Джерри Дженкинс - Negandų pajėgos

— Nagi pažiūrėkim, ką aš galėčiau padaryti, kad tu nusišypsotum, — atsakė Reifordas, pakeldamas ją nuo kėdės ir bučiuodamas.

— Turbūt žinai, jog Bakas jau čia, — pratarė ji.

— O taip, tai bus puikus siurprizas Chlojei.

— Gal ir tu kokį kartą mane taip nustebintum?

— O gal nustebinsiu jau dabar, — pasakė jis. — Kaip tau patinka naujasis darbas?

— Nekenčiu jo. Tą pačią akimirką iškeliaučiau į Niujorką, jei pasitaikytų tinkamas vaikinas.

— Kaip tik pasitaikė tinkamas vaikinas, — ištarė Reifordas ir, išėmęs iš savo šoninės kišenės mažą dėžutę, skubiai ją paslėpė už Amandos nugaros.

Ji atšlijo.

— Kas ten yra?

— Ką? Ar šitai? Nežinau. Gal tu galėtum man pasakyti?

Bakas girdėjo už durų kalbant Reifordą ir žinojo, kad Chlojė taip pat yra netoliese. Jis išjungė šviesą ir nuėjęs atsisėdo už stalo. Po valandėlės išgirdo Chlojės balsą.

— Čia? — paklausė ji.

— Taip, panele, — atsakė sekretorė. — Pirmoji linija.

Durys lėtai atsidarė, ir Chlojė įjungė šviesą. Ji pašoko išvydusi už stalo sėdintį Baką, tada šuktelėjo ir pribėgo prie jo. Kai tik jis atsistojo, Chlojė puolė jam į glėbį ir Kameronas, pagavęs merginą, pradėjo sukti ją ratu.

— Šššš, — įspėjo jis. — Čia juk firma!

— Argi tėtis apie tai žinojo? Aišku, kad žinojo! Jis turėjo žinoti.

— Jis žinojo, — atsakė Bakas. — Nustebai?

— Žinoma! Ką veiki mieste? Kiek dar čia būsi? Ką veiksime?

— Atvykau tik pamatyti tave. Atskridau naktiniu reisu iš Vašingtono. Kai pametėsime tavo tėvelį iki oro uosto, nuvažiuosim kur nors papietauti.

— Tai tik dėl manęs ir atvažiavai?

— Jau seniai seniai sakiau tau, kad niekada neabejotum mano meile.

— Žinau.

Bakas pasisuko ir pasodino Chloję į tą kėdę, kurioje pats ką tik sėdėjo, tada atsiklaupė prieš ją ir iš kišenės išsitraukė dėžutę su žiedu.

— O, Rėjau! — džiūgavo Amanda, apžiūrinėdama žiedą ant piršto. — Aš myliu tave. Ir tuos kelerius metus, kurie mums liko, džiaugsiuosi būdama tavo.

— Yra dar vienas dalykas, — pasakė jis.

— Koks?

— Mes kalbėjomės su Baku. Tiesiog dabar kitame kambaryje jis peršasi, ir mes tikimės, kad bus dviguba ceremonija Briusui įšventinant santuokas.

Reifordas laukė, kaip ji sureaguos. Jos su Chloje buvo draugės, bet nelabai artimos.

— Tai bus nuostabu! Bet Chlojė gali nesutikti, todėl palikime jai tai nuspręsti, ir kaip bus, taip gerai. Jei ji nori kitą dieną — puiku. Bet idėja man patinka. Kada?

— Dieną prieš tai, kai uždarysime namą. Tu turi dvi savaites, kad perspėtum apie savo išėjimą ir išvažiuotum su manim į Naująjį Babiloną.

— Reifordai Stylai! — pasakė ji. — Reikia daug laiko, kad tave įkaitintum, bet po to užverdi labai greitai. Apie savo atsistatydinimą aš parašysiu dar nespėjus pakilti tavo lėktuvui.

— Ar tu nesistebi, kodėl taip ir negavai savo buto dokumentų? — paklausė Bakas.

Chlojė linktelėjo.

— Nes šis sandėris negalėjo įvykti. Kadangi tu turi mane, aš noriu, kad važiuotum su manim į Niujorką.

— Reifordai, — pasako Amanda. — Niekada nemaniau, kad vėl būsiu laiminga. Bot taip yra.

— Dviguba ceremonija? — Chlojė buvo sujaudinta iki ašarų. — Man tai patinka. Bet kaip tu manai, ar Amanda irgi to norės?

Devyniolika

Brendo kažkas nepaprasto. Bakas slapčia nuvyko susitikti su Amerikos prezidentu Džeraldu Fichagu. Prezidentas tapo tiesiog tragiška figūra, niekam nereikalinga puošmena. Atitarnavęs savo šaliai daugiau nei dvi kadencijas, jis buvo pažemintas iki vykdomosios valdžios tarnautojo ir prarado beveik visus ankstesnėms pareigoms priklausiusius charakterio bruožus. Dabar Slaptąją prezidento apsaugos tarnybą sudarė trys visą parą aplink jį besisukiojantys vyrai, bet ir tuos finansavo Pasaulio Bendrija.

