Джули Кагава - Gelezies princese.

Jis kantriai laukė, kol aš karštligiškai stengiausi nuspręsti, ką daryti. Galėjau atsisakyti, bet abejojau, ar išties to noriu. Seidžas atrodė tiesmukas, beveik dalykiškas. Visiškai kitoks nei broliai. Jis nemėgino man apsukti galvos, kita vertus, nerodė ir tariamo globėjiškumo. Be to, nesigriebė burtų kaip žavingas ir piktavalis Rovanas ir, matyt, kaip tik ši aplinkybė mane papirko.

– Gerai, – galiausiai apsisprendusi pasakiau ir mostelėjau ranka. – Pasikalbėsiu su jumis. Rodykite kelią.

Jis dar labiau nustebino mane, kai ištiesė ranką. Trumpam suabejojusi padaviau savąją ir mudu patraukėme į rūmus, o vilkas tylomis nusekė iš paskos.

Seidžas vedė mane per tuščias sales, sukaustytas žvarbos ir skendinčias šešėliuose. Visi, kas gyvas, buvo iškurnėję į lauką šokti kiaurą naktį. Mano žingsniai aidėjo po aukštais skliautais, o princas su vilku judėjo negirdimai.

– Stebėjau jus, – sumurmėjo palydovas nežiūrėdamas mano pusėn ir taip netikėtai pasuko už kampo, kad aš vos neparpuoliau. – Tave ir savo brolį. Noriu įspėti, kad juo nepasitikėtum.

Seidžo įžvalga mane prajuokino.

– Kurį iš brolių turite galvoje? – karčiai pasiteiravau.

– Abu, – atsakė princas.

Jis pasivadino mane į dar vieną koridorių, kurį jau atpažinau. Sosto menė visai čia pat. Nelėtindamas žingsnio Seidžas vėl prašneko:

– Tu net neįsivaizduoji, kaip Ašas su Rovanu neapkenčia vienas kito ir kaip toli pažengusi jų konkurencija. Ypač Rovanas nusiteikęs karingai. Pavydas jauniausiajam broliui tarsi nuodai graužia jį iš vidaus, skatina įtūžį ir kerštingumą. Jis niekada neatleis Ašui už Arielos mirtį.

Mes įžengėme į sosto menę, tviskančią šaltu lediniu grožiu. Seidžas paleido mano ranką ir pasuko prie sosto, jam įkandin nusekė vilkas. Aš sudrebėjau ir pabandžiau tvirčiau susisiausti į kailinius. Čia buvo šalčiau nei lauke.

– Juk Ašas nekaltas dėl Arielos žūties, – patikinau trindamasi sugrubusias rankas. – Tai vis... – pradėjau ir nutilau, nes nenorėjau balsiai to ištarti. „Tai vis Pakas, – užbaigiau mintyse. – Jis įstūmė juos į pavojų. Tai Pakas turėtų atsakyti už tai, kad Ašas neteko mylimosios.“

Seidžas tylėjo. Sustojęs per kelis žingsnius nuo ledinio Mebės sosto jis nenuleido akių nuo altoriaus, įtaisyto už jo. Po akimirkos supratau, kas skleidžia tokį stingdantį šaltį menėje. Iškilęs virš altoriaus tviskėjo Metų laikų skeptras, ant princo veido žaidė melsvi šviesos spinduliai.

– Jis nuostabus, tiesa? – pašnibždomis paklausė Seidžas ir pakėlęs ranką paglostė apšarmojusią lazdą. – Kiekvienais metais jį matau, bet niekaip negaliu atsižavėti.

Princo akys liepsnojo, atrodė, kad jis pasinėrė į transą.

– Jeigu Mebei kada nors taps per sunku būti karaliene, skeptras pereis man. Aš galėsiu jį turėti ir valdyti. Kai tai nutiks...

Neišgirdau, ką jis pasakė toliau, nes tą akimirką vilkas iššiepė nasrus ir kraupiai pratisai užkaukė.

Seidžas apsisuko ir staigiai išsitraukė iš makšties kalaviją. Mano žvilgsnį prikaustė tiesūs siauri ašmenys, nuo kurių sklido vaiski žydra šviesa. Visai tokį pat turi ir Ašas. Mane nupurtė šiurpas, kai prisiminiau ranką gildantį ginklo šaltį. Staiga vos nesuakmenėjau iš siaubo. „Princas atsiviliojo mane čionai, nes nori nužudyti, – žaibu perskrodė mintis. – Jis nusprendė susidoroti su manimi.“

– Kaip jūs čia atsidūrėte? – grėsliai pasiteiravo Seidžas.

Aš atsisukau. Menės gilumoje, ant tolimiausios sienos, šešėliuotoje prietemoje bolavo keturi neaiškūs siluetai. Ištįsę ir kreivi, beveik susiliejantys, jie priminė didžiules iš spygliuotos vielos išlankstytas lėles. Žmogystoms sėlinant artyn, vilkas vėl iššiepė nasrus ir pradėjo urgzti.

Netikėtai man apmirė širdis, nes iš prieblandos į šviesą žengė penktasis. Jis segėjo metalinius šarvus, ant kurių puikavosi karališkasis herbas. Galvą dengė šalmas, bet antveidis buvo pakeltas, todėl mačiau veidą, kurį pažinojau taip pat gerai kaip savąjį. Kaip galėjau neatpažinti tos blyškios odos, tų sidabrinių akių? Į mane žvelgė Ašas. Jo žvilgsnis priminė atšiaurų žiemos dangų.

