Джули Кагава - Gelezies princese.

– Manęs ji paklausys.

– Tau taip atrodo? Po visko, ką padarei? Juk tu išlaisvinai mane ir nužudei Rovaną.

Princas apsiniaukė. Mane tarsi durklas pervėrė kaltė, tačiau nuvijau mintį apie ją šalin.

– Mes turime pasivyti juos! – sušnibždėjau staiga supratusi, ką reikia daryti. – Privalome surasti Tercijų ir sugrąžinti skeptrą. Tik taip pavyks užkirsti kelią karui. Tada ir Mebė mumis patikės. Sutinki?

Ašas neryžtingai mindžikavo. Supratau, kad sutrikęs svarsto: paklausyti manęs ar įvykdyti pareigą karalienei. Jis suleido pirštus į plaukus, bet nespėjo nieko pasakyti, nes netikėtai kažkas pradėjo brazdintis aplink duris. Šis garsas privertė mus krūptelėti.

Mudu apsikeitėme žvilgsniais. Ašas išsitraukė kalaviją ir mostelėjęs man, kad pasitraukčiau, truputį pravėrė duris. Vidun kaip minkštas kailio kamuolėlis įkurnėjo juoda katė. Aš šūktelėjau iš netikėtumo.

Princas sukišo ginklą į makštį.

– Čia tu, Tiaotine, – sumurmėjo jis, kai fuka atgavo savo įprastą pavidalą. – Kas vyksta rūmuose? Kokia padėtis?

Nenuorama išsišiepė žvelgdama į Ašą. Siauros akelės nekantriai sublizgo.

– Jie pilni kareivių, – pareiškė ji pašydama uodegą. – Visi įėjimai ir išėjimai uždaryti. Kas tik gyvas ieško tavęs ir puskraujės. – Fuka dėbtelėjo į mane ir sukikeno. – Mebė siautėja kaip išprotėjusi. Jeigu ketinate bėgti, negaiškite! Netrukus čia pasirodys garbiausieji riteriai.

Aš maldaujamai pažvelgiau į Ašą. Jis nepatikliai dėbtelėjo į duris ir galiausiai krestelėjo galvą, tarsi pats netikėdamas staiga kilusiu sprendimu.

– Eikš čia! – paliepė man princas, atidaręs spintos duris. – Greičiau lįsk vidun!

Įsiropščiau į ankštą tamsią erdvę ir atsisukau laukdama Ašo. Prieš sekdamas paskui jis dar grįžtelėjo į Tiaotinę, kuri stypsojo viduryje kambario trypčiodama iš nekantrumo.

– O tu pasislėpk, – perspėjo princas fuką. – Dabar tau geriau kurį laiką nesipainioti Mebei po akimis. Supratai?

Tiaotinė vylingai išsišiepė nuo ausies iki ausies.

– Slapstytis neįdomu, – atkirto ji ir parodė princui liežuvį.

Jam dar nespėjus paprieštarauti, Tiaotinė kilstelėjo galvą ir pastatė ausis.

– Jie ateina čionai! Bėkite, o aš juos sulaikysiu. Niekas taip nemoka pūsti miglos į akis kaip fuka.

Mums nė nespėjus paprieštarauti, Tiaotinė nuskriejo prie durų, plačiai jas atlapojo ir išpuolė į koridorių.

– Čia princas! – sustugo ji tokiu skardžiu balsu, kad net skliautai suaidėjo. – Princas ir puskraujė! Aš matau juos! Greičiau čionai!

Mudu nei gyvi, nei mirę tūnojome spintoje. Palei pat duris pasigirdo persekiotojų žingsniai ir nutolo paskui Tiaotinę, viliojančią juos tolyn. Ašas atsiduso ir persibraukė ranka plaukus.

– Na ir šelmė ta fuka!

– O jai nieko neatsitiks? – susirūpinusi paklausiau.

Princas prunkštelėjo.

– Tiaotinė moka savimi pasirūpinti kaip niekas kitas. Ji ne iš kelmo spirta, todėl ir paprašiau jos tave pagloboti.

Tai štai kodėl fuka nuolatos painiojosi man po kojomis!