Bakas susitiko su Fichagu prieš dvi savaites iki numatytų vestuvių, netrukus po to, kai pasipiršo Chlojei. Prezidentas skundėsi, jog jo asmens sargybiniai čia buvo tik tam, kad Karpatijus žinotų kiekvieną jo žingsnį. Bet labiausiai Fichagą sukrėtė tai, kad Jungtinių Valstijų visuomenė taip lengvai priėmė prezidento nušalinimą. Kiekvienas buvo susižavėjęs Nikolajum Karpatijum ir daugiau niekuo nesirūpino.

Fichagas įstūmė Baką į saugų kambarį, o savo apsauginius paliko už durų.

— Netrukus viskas apsivers, — pasakė prezidentas Bakui. — Mažiausiai dar dviejų valstijų vadovai mano, kad atėjo laikas nusimesti PB pančius. Tai sakydamas Karpatijaus darbuotojui, statau savo gyvybę pavojun.

— Ech, juk mes visi esam Karpatijaus darbuotojai, — atsakė Bakas.

Fichagas patikino Baką, kad Egiptas, Anglija ir patriotiškai nusiteikusios Jungtinių Valstijų šauktinių karinės pajėgos pasiryžusios imtis veiksmų, „kol dar nevėlu“.

— Ką tai reiškia? — paklausė Bakas.

— Tai reiškia, kad greitai, — atsakė Fichagas. — Tai reiškia, kad reikia laikytis atokiau nuo rytų pakrantės miestų.

— Nuo Niujorko? — pasitikslino Bakas. Prezidentas linktelėjo. — Ir Vašingtono?

— Ypač nuo Vašingtono.

— Tai bus ne taip lengva, — pasakė Bakas. — Po vestuvių ketiname su žmona gyventi Niujorke.

— Tokiu atveju neilgai.

— Ar galėtumėte nurodyti laiką?

— Šito padaryti negalių, — atsakė Fichagas. — Pakaks, jei pasakysiu, kad maždaug po poros mėnesių vėl būsiu Ovaliniame kabinete.

Bakas labai norėjo pasakyti Fichagui, kad jis tiesiog žaidžia Karpatijaus rankose; kad visa tai jau seniai išpranašauta. Sukilimas prieš Antikristą bus numalšintas ir kils trečiasis pasaulinis karas, dėl kurio prasidės didžiulis badas, ligos ir žus ketvirtadalis Žemės gyventojų.

Po poros savaičių Briuso raštinėje įvykusi dviguba vestuvių ceremonija buvo tokia uždara, kokią tik galima įsivaizduoti. Kambaryje jie buvo penkiese. Briusas Barnsas ceremoniją baigė padėka Dievui.

Bakas paklausė, ar galėtų pamatyti požeminę slėptuvę, kurią sukonstravo Briusas.

— Ji buvo tik ką pradėta, kai aš išvažiavau į Niujorką. — sakė jis.

— Bažnyčioje tai labiausiai saugoma paslaptis, — pridūrė Briusas jiems lipant žemyn ir einant pro katilinę bei slaptąsias duris.

— Tu nenori, kad ja naudotųsi bažnyčios nariai? — paklausė Bakas.

— Pamatysi, kokia ji maža, — atsakė Briusas. — Aš raginau šeimas statytis sau slėptuves. Kiltų sumaištis, jei tikintieji čia pasirodytų ištikus pavojui.

Bakas nustebo, kokia maža buvo slėptuvė, bet, atrodo, čia galėjai rasti visko, ko reikia išgyventi kelias savaites. „Negandų pajėgos“ nebuvo sudarytos iš tokių žmonių, kurie ilgai slėptųsi.

Susirinkęs krūvon penketukas palygino savo planus ir aptarė, kada vėl galės pasimatyti. Karpatijus buvo sudaręs ateinančių šešių savaičių planą minutės tikslumu. Tad Reifordas turės jį skraidinti po visą pasaulį, o galiausiai grįš į Vašingtoną. Po to turės kelias laisvas dienas ir vėl parskris į Naująjį Babiloną.

— Mes su Amanda tada galėsime atvykti čia iš Vašingtono, — pasakė jis.

Bakas pažadėjo, kad jie su Chloje tuo laiku taip pat atvažiuos į Čikagą. Tada Briusas kaip tik sugrįš iš kelionės po Australiją ir Indoneziją. Jie numatė laiką — šešioliktą valandą po šešių savaičių. Tada Briuso kabinete dvi valandas drauge intensyviai studijuos Bibliją, o paskui mėgausis kur nors maloniai pietaudami.

Prieš išsiskiriant jie ratu susikibo rankomis ir dar kartą pasimeldė.