„Puikumėlis. Po penkių minučių turiu stoti prieš pačią Žiemos fėjūnų karalienę. Kuo gi man pasipuošti?“ – paklausiau savęs.
Užmerkusi akis pamėginau griebtis burtų, kad mano apdarai taptų bent kiek puošnesni. Veltui. Regis, didžiulis galios antplūdis, kurį pajutau kaudamasi su Geležies karaliumi, dingo be pėdsako, visiškai išgaravo, nes aš daugiau nebepriverčiau kerų veikti. Ir ne dėl to, kad nebūčiau stengusis. Prisiminusi pamokas, gautas iš sidhių3 katino Grimalkino, kurį sutikau per pirmąją kelionę į Niekadaniekada, pabandžiau tapti nematoma, pakilti į orą, įžiebti fėjūnų ugnį. Iš viso to teišėjo šnipštas. Pasirodo, praradau netgi gebėjimą jausti burtus, nors ir žinojau juos čia esant. Kerėjimo galias kursto emocijos ir ugningi jausmai – įniršis, troškimas, meilė. Kuo daugiau jausmų, tuo lengviau paleisti į darbą burtus. Tačiau dabar man nesisekė, kad ir kaip stengiausi. Regis, vėl tapau paprasta, jokiomis stebuklingomis galiomis neapdovanota Megana Čeis. Neskaitant smailių ausų.
Keista. Juk ilgai nė nežinojau, kad esu pusiau fėjūnė. Vos keli mėnesiai teprabėgo nuo to laiko, kai atėjus šešioliktajam gimtadieniui mano geriausias draugas Robis atskleidė paslaptį, jog iš tiesų jis yra Šaunusis Robinas, garsusis Pakas iš „Vasarvidžio nakties sapno“. Paskui mano mažąjį broliuką Itaną pagrobė fėjūnai ir man teko jį vaduoti. Beje, paaiškėjo, jog ir aš pati esu Vasaros fėjūnų valdovo, karaliaus Oberono, duktė, kurios jis susilaukė su mirtinga moterimi. Nelengva buvo susitaikyti su mintimi, kad turiu fėjūnų kraujo ir stebuklingų galių. Tiesa, didžiam Grimalkino nepasitenkinimui man ne itin sekėsi jomis naudotis, ir tai dar ne blogiausia. Bėda ta, kad anksčiau nė netikėjusi fėjūnų buvimu, dabar, kai praradau gebėjimą kerėti, pasijutau netekusi dalies savasties.
Atsidususi pravėriau komodą ir išsitraukiau džinsus, baltą palaidinę, ilgą juodą apsiaustą. Kaip įmanydama greičiau įsinėriau į drabužius, kad nesustirčiau į ožio ragą. Akimirką pasvarsčiau, gal vertėtų pasirinkti puošnesnį apdarą, tarkim, vakarinę suknelę. Bet atmečiau šią mintį. Žiemos rūmų dvariškiai nepripažįsta aprangos kodo. Tad turėsiu daugiau šansų išgyventi, jeigu prisitaikysiu.
Pravėrusi duris išvydau Tiaotinę, kuri dabar jau nebuvo pasivertusi nei ožka, nei kate, tik spoksojo į mane, klastingai iššiepusi dantis.
– Čionai, – sušnypštė ji ir mikliai pasuko į šoninį ledo koridorių. Geltonos akys, regis, plaukė per sutemas. – Karalienė užsilauks.
NUSEKIAU PASKUI TIAOTINĘ į tamsą, vinguriuodama nesibaigiančiais labirintais ir stengdamasi nesidairyti į šalis. Tačiau akies krašteliu vis tiek spėdavau pastebėti Žiemos rūmų menėse tykančius siaubingus padarus. Už vienų durų gūžėsi kerėpliška pabaisa, labai primenanti milžinišką vorą. Pro plyšį įžvelgiau blyškų išsekusį snukį ir dygias akeles, įsmeigtas tiesiai į mane. Didžiulis juodas medžioklinis šuo degančiomis akimis negirdimai sekė paskui mus, kol neapsikentusi Tiaotinė šnypšdama puolė jį ir nuvijo šalin. Pora goblinų4 ir raudonkepuris5 smailiomis iltimis tamsioje kertėje rideno kauliukus, padarytus iš dantų ir smulkių kaulų. Man einant pro šalį tarp jų kaip tik kilo ginčas. Pirštais badydami raudonkepurį goblinai suskato klykti plonais čaižiais balsais:
– Sukčius, apgavikas!
Aš neatsisukau pažiūrėti, tik išgirdau už nugaros spiegimą ir lūžtančių kaulų traškėjimą. Tirtėdama kaip epušės lapas nusiskubinau paskui Tiaotinę, kuri jau buvo spėjusi pradingti už kampo.
