Джерри Дженкинс - Negandų pajėgos

— Jūsų kraujo atnašos pavirs į vandenį, o vanduo nusidažys krauju!

Kaip naujasis pervardyto „Global Weekly“ vadovas, Bakas taip pat ten buvo. Jis atsispyrė Karpatijaus raginimui perfrazuoti tai, ką Nikolajus pavadino dviejų liudytojų įsiveržimu, ir įkalbėjo Pasaulio Bendrijos valdovą, kad pagrindiniame straipsnyje negalima ignoruoti faktų. Nes kraujas, tekantis iš paaukotos telyčaitės, iš tiesų pavirto vandeniu. O kitų apeigų metu kibire esantis vanduo pavirto krauju. Už šventės suteršimą Izraelis keikė du liudytojus.

Bakas nekentė tokiu būdu uždirbamų pinigų. Net beprotiškai didelė alga nedarė jo gyvenimo lengvesnio. Buvo priverstas vėl grįžti į Niujorką. Dauguma iš senojo „Global Weekly“ personalo buvo atleisti, tarp jų ir Stentonas Beilis, Megė Poter, net ir Džimas Borlandas. Stivas Plankas dabar buvo „Global Weekly East Coast Daily Times“ laikraščio vadovu. Leidinys išaugo iš ankstesnių „New York Times“, „Washington Post“ ir „Boston Globe“. Nors Stivas priėmė šį pasiūlymą, Bakas manė, kad jo santykiai su vadovu jau prarado žavesį.

Vienintelis naujų Bako pareigų privalumas buvo tas, kad dabar turėjo užtektinai priemonių apsisaugoti nuo siaubingos nusikaltimų bangos, tiesiog liete užliejusios Šiaurės Ameriką. Karpatijus tuo pasinaudojo įtakodamas viešąją nuomonę ir tokiu būdu paprastai liaudžiai įskiepijo mintį, kad Pasaulio Bendrijos ambasadorius Šiaurės Amerikai turi užimti prezidento vietą. Džeraldo Fichago ir jo viceprezidento būstinė dabar buvo perkelta į seną vykdomosios valdžios pastatą Vašingtone tam, kad toliau organizuotų visišką Amerikos nusiginklavimą, suplanuotą valdovo Karpatijaus.

Vienas iš Bako pasipriešinimo Karpatijui veiksmų buvo tas, kad jis ignoravo gandus apie Fitchugo rezgamą karinį sąmokslą prieš Pasaulio Bendrijos valdymą. Kameronas visa širdimi tam pritarė ir slapta studijavo galimybę sukurti internete tinklą, nukreiptą prieš PB. Kai tik ras būdą kaip tai padaryti ir nebūti susektam, tikrai tuo užsiims.

Žurnalistui bent jau pavyko įtikinti valdovą Karpatijų, kad Kamerono Viljamso persikraustymas į Naująjį Babiloną būtų rimta klaida. Vis dėlto leidybos srityje Niujorkas tebebuvo pasaulio sostine. Bakui jau gėlė širdį nuo to, kad Chlojės tėvas yra priverstas persikelti į Naująjį Babiloną. Naujasis miestas buvo puikus, bet tik tuo atveju, jei dvidešimt keturias valandas per parą neišeini į gatvę, nes oras Irake buvo nepakeliamas. Nepaisant Karpatijaus populiarumo, kuriam nebuvo lygių, ir jo vienos bendros pasaulinės vyriausybės bei vienos bendros pasaulinės religijos formavimo, ten dar buvo galima jausti senąsias Artimųjų Rytų tradicijas, kur Vakarų moteris jaustųsi visiškai nepritampanti prie aplinkos.

Bakas buvo sujaudintas Reifordo ir Amandos Vait tarpusavio santykių. Dabar jiems su Chloje mąstant apie ateitį nebereikėjo rūpintis, kad Chlojės tėvą teks palikti vieną, jei kada sumanytų susituokti. Bet kaip Reifordas gali tikėtis, kad amerikietė gyventų Naujajame Babilone? Ir kaip jie ten gyvens, kai valdovas pradės antpuolius prieš krikščionis? Pagal Briusą Barnsą, persekiojimų dienos visai ne už kalnų.

Bakas ilgėjosi Briuso labiau nei tikėjosi. Kameronas stengėsi su juo pasimatyti visada, kai tik skrisdavo į Čikagą susitikti su Chloje. Kaskart, kai Briusas keliaudavo pro Niujorką ar kai pasitaikydavo jiems kartu vykti į kokį nors kitą miestą, pastorius stengdavosi skirti laiko asmeninėms Biblijos studijoms su Baku. Tarp naujų tikinčiųjų Briusas buvo vienas iš pagrindinių ir greitai kylančių Šventojo Rašto pranašysčių žinovų. Metai — o gal pusantrų — taikos, sakė jis, eina į pabaigą. Kai tik pasirodys ateinantys trys Apokalipsės raiteliai, tuoj vienas po kito pasipils dar septyniolika teismų, vedančių į šlovingą Kristaus atėjimą, kuris įvyks praėjus septyneriems metams nuo sutarties tarp Izraelio ir Antikristo sudarymo.

Briusas tapo įžymus, netgi populiarus. Bet nemažai tikinčiųjų ėmė pavargti nuo šiurpių jo perspėjimų.

