Джули Кагава: Gelezies princese.

– Ne, – be garso sukuždėjau. – Tai netiesa. Negali būti. Ašai, pasakyk jam, kad melavai.

– Mebei nesvarbu, kokiomis priemonėmis aš pasiekiau tikslą. Ją tedomina rezultatas, – toliau dėstė Ašas, nė neįtardamas, kaip baisiai mane skaudina. – Tave, broli, kaip matau, dar labiau.

Jis susikryžiavo rankas ant krūtinės ir kuo abejingiausiai gūžtelėjo pečiais.

– O dabar, kai jau išsiaiškinome, metas puskraujei grįžti į vidų. Karalienė supyks, jeigu mergiotė mirtinai sušals.

– Ašai, – pašnibždomis pašaukiau, kai jis pasisuko eiti. – Palauk!

Bet jis nė nežvilgtelėjo į mane. Nematydama kelio pro akyse susitvenkusias ašaras paknopstomis leidausi iš paskos, kovodama su šleikštulio bangomis.

– Ašai!.. Aš myliu tave.

Žodžiai nusprūdo nuo lūpų savaime. Nė negalvojau jų ištarti ir tą pačią akimirką, kai tai padariau, širdį nusmelkė beribė nuostaba ir neapsakomas siaubas. Nedelsdama užsidengiau burną delnais, tačiau buvo vėlu. Pernelyg vėlu. Rovano veide pasirodė plati pikdžiugiška šypsena, tarsi jis būtų gavęs didžiausią dovaną pasaulyje.

Ašas sustingo, bet neatsisuko. Tik spėjau pastebėti, kad mirksniui suspaudė kumščius.

– Savo nelaimei, – prabilo jis bejausmiu balsu. – Ko iš tavęs norėti? Juk Vasaros fėjūnai visada buvo silpnablauzdžiai. Kuriems galams man reikalinga pavainikė Oberono dukra? Palik mane ramybėje, mirtingoji.

Pasijutau taip, lyg negailestinga ranka būtų suspaudusi širdį ir mėginusi išplėšti iš krūtinės. Visą kūną pervėrė tikras fizinis skausmas. Kojas pakirto ir aš susmukau ant sniego. Aštrios ledo kruopelės susmigo į delnus. Man užgniaužė žadą, net verkti nebegalėjau. Tik klūpojau jausdama, kaip per džinsus skverbiasi šaltis, o ausyse tebeskambėjo Ašo žodžiai.

– Ak, koks tu beširdis, brolau, – patenkintas pareiškė Rovanas. – Neabejoju, kad sudaužei vargšei princesei širdį.

Ašas dar kažką pasakė, bet aš nenugirdau, nes atsirito nauja blogumo banga, galva apsvaigo ir žemė pradėjo skrieti it vilkutis. Gal ir būčiau galėjusi kovoti su šleikštuliu, tačiau šią akimirką nieko nebejutau ir nieko nebenorėjau. „Teateinie tamsa, – meldžiau mintyse, – ir tepasiima mane.“ O paskui sunkus jos apklotas užtemdė akis ir aš prasmegau į užmarštį.

10 Draugiški žmogeliukai, už smulkias dovanėles ar maistą tvarkantys namus.

3

Metų laikų skeptras

Jau kurį laiką plūduriavau tarp užmaršties ir realybės, jaučiausi įkalinta kažin kur per vidurį. Slogūs sapnai, kuriuos tik iš dalies teprisimindavau, taip susipynė su tikrove, kad jau nebesupratau, kas tikra, o kas ne. Sapnavau savo šeimą: Itaną, mamą ir patėvį Luką. Jie gyveno savo gyvenimą be manęs, vis rečiau apie mane bepagalvodami, beveik užmiršę, kad esu. Mano sąmonę retkarčiais pasiekdavo pasklidi pavidalai ir balsai: Tiaotinės, reikalaujančios kapstytis iš ligos, nes jai nuobodu be manęs; Rovano, besiteisinančio karalienei Mebei, kad nesitikėjo tokios mano reakcijos į paprasčiausią musmirę; dar kažkokios žmogystos, aiškinančios valdovei, jog galiu niekada nebepabusti. Kartais man vaidendavosi, kad kambaryje yra Ašas. Jis pasirodydavo kertėje arba prie lovos ir tyliai stovėdavo, žvelgdamas į mane sidabrinėmis akimis. Regis, kliedėdama net girdėjau jį šnabždant atsiprašymo žodžius.

– Žmonės – tokie silpni padarai, – vieną naktį, kai sąmonė tai prašviesėdavo, tai vėl aptemdavo, mane pasiekė kažkieno sniaukrojantis balsas. – Nuo menko kąsnelio liežuvį atpalaiduojančių grybų juos ištinka koma. Kaip apgailėtina.

Nepažįstamasis paniekinamai sušnarpštė.

– Sklinda gandai, kad ši mergiūkštė įsimylėjo princą Ašą. Įsivaizduoji, kokią pirtį jai užkurs Mebė, kai tik nelaimėlė atitoks. Karalienei tikrai nepatiks, kad Vasaros fėjūnė eina iš proto dėl jos sūnaus.

