Джули Кагава: Gelezies princese.

Kaip tik taip ir nutiko. Jo didenybė net nesiteikė dar kartą pažvelgti mano pusėn. Prisiartinęs prie karietos jis davė ženklą troliams. Vienas iš jų privertė Žiemos karalystės belaisvius sugrįžti karieton, antras urgzdamas atidarė dureles iš kitos pusės.

Ant sniego nužengė aukšta karališko stoto fėjūnė. Nors įspūdingo ūgio, ji atrodė tokia gležna, kad, regis, galėjo perlūžti perpus nuo menkiausio vėjelio dvelktelėjimo. Vietoje rankų išvydau susiraizgiusias šakas, perpintas žolės stiebeliais. Plaukus atstojo trapūs balti pumpurai. Pečius dengė neapsakomo grožio mantija, išausta iš visų įmanomų pasaulio gėlių: lelijų, rožių, tulpių, narcizų ir kitų, kurių nė pavadinimų nežinojau. Aplink fėjūnę laigė bitės ir peteliškės, po kiemą akimirksniu pasklido svaiginamas rožių aromatas.

Viešnia pajudėjo į priekį ir tuntai Žiemos rūmų dvariškių puolė trauktis atatupsti, tarsi ji būtų raupsuotoji. Tiesa, jų žvilgsniai susmigo ne į pačią gėlių moterį, o į tai, ką ji laikė rankose.

Tai buvo skeptras, kokį paprastai turi karaliai ir karalienės, tačiau toli gražu ne vien tik ornamentuotas valdžios simbolis. Jis skleidė švelnią gintarinę šviesą, kuri priminė saulės spindulius, suteikiančius gyvastį medžių šakoms, vienu prisilietimu tirpdydamas sniegą ir ledą. Aplink ilgą skeptro pagrindą vijosi vynuogienojai, ant viršaus tolydžio skleidėsi gėlių pumpurai, žiedai ir gležni lapeliai. Tad paskui moterį driekėsi ištisas ūglių ir žiedlapių šleifas, o Žiemos fėjūnai šnypšdami ir niurnėdami davė jai kelią.

Pasiekusi sosto papėdę fėjūnė atsiklaupė, nulenkė galvą ir abiem rankomis ištiesė skeptrą. Mirksnį kitą Mebė nieko nedarė, tik žvelgė į atvykėlę neperprantamu žvilgsniu. Visi Žiemos rūmų dvariškiai, regis, sulaikė kvėpavimą. Paskui Mebė sąmoningai lėtai pakilo ir paėmė skeptrą iš moters rankų. Ištiesusi priešais save įdėmiai apžiūrėjo, tada pakėlė, kad visi matytų.

Skeptras tvykstelėjo, auksinis spindesys virto žydru. Lapai ir žiedai susiraukšlėję nubyrėjo. Bitės ir peteliškės nusklendė žemyn ir liko gulėti be gyvybės ženklų, jų plonyčius sparnelius padengė šerkšnas. Skeptras sužibo dar kartą, tapo ledinis ir nužėrė visą kiemą blausiais spinduliais.

Fėjūnė, klūpanti priešais karalienę, sudrebėjo ir staiga... taip pat pradėjo akyse džiūti. Nežemiško grožio mantiją puošusios gėlės nuvyto, pajuodo ir nuklojo žemę. Balti pumpurai, atstoję plaukus, susitraukė ir nubyrėjo. Aš išgirdau lūžtančių šakų traškesį ir pamačiau, kaip moteris sukniubo, ilgiau nebepajėgdama atlaikyti kūno svorio. Ji griuvo veidu į sniegą, dar kartą suvirpėjo ir nuščiuvo. Kol apimta siaubo svarsčiau, kodėl niekas neateina jai į pagalbą, rožių aromatas išsisklaidė ir kiemą užtvindė pūvančių augalų tvaikas.

– Štai ir viskas, – pavargusiu balsu ištarė Oberonas. Paskui pakėlęs galvą ir žvelgdamas Mebei į akis pridūrė: – Mainai įvyko ir galios iki pavasario lygiadienio. O dabar, jums leidus, karaliene Mebe, mums metas grįžti į Arkadiją.

Mebė nuvėrė pašnekovą žudikišku žvilgsniu.

– Nejau nepasiliksite, jūsų didenybe? – sumurkė ji. – Neatšvęsite su mumis?

– Bijau, kad ne, vadove, – atsiliepė Oberonas. Jeigu jis ir sunerimo dėl Mebės žvilgsnio, tai neišsidavė. – Vasaros pabaiga mums neatrodo tinkama proga švęsti. Todėl esu priverstas atsisakyti. Be to, norėčiau priminti, karaliene Mebe, kad tai dar ne viskas. Vienaip ar kitaip aš susigrąžinsiu dukrą.

Išgirdusi šiuos žodžius suvirpėjau. Galbūt Oberonui vis dėlto pavyks sugalvoti, kaip ištraukti mane iš čia. Tačiau Mebė primerkė akis ir paglostė skeptrą.

– Šiuose žodžiuose aš išgirdau paslėptą grasinimą, jūsų didenybe.

– Tai tebuvo pažadas, karaliene.

