Джули Кагава - Gelezies princese.

Princas nekantriai persibraukė ranka per plaukus. Dar niekada nemačiau jo tokio sunerimusio ir nervingo.

– Atgal į Vasaros karalystę, – paaiškino jis ir vėl pabandė paimti už rankos. – Tau negalima čia likti. Netrukus prasidės karas. Todėl aš slapčiomis nuvesiu tave pas taviškius. Štai ir viskas.

Atšlijau tarsi gavusi antausį. Širdį užplūdo baimė, pyktis ir paikas noras atkeršyti.

– Kodėl turėčiau tavimi tikėti? – atšiauriai iškošiau, spjaudama žodžius tarsi akmenis.

Puikiai supratau, kad elgiuosi kvailai, kad reikia kuo greičiau sprukti iš čia, kol niekas mūsų nepastebėjo, bet žodžiai liejosi patys, tarsi būčiau užvalgiusi liežuvį atrišančių grybų.

– Tu nuo pat pradžių apgaudinėjai mane. Visa tai, ką sakei ir ką mudu darėme, tebuvo klasta, siekiant atsivilioti mane į Žiemos karalystę. Nuo pat pradžių vedžiojai už nosies.

– Megana...

– Užsičiaupk! Neapkenčiu tavęs!

Aš nepajėgiau liautis. Pajutau paiką malonumą matydama, kaip Ašas krūptelėjo, tarsi būčiau smogusi jam.

– Tu net neįsivaizduoji, koks esi man atgrasus. Mėgsti žaidimėlius, ką? Susuki galvą kvaišai žemės mergiotei, o paskui juokiesi iš jos kančių? Juk tu žinojai, ką sumanė Rovanas, bet nesustabdei jo!

– Aišku, kad ne! – karštai sušuko Ašas ir aš užsičiaupiau. – Ar bent numanai, ko būtų griebęsis Rovanas, jeigu būtų užuodęs, kas vyksta? O karalienė? Turėjau įtikinti visus, kad tu nerūpi man, kitaip jie būtų sudraskę tave į skutelius.

Jis atsiduso ir liūdnai pažvelgė į mane.

– Emocijos čia reiškia silpnumą, Megana. Žiemos rūmų dvariškiai sunaikina silpnuosius. Patyrę, jog esi man neabejinga, jie būtų įskaudinę tave, kad prisikastų iki manęs. O dabar eime, – paragino jis ir pačiupo už rankos. Aš nesipriešindama paklusau. – Bėkime iš čia, kol dar ne per vėlu.

– Bijau, kad jau per vėlu, – išgirdau pažįstamą pašaipų balsą, iš lėto tęsiantį žodžius, ir mano širdis paliovė plakusi.

Ašas krūptelėjo ir skubiai užstojo mane savo kūnu. Į menę įžengė Rovanas, šypsodamasis kaip sotus katinas.

– Regis, jūs praradote brangų laiką, – pridūrė jis.

5

Broliai

– Sveikas, Ašai, – pasilabino vyresnysis princas ir piktdžiugiškai šypsodamasis iš lėto įžengė į sosto menę. Pajutęs mano žvilgsnį pašaipiai kilstelėjo antakį ir tęsė: – Leisk paklausti, ką tu čia veiki puskraujės draugijoje. Nejaugi ketini padėti jai pasprukti? Juk tai šlykšti išdavystė! Neabejoju, kad Mebė labai nusivils tavimi.

Ašas nieko neatsakė, tik stipriau suspaudė man ranką. Rovanas tyliai sukikeno, sukdamas ratus aplink mus tarsi išbadėjęs ryklys. Ašas budriai sekė jį, visą laiką stengdamasis atsistoti tarp manęs ir savo brolio.

– Na, mažyli, aš nekantrauju sužinoti, – nutęsė vyresnysis brolis, verdamas mus skvarbiu žvilgsniu, – kodėl nusprendei viską pastatyti ant kortos dėl mūsų aikštingosios princesės?

Ašas vėl nutylėjo, o Rovanas sucaksėjo liežuviu.

– Nesispyriok, brolyti. Atsiverk man prieš tai, kai karalienė išsukios tau rankas ir kojas, o tada visiems laikams ištrems iš Tir Na Nogo. Kokio atlygio tikiesi už tokią ištikimybę? Ar jūs sudarėte sandorį? O gal tu davei priesaiką? Ką ši kekšelė tau pažadėjo už tai, kad išduosi savo karalystę?

– Nieko, – ramiai atsiliepė Ašas, nors aš vis dėlto išgirdau, kaip sudrebėjo balsas.

Rovanas, matyt, irgi pastebėjo, kad brolis sutrikęs, nes klausiamai išplėtė akis, net prasižiojo, o paskui netikėtai prajuko užvertęs galvą.

– Neįtikėtina, – sušnibždėjo jis, nepatikliai spoksodamas į Ašą. – Tu įsimylėjai šią jauniklę Vasaros išperą!

Ašas tylėjo ir Rovanas prapliupo kvatoti dar labiau.

– Oi, gelbėkite! Neištversiu! Nuostabu. Nepakartojama. Aš maniau, kad tai kvaiša puskraujė iki ausų įsimylėjusi neprieinamą ledo princą. O pasirodo, viskas atvirkščiai. Tu mus visus vedžiojai už nosies.

Ašas suvirpėjo, tačiau nepaleido mano rankos.