11 Žmonių namuose arba laukuose ar pelkėse gyvenanti piktavališka būtybė.

4

Vagystė

– Čia tu, Ašai? – sutrikęs išlemeno Seidžas.

Aš puoliau purtyti galvą, bet princas nežiūrėjo į mane.

Riteris sumirksėjo ir apdovanojo Seidžą pasipūtėlišku žvilgsniu.

– Bijau, kad ne, prince, – atsakė jis ir aš net sudrebėjau, nes antrininko balsas buvo be galo panašus į tikrojo Ašo. – Mane tiesiog sukūrė pagal jūsų brolio pavidalą.

– Juk tai Tercijus, – sušnibždėjau ir antrininkas pašaipiai šyptelėjo.

Paskutinį kartą mačiau šį geležies riterį Machinos bokšte prieš pat jam sugriūvant. Neturėjau supratimo, kaip jam pavyko išsigelbėti.

– Ką tu čia veiki?

Tercijus pažvelgė į mane. Nors tuščios ir padėrusios, akys taip stebėtinai panėšėjo į Ašo, kad man sugėlė širdį.

– Atleisk, princese, – burbtelėjo jis ir negrabiai mostelėjo ranka duodamas ženklą.

Geležies fėjūnai puolė prie manęs, skleisdami ausį rėžiantį džeržgesį, tarsi kas galąstų peilius.

Per ledines grindis neįtikėtinu greičiu nuslydo pilki jų šešėliai. Tad užpuolikams dar nespėjus prisiartinti, mane apėmė slogus įspūdis, kad esu užspeista būrio metalinių vorų. Tuo metu pirmas pribėgęs atėjūnas pasišokėjęs užsimojo metaline aštria it skustuvas letena, taikydamasis perrėžti veidą.

Tačiau smūgį netikėtai atrėmė mėlynai žaižaruojantys kalavijo ašmenys. Į visas puses pažiro žiežirbų lietus ir aš pasijutau apakinta. Seidžas nubloškė į šalį vieną užpuoliką, žaibu pasisuko sutikti antrojo, pritūpė ir metaliniai nagai prašvilpė jam virš galvos. Tada atgniaužė delną ir iškėlęs nežinia iš kur atsiradusią ledinę ietį su dantytu antgaliu sviedė į geležies fėjūnus. Šie žaibiškai išsisuko, atšoko ir suteikė mums šiek tiek laiko atsitraukti. Suspaudęs riešą Seidžas stumtelėjo mane už sosto.

– Nesipainiok po kojomis, – paliepė jis kaip tik tada, kai užpuolikai vėl puolė mus.

Jie pradėjo sliuogti sostu, palikdami ant ledo gilius įbrėžimus. Seidžas grybštelėjo vieną kalaviju, bet tas tik trumpam sustojo. O kitas užpuolė princą iš užpakalio. Sugriebė metaliniais nagais ir Seidžas nespėjo išsisukti. Ant ledinių grindų plūstelėjo tamsiai raudono kraujo čiurkšlė.

Visa drebėdama pamačiau, kaip princas susvirduliavo ir užsimojo kalaviju, beviltiškai stengdamasis sustabdyti žudikus. Tačiau jų buvo pernelyg daug. Be to, jie buvo labai greiti. Lyg paklaikusi dairiausi ieškodama kokio nors ginklo, tačiau žvilgsnis užkliuvo tik už skeptro ant pakylos sosto papėdėje. Nors ir supratau, kad tikriausiai sulaužysiu daugybę taisyklių, puoliau prie jo ir sugriebiau už apšarmojusio pagrindo.

Šaltis nudegino rankas tarsi rūgštis. Man užgniaužė kvapą, sukandau dantis iš skausmo ir vos nepaleidau skeptro iš rankų. O Seidžas narsiai laikėsi negailestingų priešų apsuptyje, žūtbūtinai mėgindamas nublokšti juos šalin. Ant jo veido ir krūtinės raudonavo žaizdos. Stengdamasi nepaisyti veriančio skausmo pribėgau prie besikaunančiųjų, pakėliau skeptrą virš galvos ir smogiau vienam išstypusiam geležies fėjūnui per nugarą.

Jis žaibiškai atsisuko. Nespėjau nė mirktelėti, kai gavau tokį smūgį per veidą, kad net kibirkštys iš akių pažiro. Nuskriejusi į kampą susitrenkiau galvą į kažkokį kietą daiktą ir susmukau ant grindų. Skeptras iškrito iš rankų ir nuriedėjo. Apsvaigusi stebėjau, kaip mane nubloškęs geležies fėjūnas artinasi. Bet staiga jis sustingo tarsi marionetė, patempta už nematomų virvučių. Ledas pradėjo kaustyti kūną, skverbtis tarp metalinių vielų, nors fėjūnas beviltiškai stengėsi nudraskyti jį nagais. Ploni geležiniai pirštai ėmė lūžinėti tarsi pagaliukai, priešas judėjo vis lėčiau, kol susigūžė tarsi milžiniškas vabalas ir daugiau nebepajudėjo.