Джули Кагава - Gelezies princese.

Kambaryje buvo tylu ir tuščia. Žaltvykslės, blyksinčios už lango, užliejo kertes sidabriškai žydra šviesa. Kaip visada, buvo klaikiai šalta. „Vadinasi, aš viską susapnavau, – pagalvojau, kai migla, tiek laiko temdžiusi sąmonę, pagaliau išsisklaidė. – Tai tebuvo sapnas.“

Pasijutau baisiai išduota. Palikau savo numylėtą tamsą perniek. Todėl panorau vėl sugrįžti į užmarštį, kur niekas nepajėgė manęs įskaudinti, tačiau sykį pakirdus, atgalios kelio nebebuvo.

Krūtinę pervėrė toks aštrus skausmas, kad net surikau. Ar visada taip jaučiamasi, kai sudaužoma širdis? Ar galima nuo to numirti? Maniau, kad mergiotės mokykloje perdeda, kai išsiskyrusios su vaikinu ištisas savaites slankiodavo užverktomis akimis. Buvau įsitikinusi, jog neverta kelti tokio triukšmo dėl nieko. Matyt, todėl, kad niekada anksčiau nemylėjau.

Ką dabar daryti? Ašas mane niekina. Jis siekė vienintelio tikslo – atiduoti mane į savo motinos rankas. Princas – tikras apgavikas. Pasinaudojo manimi dėl savo užmačių.

O liūdniausia, kad aš vis dar tebemyliu jį.

„Liaukis! – mintyse paliepiau sau, supratusi, kad tuojau vėl apsižliumbsiu. – Gana! Ašas to nevertas. Jis išvis nieko nevertas. Beširdis fėjūnas, kuris kiekviename žingsnyje tave mulkino, o tu tikėjai juo kaip paskutinė kvailė.“

Giliai įkvėpiau mėgindama sulaikyti ašaras, trokšdama, kad jos suledėtų ir kad aš pati tapčiau tarsi ledinė. Tegul nebelieka nei jausmų, nei ašarų, nei prisiminimų. Nieko, kas mane silpnintų. Kad išgyvenčiau Žiemos karalystėje, turiu būti tvirta kaip ledas. Ne, kaip geležis. „Daugiau niekas manęs neįskaudins, – pažadėjau sau ir pajutau, kaip džiūsta ašaros ir blėsta jausmai. – Jeigu tie prakeikti fėjūnai nori kovos be taisyklių, tebūnie. Aš irgi galiu jų nepaisyti.“

Nubloškiau antklodę į šalį ir ryžtingai atsistojau, nors šaltis žnaibė odą. „Na ir tegul, o man nė motais!“ – maištingai pagalvojau. Susivėlę purvini plaukai stirksojo į visas šalis, drabužiai buvo susilamdę ir pradvisę prakaitu. Nusimečiau juos ir pasukau į vonią, kur ilgai mirkau, nes tai buvo vienintelė šilta vieta visuose rūmuose. Paskui apsirengiau juodus džinsus, juodą berankovę palaidinę ir ilgą juodą paltą. Man baigiant varstytis juodus batus, kambaryje pasirodė Tiaotinė.

Ji suklapsėjo akimis, nes aiškiai nesitikėjo pamatyti manęs ant kojų. Tada plačiai išsišiepė, net iltys sublizgo mėnesienoje.

– Tu pabudai! – suklykė ji, pašoko iš džiaugsmo ir mikliai įsirangė į lovą. – Pagaliau! Kaip gerai, nes nuo to laiko, kai nugrimzdai į miegą, Mebė tapo labai irzli ir viskuo nepatenkinta. Ji jau pradėjo galvoti, kad užmigai amžiams ir jos laukia sunkūs laikai. Mat būtų tekę aiškintis, kas tau nutiko, Vasaros rūmų pasiuntiniams, kurie netrukus turi atvykti.

Niūriai dėbtelėjau į fuką, bet slapčiomis apsidžiaugiau, prabudus mažai vilčiai.

„Kokie dar pasiuntiniai? – tylomis svarsčiau. – Ar jie atvyksta dėl manęs? Nejaugi Oberonas galiausiai nusprendė ištraukti mane iš šitos velnio skylės?“

Tačiau atlapaširdei Tiaotinei pasirodė vieni juokai perprasti, apie ką mintiju.

– Veltui nerimsti, puskrauje, – prunkštelėjo ji, tyrinėdama mane primerktomis akimis. – Ne dėl tavęs jie sukars tokį kelią. Jie atgabens čionai Metų laikų skeptrą. Vasara baigėsi, artinasi Žiema.

Akimirksniu pajutau kartų nusivylimą, tačiau pasistengiau jį nuslėpti. „Nedrįsk būti silpna. Nerodyk jai savo jausmų“, – priminiau sau mintyse. Tada patraukiau pečiais ir kuo abejingiau pasiteiravau:

– Apie kokį dar Metų laikų skeptrą kalbi?

Tiaotinė nusižiovavo ir patogiau įsitaisė ant lovos.