Reifordas ketino keliauti iki pat tos dienos, kai jis, Chlojė ir naujieji jų namo pirkėjai sueis drauge užbaigti sandorio. Jam sukėlė šypsnį mintis, kad pirkėjai pasirašė sutartį dėl išsimokėjimo per trisdešimt metų. Kažkas šiame sandoryje smarkiai nukentės.

Tėvui išvykus, Chlojei buvo palikta padaryti nemažai darbų: išparduoti įvairius rakandus, supakuoti baldus ir susitarti su krovinius pervežančia kompanija dėl savo daiktų pergabenimo į netoliese esančius namus, o jo — iki pat Irako.

Paskutinius keletą mėnesių Amanda nuveždavo Reifordą į O’Hare (iš šio oro uosto jis skraidydavo į Niujorką ir toliau), bet visai neseniai buvo perkelta į naujas pareigas ir šįkart negalėjo išvykti. Todėl šiandien Chlojė pavėžės Reifordą iki Amandos naujosios raštinės, kur ji dirbo vyriausiąja audinių pardavėja. Jiems atsisveikinus, dukra nuveš tėvą į oro uostą ir parvairuos automobilį namo.

— Kaip judviem sekasi? — automobilyje paklausė Chlojė.

— Mums jau nedaug trūksta.

— Žinau, kad nedaug. Tai aišku bet kam. Neaišku tik iki ko.

— Nedaug, — teatsakė jis.

Kol važiavo, Reifordo mintys sugrįžo prie Amandos. Iš pradžių nei jis, nei Chlojė nežinojo, ką su ja daryti. Aukšta, išvaizdi, pora metų už Reifordą vyresnė moteris sruogomis padažytais plaukais, ji turėjo nepriekaištingą skonį dėl drabužių. Praėjus savaitei po to, kai Reifordas grįžo iš savo pirmojo skrydžio į Artimuosius Rytus su „Pasaulio Bendrijos lėktuvu Nr. 1“, pasibaigus rytinėms sekmadienio pamaldoms bažnyčioje, Briusas pristatė ją Stylams. Kapitonas atrodė pavargęs, visi nepatenkinti dėl jo priverstinio sprendimo palikti „Pan Con“ ir pereiti dirbti pas Nikolajų Karpatijų, ir tikrai draugiškumui tada nebuvo nuotaikos.

Tačiau ponia Vait atrodė abejinga Reifordui ir Chlojei kaip žmonėms. Jai jie tebuvo tiesiog vardai, kurie asocijavosi su buvusia pažįstama Irena Styl, palikusia jai neišdildomą įspūdį. Tą sekmadienio popietę Amanda primygtinai prašė, kad jie drauge papietautų, ir pati apmokėjo sąskaitą. Reifordas nelabai palaikė pokalbį, bet tai Amandai nė kiek netrukdė. Ji pati turėjo daug ką pasakyti.

— Kapitone Stylai, aš labai norėjau su jumis susitikti, nes...

— Prašau, vadinkite mane Reifordu.

— Na, gerai, jei kapitonas per daug formalu, tai į jus kreipsiuosi pone Stylai. Reifordas man truputį per familiaru, juk jus taip vadindavo Irena. Ji buvo mieliausia moteriškaitė, taip švelniai kalbanti, taip stipriai mylinti ir jums atsidavusi. Irena tapo pagrindine priežastimi, dėl kurios aš dar prieš Paėmimą atsidūriau ant krikščionybės slenksčio, ir antra, tik dėl pačių pradingimų ir ankstesnio jos liudijimo priėmiau Viešpatį. Tada negalėjau prisiminti Irenos vardo, kaip ir visos kitos moterys, kurios mokėsi tame pačiame Biblijos studijų kurse. Tai privertė mane pasijusti labai vieniša, jei galite įsivaizduoti. Aš praradau savo šeimą, manau, kad Briusas jums apie tai pasakojo. Buvo sunku. Vis dėlto Briusas iš tiesų Dievo mums duotas. Ar jūs irgi daug iš jo išmokote, kaip ir aš? Na, žinoma, kad taip. Juk jūs buvote drauge su juo ištisom savaitėm.

Pagaliau Amanda nustojo tarškėti ir papasakojo savo šeimos praradimo istoriją:

— Visą gyvenimą mes lankėme „negyvą“ bažnyčią. Tada vyras buvo pakviestas apsilankyti vieno draugo bažnyčioje ir kai grįžo, tai prašyte prašė, kad visi ten lankytumės bent jau sekmadieniais. Neperdėsiu sakydama, kad aš ten jaučiausi nelabai jaukiai. Jų kalbos nuolat sukosi apie tai, kaip svarbu būti išgelbėtam. Ir kol mano menkas protelis suprato, kas aplink mane vyko, likau vienintelė neišgelbėta iš visos savo šeimos. Tiesą pasakius, visas šis reikalas man skambėjo kaip nekalti niekai. Nežinojau, kad buvau labai išdidi. Juk daugelis žmonių to nežino, ar ne? Apsimečiau einanti koja kojon su visa šeima, bet jie matė, kaip yra iš tiesų. Mane nuolat ragino eiti į tą moterų Biblijos studijų grupelę, taigi pagaliau nuėjau. Aš buvau tokia tikra, kad viskas suksis apie tą patį kaip visada: senamadiškos vidutinio amžiaus moterys, kalbančios apie tai, kad yra nusidėjėlės, išgelbėtos per Dievo malonę: