Джули Кагава - Gelezies princese.

– O kaip jie kvėpuoja? – pašnibždomis paklausiau, dar sykį žvilgtelėjusi į prasižiojusį belaisvį.

– Niekaip, – paikai išsiviepęs atsakė Rovanas. – Jie negali kvėpuoti, nes šnervės ir gerklė pilnos ledo. Tačiau mėgina. Žodžiu, jausmas toks, tarsi visą laiką trūktų oro.

– Koks siaubas!

Rovanas gūžtelėjo pečiais.

– Galiu duoti tik vieną patarimą – neerzink karalienės Mebės, – pareiškė princas nenuleisdamas nuo manęs šalto it ledas žvilgsnio.

Patogiai įsitaisęs ant vienos statulos pakylos jis vėl kreipėsi į mane:

– Nagi, princese, norėčiau, kad kai ką man papasakotum.

Rovano rankose staiga iš niekur atsirado obuolys ir jis atsikando nesiliaudamas šypsotis.

– Girdėjau, kad judu su Ašu drauge keliavote į Geležies karalystę. Bent jau jis taip tvirtina. Norėčiau žinoti tavo nuomonę apie mano mielą jaunėlį brolį.

Įtardama, kad princas turi slaptų kėslų, susikryžiavau rankas ant krūtinės.

– O kodėl jums tai parūpo?

– Šiaip sau.

Rovanas netikėtai ištraukė antrą obuolį ir metė man. Negrabiai pagavau jį ir princas nusikvatojo.

– Nebūk tokia įsitempusi. Į tave žiūrint net brauniui 10pašlytų nervai. Na, tai ar mano brolis elgėsi kaip tikras trolis? O gal prisiminė geras manieras?

Pajutau alkį. Žarna žarną rijo, o rankoje turėjau vėsų traškų obuolį. Nespėjau nė pagalvoti, kaip atsikandau kąsnelį. Burna prisipildė saldžiarūgščių sulčių su vos juntamu nemaloniu prieskoniu.

– Ašas buvo tikras džentelmenas, – pareiškiau pilna burna ir sunkiai atpažinau pasikeitusį savo balsą. – Padėjo man išvaduoti broliuką iš Geležies karaliaus nelaisvės. Be jo nebūčiau įstengusi to padaryti.

Rovanas atsirėmė į skulptūrą ir tingiai nusišypsojo.

– Pasakok, pasakok.

Aš susiraukiau matydama tą kreivą šypseną. Kažkas čia ne taip. Kodėl išklojau jam visa tai? Pamėginau užsičiaupti, prikąsti liežuvį, bet žodžiai liete liejosi prieš mano valią.

– Geležies karalius buvo pagrobęs mano brolį Itaną, – išdrožiau ir pakraupau, kad taršku nesustodama. – Aš leidausi į Niekadaniekada jo vaduoti. Karalienė Mebė įsakė Ašui sučiupti mane, bet aš apgavau jį ir priverčiau duoti priesaiką, kad jeigu jis padės išgelbėti broliuką, keliausiu su juo į Žiemos karalystę. Jis sutiko pagelbėti, tačiau kol mes pasiekėme Geležies šalį, Ašas labai nusilpo ir pakliuvo į Machinos kariūnų nelaisvę. O aš prasmukau į Geležies karaliaus pilį, nukoviau jį Keramedžio strėle ir išlaisvinau broliuką su Ašu. Paskui mudu su princu atkakome čionai.

Užsidengiau burną rankomis mėgindama sustabdyti nepaliaujamą žodžių srautą, bet to, kas pasakyta, nebegalėjau sugrąžinti. Rovanas atrodė patenkintas kaip katinas, kuriam ką tik pavyko sudoroti kanarėlę.

– Taigi, – markstydamasis išdainavo jis, – mano brolelis leidosi, kad apgailėtina puskraujė apvyniotų jį aplink pirštą, įtrauktų į mirtingo vaiko paieškas, ir dėl to vos nepalydėjo galvos. Visiškai nepanašu į Ašą. Papasakok, kas nutiko toliau, princese.

Nors laikiau užspaudusi burną, žodžiai vis tiek veržte veržėsi pro pirštus. Rovanas kvatodamas pašoko nuo pakylos ir pradėjo artintis prie manęs grėsmingai šypsodamasis.

– Liaukis, princese. Juk pati supranti, kad tai beprasmiška. Nesikankink veltui.

Pajutau norą jam smogti, tačiau bijojau patraukti rankas nuo burnos, kad neišplepėčiau dar ko nors. Rovanas prisikišo visai arti, jo šypsena tapo grobuoniška. Pamėginusi atsitraukti pajutau tokį stiprų galvos svaigimą ir šleikštulio bangą, kad vos pajėgiau išsilaikyti ant kojų. Princas spragtelėjo pirštais ir sniegas po jomis virto ledu. Apledijo ir mano batai, tad tiesiog priaugau prie žemės. Su siaubu žiūrėjau, kaip ledas traškėdamas šliaužia per kelius ir beveik pasiekia liemenį.