– Apie stebuklingą talismaną, kurį keičiantis metų laikams perduoda vieni kitiems abejų rūmų dvariškiai, – suskato aiškinti fuka, pašydama dygsniuotos antklodės siūlus. – Pusę metų jį turi Oberonas, kol pavasaris ir vasarą pasiekia zenitą, o žiemos galybė susilpnėja. Paskui, sulaukus rudens lygiadienio, jis pereina į karalienės Mebės rankas kaip ženklas, kad valdžia atitenka Žiemos fėjūnams. Vasaros karalystės pasiuntiniai netrukus bus čia ir mes surengsime didžiulę puotą, skirtą šaltojo metų laiko pradžiai. Į ją bus sukviesti visi Tir Na Nogo gyventojai. Iškilmės tęsis daug dienų.

Tiaotinė išsišiepė ir pašoko į orą, kad net veltinės kaselės sutavaravo.

– Šaunu, kad pabudai pačiu laiku, puskrauje! Būtų apmaudu, jeigu pražiopsotum tokią šventę.

– O karalius Oberonas su karaliene Titanija irgi atvyks?

– Jo didenybė Smailiaausis? – sukikeno Tiaotinė. – Jis pernelyg svarbi persona, kad linksmintųsi su Žiemos karalystės prastuomene. Ne. Oberonas su prietranka Titanija tupės Arkadijoje ir mėgausis prabanga. Turiu pasakyti, kad tai visiems išeis tik į naudą. Ta pasipūtėlių porelė gali niekais paversti ir geriausią šventę.

Vadinasi, esu palikta likimo valiai. Na ir bala nematė.

VASAROS KARALYSTĖS SVITA atvyko apsikaišiusi gėlėmis ir skambant muzikai, matyt, norėdama mesti iššūkį paniurėliams Žiemos fėjūnams, kurių įpročiai man jau pradėjo įkyrėti. Stovėjau įsibridusi į sniegą, susisupusi į kailinius, kurie gelbėjo nuo speigo, ir stebėjau, kaip zuja Žiemos rūmų dvariškiai. Mat kaip tik čia, užsnigtame kieme su apledėjusiomis skulptūromis, turėjo įvykti sutiktuvių iškilmės. Ore sklandė žaltvykslės, stebuklingos liepsnelės ir viskas, kaip paprastai, skendėjo prietemoje. Ir kodėl Žiemos fėjūnai negali bent retkarčiais rengti švenčių viršuje? Aš nežmoniškai pasiilgau saulės šviesos.

Pajutau kažką prisiartinant. Ties ausimi pasigirdo tylus juokas.

– Labai džiaugiuosi, kad ryžaisi pasirodyti iškilmėse, princese. Be tavęs čia būtų velniškai nuobodu.

Rovano kvėpavimas kuteno kaklą. Nors per kūną perbėgo šiurpuliukai, užgniaužiau baimę.

– Nė už ką nepraleisčiau tokio reginio, – nerūpestingai atsakiau kuo ramesniu balsu. Princo žvilgsnis degino pakaušį, tačiau neatsisukau, tik pasiteiravau: – Kuo galėčiau pasitarnauti, jūsų šviesybe?

– Puiku! Nuo šiol tu nusprendei vaidinti Sniego karalienę. Bravo, princese! Aš pakerėtas. Kokios narsos įgavo sudužusi širdis. Nesitikėjau nieko panašaus iš Vasaros fėjūnės.

Jis įsigudrino mikliai apeiti mane ir dabar stypsojo vos per sprindį, taip arti, kad galėjau įžiūrėti savo atvaizdą ledo žydrumo akyse.

– Žinai, – sušnibždėjo Rovanas ir aš pajutau, kaip nuo jo kvėpavimo apšarmojo skruostas, – jei nori, padėsiu tau pamiršti jį.

Mane apėmė begalinis troškimas atsitraukti, bet prisiverčiau stovėti lyg įkalta. „Tu tvirta kaip geležis, – priminiau sau mintyse. – Jis nepajėgs nieko tau padaryti. Tu nukalta iš plieno.“

– Vertinu jūsų pasiūlymą, – atsiliepiau žvelgdama tiesiai sidhių princui į akis, – bet man nereikia pagalbos. Aš jau išmečiau jį iš galvos.

– Iš tikrųjų? – nepatikliai paklausė Rovanas. – Ar tu žinai, kad jis čia? Ir apsimeta, kad mūsų nemato? – Pašnekovas šyptelėjo ir paėmęs mano ranką priglaudė prie lūpų. O man nuo tokios žinios tankiau suplakė širdis. – Parodykime mielajam Ašui, kad nuo šiol jis tau tėra tuščia vieta. Nagi, princese. Juk tu trokšti šito.

Jis buvo teisus. Aš degiau noru įskaudinti Ašą, priversti jį pavyduliauti, kankintis ne mažiau už mane. O paslaugusis Rovanas buvo taip arti. Tereikėjo truputį palinkti į priekį ir pakštelėti į pašaipiai išlenktas lūpas. Aš dvejojau. Rovanas toks žavingas. Būtų puiku su juo pasismaginti.

– Pabučiuok mane, – sukuždėjo princas.