Джули Кагава: Gelezies princese.

– Jis sakė tiesą, – išpyškinau ir visų susispietusių menėje padarų akys susmigo į mane. – Geležies fėjūnai – ne prasimanymas ir jie vis dar sukiojasi netoliese. Jeigu neįvertinsite gresiančio pavojaus, palydėsite galvas nė nesupratę, kas dedasi.

Rovanas sužiuro į mane primerkęs akis ir nusišypsojo bloga lemiančia šypsena.

– Nuo kada puskraujei Oberono dukrai taip parūpo Žiemos karalystės likimas?

– Užteks! – nugriaudėjo menėje valdingas Mebės balsas. Ji pakilo ir mostelėjo ranka už mūsų besigrūdantiems dvariškiams. – Nešdinkitės lauk! Kad nė vieno neliktų! Noriu pasikalbėti su princais akis į akį.

Fėjūnų knibždėlyną kaip vėjas nupūtė. Jie mikliai iššliaužė, iššokavo ar išsklendė iš menės. Aš neryžtingai mindžikavau mėgindama pagauti Ašo žvilgsnį ir svarstydama, ar turėčiau dalyvauti šiame pokalbyje. Juk aš taip pat šį tą žinau apie geležies fėjūnus. Pagaliau man pavyko pelnyti Žiemos princo dėmesį: jis abejingai, netgi priešiškai pažvelgė į mane ir primerkė akis.

– Ar tu negirdėjai, ką pasakė karalienė, puskrauje? – šaltai pasidomėjo jis ir man skaudžiai sugėlė širdį.

Spoksojau į Ašą pravėrusi burną, negalėdama patikėti, kad taip kalba su manimi, bet jis iš aukšto pridūrė:

– Tau čia ne vieta. Palik mus.

Pajutusi akyse tvenkiantis karštas pykčio ašaras žengiau prie princo.

– Ašai...

Jo žvilgsnyje blykstelėjo pasibjaurėjimas.

– Turi kreiptis į mane „prince Ašai“ arba „jūsų didenybe“, puskrauje. Be to, aš nesuteikiau tau leidimo kalbėti. Jeigu dar kartą taip užsimirši, kalavijo ašmenimis parodysiu deramą vietą.

Jis atsainiu rankos mostu patvirtino, kad turiu pasitraukti, ir nusisuko. Rovanas suprunkštė, Mebė šaltai ir pašaipiai žvelgė į mane iš sosto aukštybių.

Rauda gniaužė gerklę, akis perštėjo nuo ašarų, jos galėjo pasipilti kiekvieną akimirksnį. Drebėdama prikandau lūpą, kad kaip nors jas sulaikyčiau. Man nevalia verkti. Tik ne dabar, kai į mane spokso Mebė, Rovanas ir Seidžas. Jų veiduose aiškiai parašyta, jog tik to ir telaukia. Jeigu noriu išgyventi Žiemos karalystėje, neturiu parodyti silpnumo jos gyventojų akivaizdoje.

Ypač dabar, kai paaiškėjo, kad Ašas tėra vienas iš tų baisūnų.

Kaip įmanydama oriau nusilenkiau karalienei Mebei.

– Atleiskite, jūsų didenybe, – pasakiau gana tvirtu balsu. – Palieku jus su sūnumis.

Mebė linktelėjo, Rovanas, išsišiepęs iki ausų, perdėtai mandagiai nusilenkė, o Ašas su Seidžu išvis nesiteikė manęs pastebėti. Aš pasisukau ir aukštai iškėlusi galvą nužingsniavau per sosto menę, nors širdį sulig kiekvienu žingsniu varstė skausmo kalavijai.

1 Žinomo amerikiečių rašytojo Irvino Vašingtono (1783–1859) pasakos personažas (čia ir toliau – vert. pastabos).

2 Labai judri pasakų būtybė, gebanti keisti pavidalą.

3 Didelių galių turinčios į elfus panašios protingos būtybės.

4 Klastingi maži aštrianagiai padarai panašiomis į katės akimis, paprastai besilaikantys būryje ir krečiantys niekšybes.

5 Karingos būtybės, nešiojančios kepures, kurios raudonos nuo jų aukų

kraujo.

6 Labai stiprūs, bet ne itin sumanūs milžinai.

7 Itin atstumiančios išvaizdos pabaisos, gyvenančios senuose griuvėsiuose ir pilkapiuose.

8 Dvasios, gebančios įgauti gyvulio, žmogaus ar liepsnos pavidalą.

9 Namų dvasios, kurios padeda ūkyje, bet įžeistos pridaro nemalonumų.

2

Prisipažinimas

Kai atsibudau, buvo jau prašvitę, pro langą skverbėsi šalta šviesa. Išpurtęs nuo ašarų veidas degė, net pagalvė spėjo sudrėkti. Vieną palaimingą mirksnį negalvojau apie praėjusio vakaro įvykius. Paskui iš naujo užliejo juoda prisiminimų banga.

