Джули Кагава - Gelezies princese.

– Oberonas.

Paskui valdovė sukliko ir atrodė, kad prasidėjo pasaulio pabaiga. Nuo skliautų į visas puses tarsi švytinti kruša pažiro varveklių nuolaužos. Sienos ir grindys pradėjo eižėti, pasigirdo siaubo kupini į atsivėrusius plyšius smengančių dvariškių riksmai.

– Oberonas! – spiegė Mebė, dairydamasi į visas puses išsprogusiomis pamišėliškomis akimis. – Tai jo darbas! Jis man atkeršijo! O, Vasaros išperos man už tai dar sumokės! Aš taip juos pamokysiu, kad jie šliaužios maldaudami pasigailėjimo, bet nesulauks jo nė iš vieno Žiemos karalystės valdinio! Mes šimteriopai atsilyginsime už šią siaubingą piktadarystę! Ruoškitės karui!

– Ne! – sušukau, bet mano balsą nustelbė Žiemos rūmų dvariškių riaumojimas.

Išsilaisvinau iš sargybinių rankų ir klupinėdama pasileidau į menės vidurį.

– Jūsų didenybe, – suvapėjau, kai negailestingas Mebės žvilgsnis perskrodė mane it žaibas. Karalienės akyse liepsnojo tokia tūžminga beprotybė, kad aš susigūžiau ir žingtelėjau atatupsta, bet vis vien kalbėjau toliau: – Labai prašau mane išklausyti. Oberonas nekaltas. Ne Vasaros fėjūnai nužudė princą Seidžą. Tai Geležies karaliaus kaltė. Ši žmogžudystė – jo tarnų rankų darbas!

– Nutilk! – sušnypštė plėšriai išsišiepusi Mebė. – Nenoriu nė girdėti niekingų tavo pramanų siekiant apginti savo šlykščius giminaičius. Ypač kai Vasaros karalystės valdovas grasino man šiuose rūmuose. Seidžą nužudė tavo prakeiktas tėvas. Tad užsičiaupk arba aš neištversiu ir atsilyginsiu: akis už akį!

– Netiesa! – sušukau neketindama pasiduoti, nors sveikas protas liepė prikąsti liežuvį.

Netekusi vilties apsidairiau ir pamačiau Rovaną. Jis stebėjo mūsų pokalbį su atsainia pašaipa. Palaikymo galėjau tikėtis tik iš Ašo, bet jo lyg tyčia nebuvo. Kaip visada, kai man reikėjo pagalbos.

– Rovanai, padėkite man! Aš nemeluoju. Juk jūs žinote, – karštai paprašiau.

Princas rimtai išklausė mano žodžius. Akimirką buvau bemananti, kad sulauksiu pritarimo, tačiau netrukus jo lūpas vėl iškreipė panieka.

– Negražu apgaudinėti karalienę, – griežtai pareiškė jis, o akys vėl dygiai suspindo. – Jeigu geležies fėjūnai išties būtų čia pasirodę, būtume juos pastebėję.

– Bet jie buvo čia! – sušukau jausdama vis didesnį siaubą. – Mačiau juos savo akimis. Jie iš tikrųjų kelia didelę grėsmę. – Pasisukau į karalienę Mebę. – O ką pasakysite apie didžiulį ugnimi spjaudantį arklį, kuris vos neatėmė gyvybės jūsų jauniausiajam sūnui? Juk suprantate, koks jis pavojingas? Liepkite pakviesti Ašą. Mudu kartu kovėmės su Geležiniu arkliu ir Machina. Jis patvirtins, kad sakau tiesą.

– Pakaks! – pratrūko Mebė ir kaip vėtra pasisuko į mane. – Tu per daug sau leidi, puskrauje! Tavo nelemtas tėtušis jau atėmė iš manęs vieną sūnų. Bet tau nepavyks nė prisiartinti prie kito! Žinau, kad nori nuteikti jaunėlį prieš mane, šventvagiškai prisiekinėdama meilę. Aš to nepakęsiu!

Ji kilstelėjo ranką ir bedė pirštu. Iš po nusmailinto lakuoto nago blykstelėjo žydrai baltas žaibas ir nuskriejo tiesiai į mane. Aš kluptelėjau.

– Užčiaupsiu tave visiems laikams! – sušuko karalienė.

Pajutau, kad pėdos tiesiog priaugo prie ledinių grindų. Pažvelgiau žemyn. Kojas jau kaustė ledas. Nespėjau nė mirktelėti, o jis jau surakino mane iki liemens ir nusliuogė aukštyn dar greičiau, nei buvau mačiusi anksčiau. Odą pradėjo smaigstyti šalčio adatos. Pabandžiau apkabinti save rankomis ir jos tučtuojau prišalo prie kūno. O ledas kilo vis aukštyn, pasiekė kaklą, surakino apatinį žandikaulį. Mane apėmė klaikus siaubas. Mėginau klykti, tačiau ledas užkimšo burną. Norėjau įkvėpti, tačiau jo buvo pilnos šnervės, jis sukaustė skruostikaulius, akis ir galiausiai viršugalvį. Negalėjau nė piršto pajudinti. Nė kvėptelėti. Dusau nuo oro stygiaus, bet burna ir nosis buvo pilnos ledo. Ne kitaip jaučiasi ir skęstantis žmogus. O dar oda degė nuo šalčio, tarsi ją būtų man gyvai dyrę. Troškau, kad aptemtų sąmonė, meldžiau, jog mane prarytų išganinga tamsa, bet nors ir trūko deguonies, mirtis nesiskubino.