„Kaip šalta!“ – sušukau mintyse. Visą kūną purtė drebulys, skausmo adatėlės badė per drabužius. Gaudydama orą iš visų jėgų stengiausi atsiplėšti nuo žemės, bet, žinoma, nepavyko. Suskaudo pilvą ir nuo vėl sukilusio šleikštulio it lanku suveržė galvą. O Rovanas tik šypsojosi atsitraukęs, kad geriau matytų mano bergždžias pastangas išsivaduoti.

– Juk supranti, kad galiu sustabdyti visa tai, – pasakė jis ir baigė žiaumoti savo obuolį. – Tau tereikia atsakyti į keletą nekaltų klausimų. Nesuprantu, kodėl esi tokia užsispyrusi, nebent, aišku, turi ką slėpti. Ką stengiesi apginti, puskrauje?

Žvarba tapo nebepakeliama. Nuo iki pat kaulų prasismelkiančio siaubingo šalčio raumenis surakino mėšlungis. Drebančios rankos nevalingai nusviro.

– Ašą, – sušnibždėjau, bet tą pačią akimirką mane kaustęs ledas subyrėjo. Tūkstančiai skeveldrų, žvangėdamos tarsi porceliano šukės, pažiro į šalis ir sužvilgo blausioje šviesoje.

Kai aiktelėjusi suklupau, išlaisvinta iš ledo glėbio, iš šešėliuotų sutemų išniro dar vienas tamsus siluetas.

– Ašai, – šypsodamasis kreipėsi Rovanas į išdidžiai besiartinantį brolį, o mano širdis džiaugsmingai suspurdo.

Akimirką pasirodė, kad primerktos Ašo akys svaido žaibus, tačiau kai jis priėjo dar arčiau, veide įžiūrėjau tą patį, ką ir praėjusį vakarą: šaltumą, panieką, lengvą nuobodulį.

– Koks sutapimas, – pareiškė Rovanas su šleikščia pasitenkinimo savimi kupina šypsena lūpose. – Prisijunk prie mūsų, jaunėli. Mes čia kaip tik šnekučiuojamės apie tave.

– Ką tu išdarinėji, Rovanai? – tūžmingiau nei kada nors iškošė Ašas. – Mebė liepė mums nekibti prie puskraujės.

– Ar aš kimbu? – nekaltai išplėtęs žydras akis pasidomėjo Rovanas. – Nieko jai nedarau. Mudu paprasčiausiai smagiai plepame. Ar ne, princese? Kodėl tau nepapasakojus jam, apie ką?

Sidabrinės Ašo akys sužiuro į mane, veide pasirodė abejonė. Nevalingai pravėriau lūpas, bet kaipmat užsidengiau delnais, kad sustabdyčiau besiveržiančius žodžius. Nenuleisdama žvilgsnio nuo princo maldaujamai papurčiau galvą.

– Drąsiau, karalaite, nesidrovėk, – sumurkė Rovanas. – Regis, turi ką papasakoti apie mūsų mieląjį Ašą. Nagi, klok viską.

Piktai dėbtelėjau į Ašo brolį, gailėdamasi, kad negaliu išrėžti, ką apie jį galvoju – dėl pašėlusio galvos svaigimo ir šleikštulio turėjau sukaupti visas jėgas, jog išsilaikyčiau ant kojų. Ašo žvilgsnis surūstėjo. Pasitraukęs nuo manęs jis pasilenkė ir kažką pakėlęs nuo žemės pradėjo įdėmiai apžiūrinėti.

Tai buvo tas pats vaisius, kuris iškrito man iš rankos ir kurio atsikandau tik gabalėlį kaip Snieguolė užkeikto obuolio. Nors ne, dabar jis buvo pavirtęs didžiule taškuota musmire su mėsingu baltu it kaulas kotu. Pajutau stiprius spazmus skrandyje ir vos nesublogavau.

Ašas nieko nesakė. Tik rydamas akimis Rovaną laikė musmirę, klausiamai iškėlęs antakius. Rovanas atsiduso.

– Mebė neminėjo, kad nevalia duoti jai liežuvį atrišančių grybų, – pasiteisino jis trūktelėjęs prakauliais pečiais. – Be to, pamaniau, jog tau bus įdomu išgirsti, ką Vasaros princesė pasakys apie tave.

– Kuriems galams? – abejingai atsiliepė Ašas ir nusviedė musmirę. – Jūsų pašnekesys manęs nedomina. Aš įvykdžiau pažadą ir pristačiau ją čionai. Viskas, ką sakiau ar dariau, buvo skirta vienam tikslui – atvilioti ją į rūmus.

Mėšlungiškai įkvėpiau, nuleidau rankas ir įsispoksojau į Ašą. Vadinasi, tai tiesa. Jis tik žaidė su manimi. Visa tai, apie ką kalbėjo Geležies karalystėje ir kas mus suartino, tebuvo melas. Ledinis šaltis surakino krūtinę, aš papurčiau galvą mėgindama išmesti iš jos ką tik išgirstus žodžius.