Джули Кагава - Gelezies princese.

Siaubas užgniaužė man gerklę. Net surikti nepajėgiau. Atsirėmusi į sieną mėginau pakilti, bet viskas pradėjo skrieti ratu, pajutau klaikų šleikštulį. Paskui išgirdau artėjančius žingsnius ir praplėšusi akis išvydau Tercijų. Jis pasilenkė ir paėmė skeptrą.

– Palik, – sušnabždėjau iš paskutiniųjų mėgindama atsistoti, bet žemė susvyravo po kojomis ir aš vėl parklupau. – Ką tu darai?

Jis pažvelgė į mane bejausmėmis pilkomis akimis.

– Vykdau karaliaus įsakymą.

– Karaliaus? – perklausiau stengdamasi sutelkti žvilgsnį.

Viskas plaukė prieš akis tarsi sulėtintame filme. Per kelis žingsnius nuo manęs Seidžas vis dar kovėsi su žudikais. Vilkas suleido dantis vienam geležies fėjūnui į koją, o princas negailestingai pervėrė priešą kalaviju. Nejaučiau savo kūno, galva pašėlusiai svaigo.

– Tu daugiau nebeturi karaliaus, – vos išspaudžiau. – Juk Machina žuvo.

– Taip. Tačiau mūsų karalystė gyvuoja ir aš vykdau naujojo Geležies valdovo įsakymus, – burbtelėjo Tercijus ir išsitraukė kardą. Tarsi užburta negalėjau atitraukti akių nuo geležinių ašmenų. Kad tik viskas nutiktų akimirksniu! Tačiau užpuolikų vadeiva pridūrė: – Šį kartą aš nieko blogo tau nedarysiu. Negavau nurodymo tavęs nužudyti. Turiu paklusti jo didenybės valiai.

Sulig šiais žodžiais Tercijus nusisuko ir nuėjo. Skeptras žaižaravo žydrai balta šviesa jo rankose. Šarvinės riterio pirštinės apšarmojo, tačiau jis nekreipė dėmesio. Su niūria išraiška veide iš pasalų prisiartino prie Seidžo, kuris vis dar kovėsi su priešais. Vilkas jau tysojo ant grindų kraujo klane ir sunkiai alsuojančiam suplukusiam princui teko kautis vienam. Įspėjusi, ką ketina daryti Tercijus, mėginau perspėjamai surikti.

Tačiau buvo per vėlu. Seidžas kaip tik kirto kalaviju žiaurų smūgį vienam iš geležies fėjūnų ir neišgirdo, kad Tercijus prisiartino prie pat jo. Galiausiai pastebėjęs pavojų princas žaibiškai pasisuko ir užsimojo kalaviju, taikydamasis Tercijui į galvą. Tačiau užpuolikas atmušė smūgį, o kai Seidžas kluptelėjo, žengė į priekį ir įsmeigė kardą Žiemos princui į krūtinę.

Laikas, regis, sustojo. Seidžas mirksnį kitą stovėjo ir nustebęs žvelgė į geležtę, stirksančią krūtinėje, paskui paleido iš rankų kalaviją ir šis sužvangėjęs nukrito ant grindų.

Tercijus ištraukė kardą iš žaizdos. Aš nepajėgiau sulaikyti aimanos. Seidžas sukniubo, iš krūtinės plūstelėjo kraujas ir raudonai nudažė ledą. Geležies fėjūnai jau ketino sušokti ant princo kūno pergalės šokį, bet Tercijus iškėlęs ginklą pastojo jiems kelią.

– Pakaks! Mes gavome tai, dėl ko atėjome. Metas trauktis, – pareiškė jis ir nukratęs kraujo lašus nuo ašmenų įsikišo kardą į makštį. Tada nukreipęs žvilgsnį į suledėjusį kareivį pridūrė: – Greičiau imkite savo brolį. Mums nevalia palikti pėdsakų.

Geležies fėjūnai lyg akis išdegę puolė vykdyti įsakymo. Jie atsargiai užsikėlė žuvusiojo kūną ant pečių, stengdamiesi, kad suledijusios galūnės nesiliestų prie jų pačių odos. Net lūžgalius nuo ledo surinko. Tercijus pasisuko į mane, bet dėl temstančios sąmonės regėjau jo blausias akis lyg pro miglą.

– Lik sveika, Megana Čeis. Tikiuosi, kad mums daugiau neteks susitikti.

Jis greitai nužingsniavo paskui savo karius, kurie jau beveik buvo spėję pradingti iš akiračio. Pasukau galvą, kad geriau matyčiau, tačiau žudikų ir pėdos buvo ataušusios.

SMILKINIUS GELEŽINIU LANKU spaudė skausmas, akyse vis labiau temo. Aš keletą kartų giliai įkvėpiau, kad neprarasčiau sąmonės. Tik ne dabar. Galiausiai akyse kiek prašviesėjo. Sunkiai pakilau ir apmečiau žvilgsniu sosto menę. Ją vėl apgaubė tyla, kurią drumstė tik mano širdies dūžiai, lyg kūjo smūgiai aidintys ausyse. Ant sienų ir grindų margavo kraujo dėmės, siaubingai ryškios blyškaus ledo fone. Altorius, kuriame anksčiau spindėjo Metų laikų skeptras, buvo tuščias.

