Джули Кагава: Gelezies princese.

Pasigirdo beldimas į duris.

Tačiau aš nešūktelėjau „užeikite“. Karti patirtis išmokė to nedaryti. Juk tai Žiemos rūmai ir kviesti į vidų jų dvariškius būtų labai prasta mintis. Žinoma, negalėjau visiškai jais atsikratyti. Tačiau, laimei, fėjūnai labiau už viską paiso taisyklių, o jų karalienė įsakė manęs netrukdyti, nebent aš pati to pageidaučiau. Tad įsileisti ką nors būtų tolygu tokiam pageidavimui.

Perėjau per kambarį stebėdama, kaip kvėpuojant kyla garas, ir pravėriau duris.

Prie slenksčio tupėjo juoda katė, dailiai parietusi uodegą, ir nemirksėdama spoksojo į mane geltonomis akimis. Man dar nespėjus nė žodžio pratarti, ji sušnypštė ir nėrė vidun pro durų plyšį. Šmėstelėjo it šešėlis.

– Ei! – sušukau įkandin.

Kai mikliai pasisukau, vietoje katės priešais mane stirksojo fuka 2Tiaotinė ir šypsojosi šiepdama iltis. Na, žinoma. Tai galėjo būti tik fuka, nes šie padarai nesuka galvos dėl etiketo taisyklių. Tiksliau pasakius, jie, regis, jaučia didžiulį malonumą jas laužydami. Tarp veltinių kasyčių styrojo gauruotos ausys, kuriomis viešnia retsykiais karpė. Ji buvo apsitempusi akį rėžiantį švarką, nusagstytą dirbtiniais brangakmeniais ir smeigtukais, mūvėjo suplyšusius džinsus, buvo įsispyrusi į kareiviškus batus. Kitaip nei Vasaros rūmų fėjūnai, Žiemos rūmų dvariškiai teikė pirmenybę paprastų mirtingųjų drabužiams. Nežinau – ar kad paerzintų Vasaros fėjūnus, ar kad būtų panašesni į žmones.

– Ko tau reikia? – nepatikliai pasiteiravau Tiaotinės.

Nuo to laiko, kai atsiradau rūmuose, fuka kažkodėl nepaprastai manimi susidomėjo. Man atrodo, dėl šiems padarams būdingo beatodairiško smalsumo. Na, mudvi keletą kartų persimetėme žodžiu kitu, bet tikrai negalėčiau pavadinti jos drauge. Visada susinervinu matydama, kaip ji nemirksėdama vėpso į mane, tarsi ruoštųsi sudoroti per artimiausius pietus.

Fuka prunkštelėjo ir godžiai apsilaižė.

– Tu nepasiruošusi, – kimiai sušnypštė ji ir skeptiškai dėbtelėjo į mane. – Judinkis. Mikliau persirenk. Negalime gaišti. Mums metas.

Aš suraukiau antakius. Man visada sunkiai sekėsi perprasti Tiaotinę, nes ji taip greitai šokinėdavo nuo vienos temos prie kitos, kad aš nespėdavau sekti jos minčių eigos.

– Kur? – pasiteiravau, o fuka tik sukikeno.

– Pas karalienę, – sumurkė Tiaotinė, išraiškingai judindama ausis. – Ji liepė tave pakviesti.

Krūtinę užgulė sunkus akmuo. Nuo pat tos dienos, kai atvykau į Žiemos rūmus su Ašu, baiminausi šios akimirkos. Kai pirmą kartą pasirodžiau dvare, karalienė apdovanojo mane grėslia šypsena ir paliepė nešdintis, nes ji norinti pasikalbėti su sūnumi akis į akį, o mane netrukus pakviesianti. Žinoma, fėjūnų karalystėje žodis „netrukus“ galėjo reikšti ką tik nori, bet aš visą laiką lyg ant adatų laukiau, kada Mebė teiksis mane prisiminti.

Beje, tuokart aš paskutinį kartą mačiau ir Ašą.

Vos pagalvojus apie princą, man suspurdėjo širdis, nes išsyk prisiminiau, kiek permainų įvyko mūsų santykiuose. Kai aš pirmą kartą atsidūriau fėjūnų valdose ieškodama pagrobto broliuko, Ašas buvo mano priešas – pavojingas Žiemos karalystės valdovės Mebės sūnus. Kai tarp dviejų karalysčių vos nekilo karas, Mebė pasiuntė Ašą pagrobti manęs, nes norėjo taip parklupdyti mano tėvą, karalių Oberoną. Tačiau be galo trokšdama išvaduoti brolį aš sudariau sandorį su Žiemos princu: jeigu jis padės išgelbėti Itaną, aš laisva valia keliausiu su juo į Žiemos karalystę.

Šį sprendimą padiktavo juoda neviltis. Žūtbūt turėjau užsitikrinti visą įmanomą pagalbą, kad išdrįsčiau stoti prieš Geležies karalių ir išplėšti iš nelaisvės broliuką. Tačiau kai atsidūriau prakeiktoje dykroje tarp pustomų dulkių, žvangančios geležies ir stebėjau, kaip Ašas kaunasi su paslaptingomis jėgomis, kurios kėsinasi sunaikinti pačią jo prigimties esmę, aš netikėtai supratau, kad pamilau jį.

