Джули Кагава - Gelezies princese.

Per kiemą nuaidėjo trimito garsai, aplink pasklido rožių aromatas. Pasirodė Vasaros karalystės svita, lydima Žiemos fėjūnų šūksnių ir spiegimo.

Aš sudrebėjau ir išsivadavau iš kerais įteigto susižavėjimo.

– Velniai griebtų, gal jau pakaks! – sušnypščiau, trūktelėjau ranką ir atsitraukiau.

Atrodė, kad širdis iššoks iš krūtinės. Dieve, ir vėl vos neapsikvailinau! Dar pusė sekundės ir būčiau atsidūrusi šio niekšo valioje. Iš gėdos skruostus išpylė raudonis.

Rovanas nusikvatojo.

– O tu visai nieko sau, kai rausti, – linksmai pareiškė jis ir apdairiai pasitraukė per kelis žingsnius. – Iki kito karto, princese.

Pabrėžtinai ceremoningai nusilenkęs plevėsa įsimaišė į minią.

Vogčiomis apsidairiau spėliodama, ar Ašas išties buvo netoliese ir mus matė, kaip tikino jo nedorėlis brolelis. Pastebėjau Seidžą, ramstantį koloną prie Mebės sosto, šalia tupėjo baisuoklis vilkas. Bet Ašo niekur nebuvo.

Pro vartus, apipintus erškėčiais, įlėkė du satyrai su blyškiai švytinčiais trimitais, kurie atrodė padaryti iš žmonių kaulų. Jie pakėlė instrumentus prie lūpų ir kurtinami garsai privertė Žiemos rūmų dvariškius subruzti. Iš ledinio sosto aukštybių šį reginį kreivai šypsodamasi stebėjo Mebė.

– Pakliuvai! – sušnypštė kažkas ir stipriai įžnybė į sėdynę.

Aš aiktelėjau ir atsigręžusi pamačiau Tiaotinę. Ji nusikvatojo ir mikliai atšoko, krestelėjusi veltinėmis kaselėmis.

– Esi tikra prietranka, puskrauje, – pareiškė fuka. Paspyriau sniego jos pusėn, bet ji lengvai išsisukusi tęsė: – Rovanas tau per geras. Kad žinotum, koks jis patyręs. Dauguma fėjūnių ir mirtingųjų viską atiduotų už galimybę praleisti su juo bent naktelę. Išmėgink ir tu. Galvą guldau, nepasigailėsi.

– Man jis nerūpi, – atkirtau dėbtelėjusi į Tiaotinę. Kadangi pasturgalis vis dar degė, nepajėgiau sulaikyti piktų žodžių: – Daugiau neketinu turėti jokių reikalų su fėjūnų princais. Dėl manęs jie gali prasmegti skradžiai žemę. Jau geriau parodysiu striptizą raudonkepuriams.

– Eik tu sau, o aš galėsiu pažiūrėti?!

Išraiškingai subaltakiavau ir atsukau fukai nugarą, nes pagaliau pasirodė Vasaros fėjūnų svita. Nesiekdami kanopomis žemės į kiemą darniomis eilėmis įskriejo balti ristūnai žydromis it vasaros dangus akimis. Iš karnų, vytelių ir žydinčių vijoklių nupintuose balnuose įsitaisę puikūs riteriai su šarvais iš lapijos išdidžiai žvelgė į pasitinkančiuosius. Raiteliams įkandin atžygiavo vėliavnešiai, satyrai ir gnomai, pasipuošę ryškiais Vasaros fėjūnų spalvų drabužiais. Galiausiai įriedėjo prabangi karieta, nukabinėta gudobelių ir rožių girliandomis. Užpakalyje iš šonų stovėjo du paniurę troliai ir iššiepę iltis urzgė, stebeilydamiesi į Žiemos rūmų dvariškių tirštynę.

Tiaotinė prunkštelėjo.

– Šiais metais jie kažkodėl labai dreba dėl savo kailio, – sumurmėjo ji, kai vienas iš trolių stipriu smūgiu nubloškė į šalį pernelyg arti prasispraudusį gobliną. – Norėčiau žinoti, koks čia nosį užrietęs didikas teikėsi atvykti, kad prireikė tokios ypatingos apsaugos?

Aš neatsakiau, tik pajutau nesuprantamą nerimą, nuo kurio visas kūnas pagaugais nuėjo. Po akimirkos paaiškėjo kodėl. Karieta sustojo, durelės atsivėrė...

Iš jos ant sniego nužengė karalius Oberonas, Vasaros karalystės valdovas.

Žiemos rūmų dvariškiai žioptelėjo iš netikėtumo, suošė ir puolė paknopstomis trauktis nuo karietos, jo didenybei abejingai apžiūrinėjant minią. Mano širdis daužėsi kaip pašėlusi. Oberonas atrodė visiškai nepasikeitęs: toks pat didingas, tiesus, brandus ir kupinas gyvybinių galių. Sidabriniai plaukai siekė juosmenį, akys turėjo jaunos lapijos atspalvį. Karaliaus drabužių tonai – rudi, auksiniai ir žali – priminė miško spalvas, galvą vainikavo elnio ragų karūna.

Tiaotinė žiobtelėjo ir suskato karpyti ausimis.

– Oberonas? – burbtelėjo ji man bežiūrint, kaip skrupulingai Vasaros fėjūnų valdovas naršo žvilgsniu minią. – Ką čia veikia jo didenybė Smailiaausis?

Nesuspėjau atsakyti, nes karaliaus Oberono akys įsmigo į mane. Jis rūsčiai prisimerkė, o aš visa pašiurpau. Kai paskutinį kartą matėmės, buvau pasprukusi iš Vasaros karalystės, kad surasčiau broliuką. O kai Oberonas pasiuntė Paką manęs sugrąžinti, sugebėjau įtikinti senų laikų bičiulį stoti į mano pusę. Po tokio maišto ir atvirai parodyto nepaklusnumo būtų sunku tikėtis Vasaroskaralystės valdovo palankumo.

Vos pagalvojus apie Paką širdį tarsi akmuo užgulė, gerklę užspaudė besitvenkiančios ašaros. Pamėginau susitvardyti, kol Žiemos rūmų dvariškiai nepastebėjo mano silpnumo, bet prisiminimai buvo stipresni. Be galo troškau, kad Pakas būtų čia. Viltingai sužiurau į karietą, tikėdamasi pamatyti iš jos išlipantį prakaulų vaikinuką ugniniais plaukais su akiplėšiška šypsena lūpose, tačiau jis nepasirodė.

– Valdove Oberonai, – ramiu balsu kreipėsi į garbų svečią Mebė, nors amžinojo priešininko pasirodymas ją taip pat neabejotinai nustebino. – Koks netikėtumas. Kam turime būti dėkingi už suteiktą garbę?

Karalius pasuko prie sosto, lydimas poros apsaugininkų trolių. Žiemos rūmų dvariškiai paskubomis skyrėsi į šalis, kol jis pasiekė tikslą.

– Valdove Mebe, – nuaidėjo per visą kiemą skambus Oberono balsas, – atvykau pareikalauti, kad leistumėte mano dukrai Meganai Čeis sugrįžti į Vasaros karalystę.

Žiemos rūmų dvariškių minia ėmė šurmuliuoti, visų akys nukrypo į mane. „Geležis, – priminiau sau. – Tu esi tvirta kaip geležis. Nesileisk jų įbauginama.“ Aš nebesislėpiau už Tiaotinės nugaros, bet drąsiai žengiau pasitikti tūžmingų žvilgsnių.

Oberonas rankos mostu parodė į karietą ir troliai išvilko iš jos du išblyškusius Žiemos fėjūnus. Jų rankos buvo surištos už nugaros vijoklių stiebais.

– Aš atgabenau įkaitus, kaip reikalauja taisyklės, – pareiškė Oberonas, apsaugininkams išstūmus belaisvius į priekį. – Atiduosiu jūsų pavaldinius mainais už dukros laisvę, kai...

Mebė neleido jam baigti.

– Bijau, kad būsite neteisingai supratęs padėtį, valdove Oberonai, – gergždžiančiu balsu įsikišo ji su vos pastebima pašaipia šypsenėle. – Jūsų dukra – ne Žiemos rūmų belaisvė, o miela viešnia. Ji atvyko pas mus laisva valia, nes davė priesaiką mano sūnui. Mergaitę saisto įsipareigojimas princui Ašui, todėl neturite teisės reikalauti ją sugrąžinti. Priesaiką privalo gerbti visi.

Oberonas sustingo, paskui vėl iš lėto pasisuko į mane. Nurijau seiles, kai tos senos kaip šimtametė giria akys, regis, pervėrė pačias sielos gelmes.

– Ar tai tiesa, dukra? – paklausė jis.

Nors balsas buvo ramus, žodžių aidas kurtinamai nuaidėjo ausyse ir žemė ėmė slysti iš po kojų.

Prikandau lūpą ir linktelėjau.

– Taip, tiesa, – sušnibždėjau ir pridūriau mintyse: „Tikiuosi, kad tavo pasiųstas šlykštus vilkas nesugrįžo papasakoti, kaip ten buvo.“

Vasaros karalystės valdovas papurtė galvą.

– Tokiu atveju negaliu tau padėti, paika mergiūkšte. Tu pati pasmerkei save tokiam likimui. Tegul bus taip.

Jis nusisuko nuo manęs. Šis atsainus judesys buvo iškalbingesnis už visus žodžius. Pasijutau tarsi gavusi smūgį į paširdžius.

– Mano dukra pati pasirinko, – pareiškė karalius. – Taigi viskas nuspręsta.

„Nejaugi?! – sušukau mintyse, stebėdama, kaip jis žengia prie karietos. – Tu nekovosi dėl mano išlaisvinimo, nesiderėsi su Mebe, kad padėtum ištrūkti iš čia? Paprasčiausiai pamesi likimo valiai vien dėl tos paikos priesaikos?“