Mano akys nukrypo į menėje telikusius du kūnus. Seidžas gulėjo ant nugaros, beveik liesdamas pirštais savo kalaviją, įsmeigęs akis į lubas, mėšlungiškai gaudydamas orą. Už kelių žingsnių pamačiau vilką. Pilki gaurai buvo sulipę nuo kraujo. Žvėris sukniubęs tysojo ant ledo.

Apėjusi vargšą vilką, be gyvybės ženklų dryksantį netoli princo, nuklibikščiavau prie Seidžo. Akyse tebestovėjo pražioti žvėries nasrai ir tarp kruvinų ilčių stirksantis liežuvis. Vilkas palydėjo galvą gindamas savo šeimininką ir man buvo be galo skaudu apie tai galvoti.

Kai palinkau ties Seidžu, princo kūną supurtė konvulsijos. Jis kilstelėjo pakreiptą galvą ir sunkiai įkvėpė. Ant lūpų pasirodė ledas ir pradėjo iš lėto slinkti toliau: padengė veidą, krūtinę, liemenį, artėjo prie kojų. Sosto menėje tapo dar žvarbiau, princo kūnas vis labiau stingo. Baugiai traškėdamas ledas apgaubė jį krištolo kokonu.

Ne! Dar žemiau pasilenkusi pastebėjau, kad pats kūnas virsta ledu. Suspausti princo kumščiai atsigniaužė, pirštai prarado spalvą, tapo kieti ir perregimi. Staiga trakštelėjo nykštys ir nukritęs ant grindų subyrėjo. Užsidengiau rankomis burną, kad nepradėčiau klykti. Pajutau kylantį šleikštulį. Žiemos karalystės princas paskutinį kartą suvirpėjo ir nurimo. Dar visai neseniai gyvybės sklidinas kūnas virto ledo luitu.

Karalienės Mebės sūnus buvo nebegyvas.

O po akimirkos mus aptiko sosto menėje pasirodžiusi Tiaotinė.

Vėliau man sunkiai sekėsi atkurti atmintyje tolesnius tos nakties įvykius, tačiau siaubo ir įtūžio kupinas fukos klyksmas ir dabar tebeskamba ausyse. Ji nukūrė pranešti visiems baisios žinios, o aš klausiausi, kaip rūmų koridoriais aidi šiurpus riksmas. Supratau, kad reikėtų bėgti, bet buvau apimta stingdančios apatijos. Tad taip ir likau susmukusi prie Seidžo palaikų, kol į sosto menę įsiveržė Rovanas su sargybinių būriu. Jie piktai šūkaliodami puolė mane ir sučiupę už rankų ir plaukų nutempė šalin, nekreipdami dėmesio į protestus ir skausmo aimanas. Mėginau prisišaukti Rovaną ir paaiškinti, kas nutiko, tačiau jis nė nežvilgtelėjo mano pusėn.

Paskui princą pro duris į menę plūstelėjo minia. Žiemos rūmų dvariškiai pamatė nebegyvą Seidžą ir skliautai sudrebėjo nuo nirtaus ir tūžmingo riaumojimo. Fėjūnai liejo ašaras, staugė, plėšė nuo savęs ir aplinkinių drabužius, reikalaudami keršto ir kraujo. Apstulbusi supratau, kad labiausiai juos užsiutino tai, jog princas nužudytas Žiemos karalystės valdose. Kad kažkas išdrįso prasmukti į rūmus ir nukauti karalienės Mebės sūnų pačioje jų panosėje. Regis, nė viena gyva siela negedėjo Seidžo, tik troško keršto už tokį neregėtą įžūlumą. Klausiau savęs mintyse, ar kam nors išties trūks vyriausiojo princo.

Ties brolio kūnu palinko Rovanas. Nė raumenėlis nesuvirpėjo jo veide. Aplinkui skardint klyksmams ir dejonėms jis susidomėjęs tyrinėjo žuvusįjį tarsi negyvą paukštį ant kelio. Mane nupurtė drebulys.

Staiga menėje tapo taip tylu ir žvarbu, lyg ant mūsų būtų nusileidusi ledinė uždanga. Aš pamėginau išsisukti iš kibių sargybinių letenų, kad geriau matyčiau. Menės tarpduryje pasirodė Mebė. Jos žvilgsnis nukrypo į Seidžo kūną. Karalienei įėjus, minia baimingai prasiskyrė. Spengiančioje tyloje valdovė prisiartino prie žuvusio sūnaus, pasilenkė ir palietė šaltą sustingusį skruostą. Aš pradėjau tirtėti, nes žvarba darėsi tiesiog nepakeliama. Net Žiemos fėjūnai sukruto, kai jų oda ir kailis pradėjo šarmoti, o ant skliautų sužibo nauji varvekliai. Karalienė ilgai neatitraukė akių nuo sūnaus, iš veido negalėjai išskaityti, ką mintija. Galiausiai ji pravėrė tamsiai raudonas lūpas ir ištarė vienintelį žodį: