Джерри Дженкинс - Negandų pajėgos

Reifordas pagaliau išvažiavo piečiau penkiasdešimt-trečiojo kelio, išvinguriavo į reikiamą kryptį per apsisukimą, skirtą turintiems specialius įgaliojimus, ir nurūko į šiaurę Rolling Meadows link.

— Ištikimieji PB piliečiai, — pasigirdo Karpatijaus balsas, — šiandien kreipiuosi į jus su skaudančia širdimi, net negalėdamas pasakyti, iš kur kalbu. Daugiau nei metus darbavomės stengdamiesi suvienyti Pasaulio Bendriją po taikos ir harmonijos vėliava. Deja, šiandien galima pasakyti, jog tarp mūsų vis dar yra tie, kurie skaldo pasaulį į atskiras dalis. Ne paslaptis, kad buvau, esu ir visada būsiu už taiką. Netikiu karu. Netikiu apsiginklavimu. Netikiu kraujo praliejimu. Kita vertus, jaučiuosi už jus atsakingas šioje milžiniškoje visų mūsų bendruomenėje, mano broliai ir seserys. PB taikos palaikymo pajėgos jau palaužė pasipriešinimą. Sunkia našta ant mano pečių krito nekaltų civilių mirtys, bet aš kuo skubiausiai maldauju teismo visiems taikos priešams. Nuostabi Jungtinių Šiaurės Amerikos Valstijų sostinė tapo dykyne, jūs išgirsite dar daugiau pranešimų apie mirtį ir naikinimą. Mūsų tikslas išlieka tas pats — taika ir atstatymas. Dabar grįžtu į saugią būstinę Naujajame Babilone ir susisieksiu su jumis dažniau. Pagaliau — nebijokite! Būkite tikri, kad bet kokie grasinimai sudrumsti visuotinę ramybę bus netoleruojami ir su kiekvienu taikos priešu bus susidorota.

Kol Reifordas ieškojo kelio, vedančio prie Šiaurės vakarų bažnyčios ligoninės, — CNN/PBN korespondentas vėl grįžo į eterį:

— Paskutinės naujienos: Pasaulio Bendrijai priešiškos karinės pajėgos kėsinasi atakuoti Niujorką branduolinėmis raketomis, pirmiausia tarptautinį Kenedžio oro uostą. Civiliai gyventojai palieka tą vietovę, taip sukeldami vieną baisiausių transporto ir pėsčiųjų kamščių per visą miesto istoriją. Taikos palaikymo pajėgos sako galinčios numušti raketas, bet nerimauja dėl žalos, kurią padarytų aplinkinėms vietovėms. O dabar pranešimas iš Londono: šimto megatonų bomba sunaikino Hitrou oro uostą, ir radioaktyviosios nuosėdos gąsdina gyventojus daugelio mylių spinduliu. Akivaizdu, kad bombą numetė taikos palaikymo pajėgos po to, kai buvo susekta, jog iš slaptos karinės oro aikštelės, esančios netoli Hitrou oro uosto, pakildavo Anglijos ir Egipto bombonešiai. Pranešama, kad visi kariniai laivai, gabenantys branduolinį ginklą ir vykstantys į Bagdadą ir Naująjį Babiloną, buvo pašauti iš oro.

— Pasaulio pabaiga, — sušnibždėjo Chlojė. — Dieve, padėk mums.

— Gal mums gėriau stengtis patekti į bažnyčią? — pasiūlė Amanda.

— Ne, kol nepažiūrėsim, kaip laikosi Briusas, — atsakė Reifordas.

Pro šalį einančios priblokštos moters jis paklausė, ar galima pėsčiomis patekti į Šiaurės Vakarų bažnyčios ligoninę.

— Įmanoma, — atsakė ši. — Ligoninė yra tiesiog už šio lauko, tik reikia pakilti į kalną. Bet aš nežinau, kiek jums leis prisiartinti prie to, kas iš jos liko.

— Ji buvo atakuojama?

— Atakuojama? Pone, ji buvo kitoje gatvės pusėje, kaip tik priešais senąją Naiko bazę. Daugelis mano, kad į ją trenkė pirmiausia.

— Aš einu, — pasakė Reifordas.

— Aš irgi, — atsiliepė Bakas.

— Mes visi einam, — prašėsi Chlojė, bet Reifordas pakėlė ranką.

— Visi tikrai neisime. Ir vienam iš mūsų bus ganėtinai sunku prasigauti pro apsaugą. Bakui ir man daugiau šansų teikia PB tarnybiniai dokumentai. Manau, kad vienas iš mūsų su pažymėjimu turi eiti, o kitas — likti su žmonomis. Tarp mūsų visada turi būti kažkas, galintis prireikus, pravesti pro draudžiamą raudoną juostą.

— Aš norėčiau eiti, — pasakė Bakas, — bet darysiu, ką tu pasakysi.

— Pasilik čia ir pastatyk automobilį taip, kad mes galėtume nešdintis iš čia į Mount prospektą. Jei negrįšiu po pusantros valandos, surizikuok ir ateik manęs ieškoti.