Akys vėl priplūdo ašarų ir aš paslėpiau galvą po antklode. Beveik visą naktį praraudojau, įsikniaubusi į pagalvę, kad koridoriais šmižinėjantys fėjūnai neišgirstų.

Negailestingi Ašo žodžiai skaudžiai užgavo širdį. Net dabar negalėjau patikėti, jog jis taip elgėsi sosto menėje, tarsi aš būčiau purvas po kojomis ir nusipelnyčiau tik paniekos. Juk siejau su juo viltis, akis pražiūrėjau laukdama sugrįžtančio, o dabar jaučiausi taip, lyg kas būtų įkalęs vinį tiesiai į širdį. Buvau beviltiškai išduota. Pasirodo, per visą mūsų kelionę į Geležies karaliaus valdas jis viso labo vaidino spektaklį, griebėsi gudrios taktikos, kad atsiviliotų mane į Žiemos rūmus. O galbūt aš paprasčiausiai jam nusibodau ir jis patraukė ieškoti naujų nuotykių? Tebūnie tai man dar viena pamoka, kad fėjūnai labai nepastovūs ir tikri beširdžiai.

Šiuo metu, kai jaučiausi viena vienutėlaitė ir visiškai sutrikusi, susigriebiau besiilginti Pako. O kad jis būtų čia! Pašėlęs Pakas, kuris taip užkrečiamai kvatojasi ir visada moka mane pralinksminti. Žmonių pasaulyje Robis Gudfelas buvo mano kaimynas ir geriausias draugas. Mudu viskuo dalydavomės ir leisdavome laiką drauge. O išties jis pasirodė esąs Šaunusis Robinas, garsusis Pakas iš „Vasarvidžio nakties sapno“. Oberono įsakymu turėjo saugoti mane nuo fėjūnų pasaulio, tačiau Pakas nepakluso karaliui. Pirmą sykį, kai kartu su manimi leidosi ieškoti Itano į Niekadaniekada, o antrą – kai aš pabėgau iš Vasaros fėjūnų rūmų ir Oberonas liepė mane sugrąžinti. Už ištikimybę man Pakui teko brangiai sumokėti: jis susikovė su viena iš Machinos karvedžių, vardu Virusė, buvo sužeistas ir vos nemirė. Mes turėjome palikti Paką pas medžių nimfas, driades, užsigydyti žaizdų ir mane iki šiol graužia kaltė dėl šio sprendimo. Prisiminusi bičiulį aš vėl apsipyliau ašaromis. Pakas negalėjo numirti. Juk man taip pašėlusiai jo stinga.

Pasigirdęs beldimas į duris privertė krūptelėti.

– Megaaaana, – atsklido čaižus Tiaotinės balsas. – Pabusk. Aš žinau, kad tu viduje. Atidaryk duris.

– Eik sau! – šūktelėjau šluostydamasi ašarotas akis. – Neketinu nė nosies kišti iš kambario, nes prastai jaučiuosi. Supratai?

Tačiau tai, žinoma, tik dar labiau pakurstė nekviestos viešnios smalsumą. Tiaotinė liovėsi belsti ir pradėjo taip gremžti duris, kad nuo čaižaus garso man ėmė spengti ausyse. Fukos balsas už durų aidėjo vis garsiau ir nekantriau. Iš patirties žinojau, kad ji gali pratūnoti ten kiaurą dieną brazdindamasi ir verkšlendama, todėl išsiritau iš lovos, skubiai nukūriau prie durų ir atlapojau jas.

– Ko tau reikia? – suniurzgiau.

Fuka markstėsi apžiūrinėdama mano apgailėtiną išvaizdą: ašarų pėdsakus ant veido ir paburkusią varvančią nosį. Paskui išsišiepė lyg visažinė, o aš dar labiau įtūžau: jeigu ji atsivilko čia vien pasišaipyti iš manęs, neketinu su tuo taikstytis. Atsitraukiau ketindama užtrenkti duris įkyruolei prieš nosį, tačiau ji nėrė į vidų ir grakščiai liuoktelėjo ant lovos.

– Ei! Kad tave kur velniai nujotų, Tiaotine! Nešdinkis iš čia!

Nekreipdama dėmesio į mano protestus fuka džiaugsmingai šokinėjo ant čiužinio, nuo aštrių nagų antklodėje liko skylės.

– Megana įsimyyylėjo, – išdainavo ji ir man sustojo širdis. – Megana įsimylėjo Ašą. Kavalierius su pana virė košę su...

– Užsičiaupk, Tiaotine! – pratrūkau ir užtrenkusi duris pasukau prie fukos žaibuodama akimis.

Tiaotinė sukikeno, paliovė siausti ir sukryžiavusi kojas įsitaisė ant pagalvės. Žaliai auksinėse akyse šokinėjo kipšiukai.

– Neįsimylėjau aš jokio Ašo, – patikinau ją, susikryžiavusi rankas ant krūtinės. – Argi nepastebėjai, kad jis kalbėjo su manimi, tarsi būčiau tuščia vieta? Princas tėra beširdis pasipūtęs šunsnukis. Ir aš neapkenčiu jo.