Ten koridorius baigėsi ir atsivėrė didžiulė menė, kurioje nuo lubų tarsi žėrintys sietynai leidosi varvekliai. Tarp jų plaukiojo žaltvykslės ir stebuklingi liepsnos rutuliai, mesdami ant sienų ir grindų laužytus šviesos spindulius. Nuo ledinių grindų kilo migla. Kai įėjome, kvėpuojant iš burnos pradėjo virsti garo tumulai. Lubas rėmė ledinės kolonos, kurios spindėjo lyg vaiskus krištolas ir papildė akinamą pinklią mirguliuojančių šviesų ir spalvų gamą. Niūri nežabota muzika aidėjo po rūmus. Ją atliko grupelė žmonių, sėdinčių ant pakylos menės kampe. Dzirinančių ir mušančių instrumentus muzikantų akys atrodė sustiklėjusios, o kūnai bauginamai liesi. Ilgi susivėlę plaukai, regis, buvo nematę žirklių metų metus. Kita vertus, nepasakytum, kad šie žmonių giminės atstovai atrodė kenčiantys ar nelaimingi. Tik tarsi zombiai aistringai virkdė instrumentus ir, regis, nė nepastebėjo savo antgamtiškų žiūrovų.
Aplinkui pakylą grūdosi tuntai požemio karalystės gyventojų, vienas už kitą baisesnių. Ograi6 ir raudonkepuriai, goblinai ir spriganai7, koboldai8 ir fukos, hobsai9 ir elfai, o ir tie, kurių nė vardų nežinojau, šmižinėjo kaip įkirpti pirmyn ir atgal mirguliuojančioje prieblandoje. Skubiai naršiau menę žvilgsniu, tikėdamasi pamatyti susitaršiusių juodų plaukų kupetą ir skaisčias sidabrines akis, kol skaudžiai sugėlė širdį. Čia jo nebuvo. Tolimajame menės kampe tiesiog ore kybojo ledinis sostas, akinantis šaltu spindesiu. Ant jo tarsi išskaptuota iš galingo ledo luito sėdėjo Žiemos rūmų valdovė, karalienė Mebė.
Nors asketiška ir paprasta, galingiausia Žiemos karalystės moteris atrodė pritrenkiamai. Kai viešėjau Oberono valdose, mačiau ją varžovės, Vasaros karalienės, draugijoje. Matuojant antgamtiško pasaulio matais toji irgi buvo įspūdinga. Be to, Titanija taip pat griežė ant manęs dantį, kad esu Oberono dukra, ir netgi mėgino kartą paversti stirna, taigi neturėjau dėl ko jai simpatizuoti. Nors ir labai skirtingos, abi karalienės buvo nepaprastai galingos. Dieviškai graži, ūmi ir negailestinga Titanija priminė vasaros audrą ir įpykinta imdavo svaidytis žaibais. O Mebė buvo panaši į žvarbiausią žiemos dieną, kai viskas nuščiūva ir sustingsta iš baimės prieš negailestingą ledą, kuris kartą jau buvo pražudęs pasaulį ir gali vėl tai padaryti.
Karalienė sėdėjo soste, apsupta kelių aukščiausio rango dvariškių – kilmingųjų sidhių, kurie vilkėjo brangiais madingais šių laikų drabužiais: dalykiniais baltais kostiumais ir juodais dryžuotais „Armani“ marškiniais. Kai anąkart mačiau Mebę Oberono karalystėje, ji buvo pasipuošusi gražiai krintančia juoda suknele, kurios klostės vilnijo it šešėliai. O šiandien ji vilkėjo baltą kelnių kostiumėlį, avėjo dramblio kaulo spalvos bateliais. Nagai blizgėjo opalo atspalvio laku, tamsūs plaukai buvo elegantiškai sukelti ant viršugalvio. Valdovė pažvelgė į mane bedugnėmis juodomis akimis, primenančiomis naktį be žvaigždžių, blausias tamsiai raudonas lūpas iškreipė grėslus šypsnys.
Pajutau, kaip šiurpas perbėgo per nugarą. Fėjūnams nerūpi mirtingieji. Žmonės jiems tėra žaislai, kurie išmetami, kai pabosta. Šiuo atžvilgiu ir Vasaros, ir Žiemos rūmų dvariškiai vienodi. Netgi aš, pusiau fėjūnė ir Oberono dukra, neturiu nė vieno draugo amžinų savo tėvo priešų aplinkoje. Jeigu užrūstinsiu Mebę, ji pasielgs su manimi kaip panorėjusi. Galbūt pavers balta triušele ir užsiundys ant manęs goblinus, nors to greičiau galėtum tikėtis iš Titanijos. Neapleido mintis, kad Mebė sugalvos ką nors nepalyginamai rafinuotesnio ir baisesnio. Tad jaučiau didžiulę baimę.
Tiaotinė skynėsi kelią per susigrūdusius Žiemos rūmų fėjūnus, kurie beveik jos nepaisė. Visas jų dėmesys krypo į mane, tad žingsniavau paskui palydovę apmirusia širdimi. Jaučiau, kaip į nugarą sminga alkani žvilgsniai, girdėjau laidomus juokelius, bet stengiausi nenuleisti galvos ir žengti kuo ryžtingiau. Niekas taip nemasina fėjūnų kaip baimė. Vienas kampuoto veido sidhių aukštuomenės atstovas nusišypsojo pagavęs mano žvilgsnį ir man skaudžiai nudiegė širdį. Savo išvaizda jis priminė Ašą, kuris paliko mane likimo valiai šioje siaubūnų karalystėje.
Читать дальше