— Tėti, jei Briusui bent kiek geriau, pasistenk jį pasiimti su savimi.

— Nesijaudink, Chloje, — atsakė Reifordas, — viskuo pasirūpinsiu.

Kai tik kapitonas nuliuoksėjo per dumblinas piktžoles ir dingo iš akiračio, Bakas pasigailėjo davęs pažadą likti užnugaryje. Jis visada turėjo polinkį veikti ir, matydamas aplink klaidžiojančius kontūzytus ir keliančius užuojautą žmones, negalėjo nusėdėti vietoje.

Reifordui apmirė širdis, kai užlipęs ant kalno pamatė ligoninę. Dalis pastato per visą jo aukštį buvo nesugadinta, bet iš didesnes pusės likusi tik akmenų krūva. Griuvėsius buvo apsupę greitosios pagalbos automobiliai, aplink lakstė gelbėjimo komandos žmonės. Ligoninės teritoriją juosė ilga policijos juosta. Kai Reifordas pakėlė ją ketindamas pralįsti, apsaugos kareivis puolė link jo su paruoštu ginklu.

— Stok! — sušuko jis. — Draudžiama zona!

— Aš turiu leidimą! — šaukė Reifordas, mojuodamas savo pažymėjimu.

— Stok! Nė iš vietos! — rėkė sargybinis. Priėjęs prie Reifordo paėmė dokumentą ir pradėjo jį apžiūrinėti, lygindamas nuotrauką su Reifordo veidu.

— Oho! 2-A lygio leidimas. Jūs dirbate pačiam Karpatijui?

Reifordas linktelėjo.

— Koks jūsų darbas?

— Slaptas.

— Ar jis kur nors netoliese?

— Ne, bet jei taip ir būtų, tau nesakyčiau.

— Viskas tvarkoj, — pasakė sargybinis, ir Reifordas pasuko ten, kur anksčiau buvo pastato fasadas. Žmonės į jį nekreipė jokio dėmesio, nes buvo per daug užsiėmę, kad rūpintųsi, ar kas turi leidimą čia būti, ar ne. Kūnas prie kūno buvo guldomi į tvarkingą eilę ir uždengiami.

— Yra gyvų? — paklausė Reifordas gelbėjimo tarnybos medicinos darbuotojo.

— Ne tiek jau daug — trys, — atsakė vyriškis. — Visos moterys. Dvi slaugės ir gydytoja. Jos buvo išėjusios laukan parūkyti.

— O viduje — nė vieno?

— Mes girdim balsus, bet kol kas dar nė vieno nepasiekėm, — atsakė vyras.

Melsdamasis Reifordas išskleidė piniginę, kad matytųsi pažymėjimas. Įsidėjo ją į viršutinę išorinę kišenę. Jis įžengė į laikinai lauke įrengtą morgą, kur keletas greitosios pagalbos darbuotojų vaikščiojo tarp palaikų, vartydami dokumentus ir stengdamiesi palyginti pacientų bei darbuotojų sąrašus su sudarkytais kūnais ir apyrankėmis su asmens duomenimis.

— Padėk arba traukis iš kelio, — pasakė tvirtai sudėta moteris, praeidama pro šalį.

— Aš ieškau Briuso Barnso, — atsakė Reifordas.

Moteris, kurios vardinėje kortelėje buvo užrašyta Patricija Devlin, sustojo, pašnairavo į jį ir pakėlusi galvą pažiūrėjo į savo segtuvą. Pervertusi tris viršutinius lapus, papurtė galvą.

— Darbuotojas ar pacientas? — paklausė ji.

— Pacientas, atvežtas į reanimaciją. Kai paskutinį kartą apie jį girdėjau, buvo komoje.

— Gal tada iš intensyvios priežiūros skyriaus, — pratarė ji. — Pažiūrėkite ten. — Parodė į šešis kūnus eilės gale. — Minutėlę, — pridūrė ji, atversdama dar vieną lapą.

— Barnsas, intensyvios priežiūros skyrius. Taip, štai kur jis buvo. Dar labai daug žmonių yra viduje, bet intensyvios priežiūros skyrius ką tik buvo ištuštintas.

— Taigi jis gali būti tiek čia, tiek viduje.

— Brangusis, jei jis čia, tai jau mirusiųjų sąrašuose, o jei viduje, galim ir niekada nesurasti.

— Esantiems intensyvios priežiūros skyriuje nėra nė vieno šanso?

— Nelabai daug. Giminaitis?

— Artimesnis nei brolis.

— Norėtumėt, kad dėl jūsų pažiūrėčiau?

Reifordo veidas persikreipė, jam buvo sunku kalbėti.

— Būčiau dėkingas.

Pagal savo proporcijas Patricija Devlin judėjo greitai ir neįtikėtinai gyvai. Stori baltapadžiai batai buvo purvini. Tikrindama ji priklaupdavo ties kiekvienu kūnu, tuo tarpu Reifordas stovėjo už dešimties pėdų, delnu prisidengęs burną, stengdamasis užgniaužti gerklėje kylantį kūkčiojimą.