– Na, išties netinkamą laiką mirtingoji pasirinko vaidinti Miegančiąją gražuolę, – antrino kitas balsas. – Juk netrukus atvyksta jos tėvo pasiuntiniai. – Pasigirdo krizenimas, paskui tolesni žodžiai: – O jeigu prabus, Mebė, ko gero, nugalabys ją iš susierzinimo. Na, šiaip ar taip, pasilinksminsime.

Juokas nutolo, o aš vėl prasmegau užmarštin.

Amžinybe virtęs laikas nežadėjo jokių permainų. Aplink mane vis aidėdavo pabodę balsai. Tiaotinė kur buvusi, kur nebuvusi baksnodavo į pašonę, aštriais nagais iki kraujo drėksdama odą, bet aš nebejaučiau skausmo. Sapnuodavau namus: mamą, stovinčią ant priebučio ir aiškinančią policininkui, kad neturi jokios dingusios dukros; Itaną, žaidžiantį mano kambaryje, kuris dabar virto darbo kabinetu, perdažytas ir apstatytas naujais baldais. O visi mano daiktai buvo išdalyti.

Išvydus broliuką man net nesuvirpėjo širdis. Nors ankstesniame gyvenime būčiau patyrusi skausmingą ilgesį, dabar tapau visiškai bejausmė ir stebėjau brolį su atsainiu smalsumu. Jis kalbino savo žaislinį triušį ir aš nustebusi kilstelėjau antakius. Argi triušis nebuvo suplėšytas į skutus?

– Jie užmiršo tave, – sumurmėjo balsas iš tamsos.

Jis buvo žemas ir girdėtas. Pasisukusi pamačiau kreivai besišypsantį Machiną su už nugaros besirangančiais čiuptuvais. Sidabriniai plaukai švytėjo kambario prietemoje.

Piktai suraukiau kaktą.

– Čia ne tu, – sumurmėjau ir pamėginau apsiversti ant kito šono. – Aš nužudžiau tave. Tu netikras.

– Nieko panašaus, mano meile, – paprieštaravo Machina ir papurtė galvą. Plaukai švelniai suvilnijo. – Nors tu išties atėmei man gyvybę, aš vis dar esu su tavimi. Nuo šiol visada būsiu. Nieko nepadarysi. Mudu viena esybė.

Drebėdama atšlijau.

– Eik šalin, – pareikalavau panorusi prasmegti tamsoje.

Geležies karalius įdėmiai dėbsojo į mane, bet nesiartino.

– Čia ne tu, – pakartojau. – Tai tik sapnas, o tu miręs! Palik mane ramybėje.

Aš apsisukau ir nėriau į pačias tamsos gelmes. Grimzdau, kol blausus Geležies karaliaus švytėjimas išblanko.

PRAĖJO DAR AMŽINYBĖ, o gal tik kelios akimirkos, kol sumaištyje ir tamsybėje pajutau, kad prie mano patalo kažkas yra.

„Mama!“ – pašaukiau mintyse, vėl tapusi maža mergaite.

O gal tai Tiaotinė atkurnėjo man įkyrėti?

„Pasitrauk, – sumurmėjau mintyse, iš naujo nirdama į sapną. – Nenoriu tavęs matyti. Nieko nenoriu matyti. Tiesiog palikite mane ramybėje!“

– Megana, – sušnabždėjo iki skausmo pažįstamas balsas, sugrąžindamas mane iš užmaršties.

Tą pačią akimirką supratau, kam jis priklauso, nors ir žinojau, kad tai viso labo mano įsismarkavusios vaizduotės vaisius. Juk princas nė už ką negali būti čia ir kalbėtis su manimi.

„Ašai?!“ – pašaukiau mintyse.

– Atsibusk, – tyliai paprašė žemas balsas ir jam pavyko perskrosti bedugnę tamsą. – Nesielk taip. Jeigu tučtuojau neatsibusi, pražūsi amžiams ir išnyksi. Sugrįžk pas

mus.

Bet aš nenorėjau keltis. Tikrovėje manęs telaukė sielvartas. O miegodama nieko nejaučiau. Man nereikėjo matyti Ašo ir atšiaurios paniekos iškreipto veido, kai jis žvelgdavo į mane. Tamsa tapo mano slaptaviete, mano prieglobsčiu. Aš pasislėpiau nuo Ašo balso išganingoje juodoje gelmėje. Ir tada pro sapnų ir kliedesio šydą mane pasiekė rauda.

– Prašau, – išgirdau trūkčiojantį balsą ir pajutau tikrą tvirtą rankos paspaudimą, kuris sugrąžino į dabartį. – Suprantu, ką manai apie mane, bet... – Balsas užlūžo, pasigirdo gailus atodūsis, paskui vėl išgirdau šnabždesį: – Neišeik, Megana. Nepalik manęs.

Aš taip pat pradėjau kūkčioti ir pramerkiau akis.