Mebei vis dar tebevarstant Oberoną žvilgsniu jis iškalbingai atsuko Žiemos karalystės valdovei nugarą ir nužingsniavo prie savo karietos. Trolis paslaugiai atvėrė dureles ir karalius įlipo į vidų nė neatsisukęs. Vežėjas trūktelėjo vadeles ir Vasaros fėjūnų svita leidosi į kelią. Tamsūs siluetai darėsi vis mažesni ir mažesni, kol juos visiškai prarijo tamsa.

Mebė nusišypsojo.

– Vasara baigėsi, – gergždžiančiu balsu pareiškė ji ir kilstelėjo į viršų laisvąją ranką, tarsi laimindama pritilusią laukiančią minią. – Atėjo žiema. Laikas puotauti!

Žiemos rūmų dvariškiai sujudo kaip nuo grandinės paleisti: staugimas, riaumojimas, urzgimas užtvindė naktį. Nežinia iš kur pasigirdo siautulinga niūri muzika, kurtinamas pašėlusiu ritmu mušamų būgnų dundesys. Į netvarkingą būrį susimetę fėjūnai strakaliodami, pamišėliškai skriedami ratu ir bliaudami nesavais balsais suskato švęsti žiemos sutiktuvių.

AŠ NEDALYVAVAU bendroje linksmybėje. Neturėjau nuotaikos, be to, manęs visai nežavėjo mintis šokti su Žiemos fėjūnais. Ypač kai mano akyse būrelis įkaušusių ir įsiaudrinusių raudonkepurių užspeitė bogartą 11ir sudraskė į skutelius. Visa, kas vyko aplinkui, priminė man roko koncertą pragare. Tad apdairiai laikiausi šešėlyje, kad likčiau nepastebėta, ir svarsčiau, ar labai užrūstinčiau Mebę, jeigu patyliukais sprukčiau į savo kambarį. Tačiau žvelgdama į gyvas ledo skulptūras ir pasklidusius po kiemą fėjūnus pabūgau pasirodyti nemandagi.

Mano laimei, čia bent jau nebuvo Rovano arba jis kur nors slėpėsi nuo mano žvilgsnio. Juk morališkai ruošiausi, kad visą naktį teks duoti atkirtį jo priekabiavimui. Stebėtina, bet Ašo irgi niekur nebuvo matyti. Dėl to jaučiau ir palengvėjimą, ir nusivylimą. Susigriebiau naršanti žvilgsniu tamsius kiemo užkaborius ir tuntus strakaliojančių fėjūnų, ieškodama pažįstamų sidabru švytinčių akių.

„Tučtuojau liaukis, – subariau save mintyse, kai tik supratau, kas man darosi. – Jo čia nėra. O netgi jei būtų, ką galėtum padaryti? Pakviesti šokio? Juk jis gana atvirai išklojo, ką galvoja apie tave.“

– Ar galiu sutrukdyti, princese?

Akimirką širdis suspurdėjo krūtinėje. Balsas pasirodė toks girdėtas. Panašus į Rovano, o gal... Ašo. Drąsindama save atsisukau, bet tai buvo ne Ašas. Ir ne Rovanas, ačiū Dievui. Priešais stovėjo trečias, pats vyriausias brolis. Seidžas.

„Velnias rautų! – pagalvojau. – Jis irgi labai dailus.“

Kas per šeimynėlė, kad sūnūs vienas už kitą gražesni, tiesiog negali akių atitraukti? Seidžas buvo toks pat blyškiaveidis kaip broliai, išsišovusiais skruostikauliais, po plonais antakiais žalsvu ledu blyksėjo akys. Ilgi juodi plaukai krito dailiomis bangomis. Per kelis žingsnius nuo jo tupėjo vilkas ir protingomis auksinėmis akimis žvelgė į mane.

– Žinoma, prince Seidžai, – santūriai atsakiau, pasiruošusi atremti dar vieną ataką. – Kuo galėčiau pasitarnauti jūsų didenybei?

„O gal tu mėginsi apsukti man galvą kaip Rovanas, – pridūriau mintyse, – arba tyčiosiesi iš manęs kaip Ašas?“

– Norėčiau su tavimi pasikalbėti, – be užuolankų pareiškė princas. – Akis į akį. Gal galėtum trumpam eiti su manimi?

Nustebusi ir sunerimusi nepatikliai svarsčiau pasiūlymą.

– O kur?

– Į sosto menę, – paaiškino Seidžas, grįžtelėjęs rūmų pusėn. – Šią naktį mano pareiga saugoti skeptrą, nes tik karališko kraujo asmenims leidžiama jį paliesti. Įsilingavusios puotos įkarštyje geriausia laikyti skeptrą kuo toliau nuo siautėjančios prastuomenės. Kitaip lengva susilaukti nemalonumų.

Aš tylėjau mintydama, kaip pasielgti. Seidžas gūžtelėjo prakauliais pečiais.

– Neverčiu tavęs sutikti, princese. Pati spręsk, eiti ar neiti. Paprasčiausiai noriu pasikalbėti negirdint nei Rovanui, nei Ašui, nei fukai, nesitveriančiai iš smalsumo, apie ką šnekėsimės.