Anapus mano ledinio šarvo stojo tyla. Mebė stypsojo priešais, jos akyse mačiau triumfą ir neapykantą. Paskui ji pasisuko į pavaldinius, kurie spoksojo į ją paklaikę iš baimės, kad ir jų neištiktų toks pat likimas.

– Ruoškitės, valdiniai, – kimiai sugergždė karalienė ir iškėlė rankas. – Karas prieš Vasaros karalystę prasideda!

Tuntai fėjūnų dar kartą suriaumojo ir karingai puolė pro menės duris. Mebė paskutinį kartą dėbtelėjo į mane pro petį, plėšriai šyptelėjo ir taip pat pasisuko išeiti. Rovanas apdovanojo mane kiek ilgesniu žvilgsniu, suprunkštė ir nusekė motinai iš paskos. Sosto menę apgaubė tyla. Aš likau viena, pasmerkta merdėti ir niekaip nenumirti.

Kai negali kvėpuoti, kiekviena sekundė tampa ilga tarsi amžinybė. Visomis išgalėmis stengiausi įkvėpti į plaučius oro. Nors protas tvirtino, kad mano pastangos bergždžios, kūnas atsisakė tai suprasti. Širdis it patrakusi daužėsi krūtinėje. Odą badė negailestingos šalčio adatos. Kūnas tebebuvo gyvas ir toliau kovojo.

Nežinau, kiek laiko taip išstovėjau: valandą ar vos kelias minutes, kai sosto menės tarpduryje šmėstelėjo šešėlis. Kadangi vaizdas pro ledo plutą atrodė iškreiptas ir pasklidas, nepažinau, kas ten. Stebėjau, kaip žmogysta neryžtingai trypčioja ant slenksčio, tyrinėdama mane žvilgsniu. Paskui sparčiai prisiartino prie mano kalėjimo ir palietė ranka ledą.

– Megana, – pasigirdo šnabždesys, – čia aš.

Nors nuo oro trūkumo sąmonė buvo pritemusi, širdis džiaugsmingai suspurdėjo. Pro permatomą ledinę sieną į mane žvelgė išraiškingos sidabru švytinčios Ašo akys. Tačiau veidą buvo iškreipusi tokia kančia, kad mane pagavo baimė. Atrodė, tarsi ne aš, o jis negalėtų kvėpuoti.

– Pakentėk, – vos girdimai paprašė princas, priglaudęs kaktą prie ledinio šarvo. – Aš ištrauksiu tave iš čia.

Ašas žingtelėjo atatupstas, uždėjo abi rankas ant ledo plutos ir užsimerkė. Stingdantis kokonas sudrebėjo, paviršius pasidengė voratinklio siūlus primenančiais įtrūkimais.

Galiausiai aštrios skeveldros žvangėdamos pažiro į šalis it stiklo šukės. Net keista, kad nė viena manęs nesužalojo. Man pakirto kelius. Susmukau gaudydama orą ir kosėdama. Iš burnos pliūptelėjo vanduo ir ledo gabalėliai. Ašas suklupo šalia ir aš prisiglaudžiau prie jo, vis dar godžiai traukdama orą į plaučius. Viskas ėmė skrieti ratu.

Kokia laimė vėl kvėpuoti! Tačiau kad ir kaip svaigo galva, pastebėjau, jog Ašas taip pat glaudžia mane. Jaučiau jo skruostą ties savo drėgnais plaukais. Klausiausi širdies plakimo ir šiek tiek aprimau.

Deja, palaima truko neilgai. Ašas atsitraukė, apgaubė man pečius savo juodu apsiaustu ir aš dėkinga įsisupau į jį, nes vis dar tebedrebėjau.

– Ar gali eiti? – sunerimęs tyliai paklausė princas. – Turime kuo greičiau bėgti iš čia.

– O k-k-kur? – išlemenau kalendama dantimis.

Jis neatsakė, tik padėjo man pakilti ir skubiai apsidairęs nuvedė prie durų.

– Ašai, – mėginau prieštarauti, – palauk!

Tačiau jis net nesulėtino žingsnio. Ir mane užplūdo nerimas. Iš visų jėgų įsispyriau kojomis į žemę ir ištraukiau ranką. Ašas pasisuko į mane primerkęs akis. Staiga aš prisiminiau, kaip jis dėstė Rovanui, kad yra ištikimas karalienei ir daro viską jos naudai. Greitai atšokau nuo jo.

– Kur tu ketini mane vesti? – nepatikliai paklausiau.