– Aš tik palydėsiu ją atgal į Arkadiją. Pasitrauk iš kelio, broli!

Visą Rovano linksmumą tarsi vėjas nupūtė.

– Nieko nebus, jaunėli, – iškošė jis ir nusišypsojo. Šįkart šypsena buvo žudikiška kaip kardo geležtė. – Kai Mebė sužinos tiesą, judu papildysite kiemo skulptūrų alėją. Galbūt ji pasirodys gailestinga ir sušaldys jus drauge. Tai bent bus tragiškas vaizdelis, ką?

Aš nusipurčiau. Vien pagalvojus apie begalinį merdėjimą stingdančioje beorėje erdvėje, apėmė klaiki baimė. Na, jau ne! Verčiau tegul mane nužudo iš karto. O mintis apie tai, kad Ašui teks šimtus metų stebėti, kaip aš kenčiu, sukėlė dar didesnį siaubą. Spustelėjau jam ranką, prigludau prie peties ir įbedžiau į Rovaną gniuždančios neapykantos kupiną žvilgsnį.

– Kita vertus, – nutęsė klastūnas pasikasęs smakrą, – tu visada gali prašyti karalienės atleidimo. Atiduok puskrauję Mebei ir liksi jos numylėtinis. Patikėk, – tęsė jis spragtelėjęs pirštais, – jeigu dabar pat perduosi princesę į jos rankas, nė žodeliu neprasitarsiu, ką čia mačiau. Nė necyptelėsiu, garbės žodis.

Ašas vis dar stovėjo nebylus lyg uola. Jaučiau, kaip po oda juda raumenys, nugara buvo įtempta it styga.

– Nagi, apsispręsk, broleli. – Rovanas atsirėmė į durų staktą ir susikryžiavo rankas ant krūtinės. – Pats supranti, kad tai geriausia išeitis. Tau telieka dvi galimybės: paaukoti princesę arba žūti kartu su ja.

Galiausiai Ašas sujudėjo, tarsi busdamas iš sunkių apmąstymų.

– Ne, – karčiai paprieštaravo jis, regis, priėmęs kažkokį baisų sprendimą. – Yra ir trečia.

Jis paleido mano ranką, žengė į priekį ir išsitraukė iš makšties kalaviją. Rovanas išplėtęs akis sužiuro į jo pusėn nukreiptus ašmenis, prie smaigalio kibirkščiuojančius žydra ugnimi. Menėje stojo spengianti tyla.

– Iš kelio, Rovanai! – iškošė Ašas. – Pasitrauk, kitaip nudėsiu tave.

Vyresniojo brolio veido išraiška akimirksniu pasikeitė. Vietoje pasipūtusio savimylos princo, žvelgiančio į visus iš aukšto, aš išvydau baisų nepažįstamąjį. Kraugeriškai blykstelėjęs akimis jis atšlijo nuo durų staktos ir iš lėto išsitraukė kardą. Menę sudrebino aidas. Geležtė buvo plona ir aštri kaip ryklio dantis.

– Ar gerai viską apgalvojai, mažiau? – įtaigiai pasiteiravo Rovanas ir švytruodamas kardu pradėjo artintis prie brolio. – Nejaugi ryšiesi dėl jos išduoti viską – savo dvariškius, karalienę, kraujo ryšius? Juk kartą pasirinkus kelio atgal nebus.

– Megana, – vos girdimai paprašė Ašas, – pasitrauk į šalį. Ir nemėgink man padėti.

– Ašai... – pradėjau ir nutilau. Jaučiau, kad reikia ką nors sakyti, sutrukdyti brolių dvikovą. Kita vertus, supratau, jog Rovanas niekada neleis mums išeiti. Tą pačią išvadą, regis, padarė ir Ašas, kuris atrodė sutrikęs. Mačiau, kad jis visai nenori kautis su broliu, bet padarys tai dėl... manęs.

Juodu apmirė rydami vienas kitą akimis ledinėje menėje. Kiekvienas laukė, kad priešininkas pultų pirmas. Ašas stojo į kovinę parengtį, iškėlęs priešais save kalaviją. Jo akyse įžvelgiau ir ryžtą, ir apgailestavimą. Rovanas stovėjo nuleidęs ginklą ir pašaipiai žvelgė į brolį. Man pasirodė, kad abu sulaikė kvapą.

Staiga Rovanas iššiepė dantis tarsi laukinis žvėris.

– Ką gi, tavo valia, – iškošė jis ir žaibiškai perskrodė kardu orą. – Manau, kad man tai netgi patiks.

Sulig tais žodžiais jis puolė Ašą. Aštrus kardo smaigalys nubrėžė zigzagą. Ašas irgi pakėlė ranką, ginklai žvangėdami susikryžiavo ir į šalis pažiro melsvos žiežirbos. Sunkiai šnopuodamas Rovanas pradėjo įnirtingą ataką, kirsdamas smūgį po smūgio. Jis taikėsi į galvą. Ašas atmušinėjo brolio kirčius pritūpdamas, bet netikėtai pats puolė, nukreipęs kalaviją jam į gerklę. Rovanas lengvai išsisuko ir vėl sušvytravo savuoju ginklu. Ašas pasisuko kaip vėtra ir kirto. Galingas smūgis būtų perskrodęs vyresnįjį brolį perpus, tačiau tas spėjo atšokti.