Ašas atvedė mane pas Geležies karalių ir vos nepalydėjo galvos nuo jo rankos. Geležies fėjūnų valdovas pasirodė neįtikėtinai stiprus, beveik nenugalimas. Tačiau nors jėgos persvara buvo jo pusėje, aš įveikiau Machiną, išvadavau broliuką ir sugrąžinau į namus.

Tą pačią naktį Ašas atėjo manęs, nes taip buvome sulygę. Supratau, kad laikas vykdyti priesaiką. Taigi dar kartą palikau savo šeimą ir nusekiau paskui Ašą į Tir Na Nogą, į Žiemos karalystę.

Šią kelionę lydėjo šaltis, tamsa ir stingdantis siaubas. Nors mano bendrakeleivis buvo pats Žiemos princas, fėjūnai pasirodė esą labai žiaurūs ir nesvetingi, ypač žmonėms. Ašas nepriekaištingai atliko asmens sargybinio pareigas, jam netrūko grėsmingumo, budrumo ir gebėjimo apginti, bet retkarčiais jis atrodydavo nepasiekiamas ir užsisklendęs. Kuo labiau artėjo Žiemos karalystė, tuo labiau Ašas tolo nuo manęs ir pasaulio. Ir neatskleidė priežasties.

Paskutinę kelionės dieną mudu buvome užpulti. Paties Oberono pasiųstas milžiniškas vilkas pastojo mums kelią, kad nužudytų Ašą ir parlakdintų mane į Vasaros karalystę. Mums pavyko išsigelbėti, bet Ašas buvo sužeistas dvikovoje su siaubūnu, todėl teko susirasti prieglobstį apleistoje ledinėje grotoje, kad pailsėtume ir apžiūrėtume princo žaizdas.

Jis tylėjo, kai bandžiau kaip mokėdama tvarstyti ranką, tačiau jaučiau, jog nenuleidžia nuo manęs akių, kol muturiavau greitosiomis parūpintą tvarstį. Beveik baigusi pakėliau akis ir sutikau sidabrišką žvilgsnį. Ašas iš lėto sumirksėjo, veide atpažinau išraišką, kuri pasirodydavo, kai jis mėgindavo mane perprasti. Aš lūkuriavau tikėdamasi, kad galiausiai man pavyks sužinoti tokio staigaus jo atitolimo priežastį.

– Kodėl nepabėgai? – tyliai pasiteiravo jis. – Jeigu tas padaras būtų mane nudobęs, būtum galėjusi neiti į Tir Na Nogą. Būtum atgavusi laisvę.

Niūriai dėbtelėjau į jį.

– Laikausi mūsų susitarimo, lygiai kaip ir tu, – burbtelėjau ir stipriai suveržiau tvarstį, bet Ašui iš lūpų neišsprūdo nė garselio. Dabar jau išties įtūžusi pervėriau jį žvilgsniu, įsismeigiau tiesiai į akis. – Jeigu jau esu žmogus, tai turiu sprukti uodegą pabrukusi? Aš žinojau, į ką veliuosi, ir ketinu laikytis žodžio, kad ir kas nutiktų. Jeigu manai, jog turėjau palikti tave likimo valiai vien todėl, kad išvengčiau susitikimo su Mebe, tai visiškai manęs nepažįsti.

– Kaip tik todėl , kad esi žmogus, – vėl prakalbo Ašas tokiu pat tyliu balsu, nenuleisdamas nuo manęs akių, – tu ir nepasinaudojai taktine galimybe. Tavimi dėti, Žiemos fėjūnai nebūtų gręžiojęsi atgal. Nebūtų leidę emocijoms paimti viršų. Jeigu nori išgyventi Žiemos rūmuose, privalai pradėti mąstyti kaip jie.

– Aš nesu tokia kaip jie! – atkirtau ir pakilusi atsitraukiau per žingsnį, gniauždama nuoskaudą ir išdavystės kartėlį. Akių kampučiuose susitvenkė paikos bejėgiško pykčio ašaros. – Nesu Žiemos fėjūnė. Aš mirtingoji ir man nesvetimi žmogiški išgyvenimai ir emocijos. Jeigu nori, kad jausčiausi dėl to kalta, nesulauksi! Negaliu užgniaužti savo jausmų kaip tu.

Staigiai apsisukau nesitverdama įtūžiu ir jau norėjau pulti šalin, tačiau Ašas pašoko kaip žaibas ir sugriebė mane už rankų. Aš visa įsitempiau, įsirėmiau kojomis į žemę, išriečiau nugarą, bet su juo kovoti – ne mano nosiai. Netgi sužeistas ir netekęs daug kraujo princas buvo nepalyginamai stipresnis už mane.

– Nesu nedėkingas, – sušnabždėjo jis man į ausį ir mano širdis nevalingai suvirpėjo. – Tik noriu, jog suprastum. Žiemos karalystės dvariškiams žmogiškosios silpnybės – tikras grobis. Tokia jų prigimtis. Jie mėgins sunaikinti tave ir fiziškai, ir emociškai, o aš ne visada būsiu šalia, kad galėčiau apginti.