– Veltui vargai. Man nereikalingos auklės, – suniurzgiau

Mintis, kad Ašas norėjo mane apsaugoti, vienu metu kėlė ir pyktį, ir džiaugsmą.

Princas nieko neatsakė. Pridėjęs ranką prie sienos jis sumurmėjo sau po nosimi kažką keista nesuprantama kalba ir tamsoje sušvito siauras šviesos ruoželis. Tai buvo dar vienos durys. Kai Ašas jas pravėrė, ankšta sieninės spintos erdvė blyškiai nušvito. Anapus išvydau ledinius laiptus, pradingstančius tamsoje.

– Pirmyn, – paragino princas ir ištiesė ranką. – Šiuo keliu mes išsigausime iš rūmų. Tik reikia paskubėti, kol laiptai nepradingo.

Iš koridoriaus atsklido džiaugsmingas riaumojimas. Kažkas įkišo nosį į mūsų kambarį ir dabar skubiai kvietė kitus. Tuoj pat padaviau Ašui ranką ir mudu paknopstomis pasileidome žemyn, į tamsą.

6

Goblinų turgus

Nusekiau paskui Ašą tviskančiais laiptais ir mudu patekome į siaurą koridorių. Mirgant blyškiai žydroms fakelų liepsnelėms nuo sienų į mus klastingomis akimis vėpsojo chimerų galvos. Mudu skuodėme nepratardami vienas kitam nė žodžio, tylą drumstė tik mūsų žingsnių aidas ir trūksmingas mano alsavimas. Keletą sykių kelias šakojosi, bet princas nesvarstydamas pasirinkdavo reikiamą kryptį. Kaip gerai, kad vilkėjau ilgą šiltą apsiaustą. Labirintą kaustė velniškas šaltis, todėl bėgant man iš burnos virto garų tumulai. Mes visą laiką klausėmės, ar mūsų nesiveja.

Netikėtai tunelis baigėsi aklaviete, priešais dunksojo ledinė siena. Išsigandau, kad būsime ne ten pasukę, tačiau Ašas žingtelėjo į priekį ir uždėjo ranką ant jos. Siena girgždėdama prasivėrė, o už jos pasirodė dar vienas labirintas, šįkart vedantis į lauką.

Ašas pasisuko į mane ir perspėjo:

– Nesitrauk nuo manęs nė per žingsnį.

Jis mostelėjo ranka ir aš pajutau, kaip oda perbėgo lengvi šiurpuliukai: mane tarsi neregima skraistė apgaubė burtai.

– Su niekuo nekalbėk, – toliau dalijo paliepimus princas. – Niekam nežiūrėk į akis. Kol burtai veiks, tu liksi aplinkiniams nematoma. Bet vos tik atkreipsi kieno nors dėmesį, jie neteks galios. Tad nuleisk galvą ir sek paskui mane.

Nuoširdžiai stengiausi elgtis kaip prisakyta. Tačiau į nieką nežiūrėti už rūmų sienų buvo nelengva. Juk prieš mane atsivėrė nuostabus ir paslaptingas Žiemos fėjūnų miestas. Kilo į padangę ledinės ir plieninės bokštų smailės, dunksojo namai, suręsti iš suakmenėjusių šaknų, prie įėjimų į stalaktitų uolas lyg iltys styrojo varvekliai. Sekiau paskui Ašą, kuris vikriai nardė po siaurų skersgatvių labirintą. Milžiniškų uolų metamuose šešėliuose blyksėjo smalsios akys. Princas vedė mane per tunelius, kuriuos nušvietė nesuskaičiuojama galybė žėrinčių kristalų, gatvėmis, abipus kurių augo žaibo trenkti medžiai, skleidžiantys silpną švytėjimą.

Nenuostabu, kad šią naktį visi miesto gyventojai pažiro į gatves. Aplinkui sklaidydamos miglas pleveno žaltvykslės. Žiemos fėjūnai lėbavo, strapaliojo ir kaip įmanydami laidė gerkles. Jų klyksmams antrino nuo uolų atsimušantis aidas. Aš prisiminiau pamėklišką puotą rūmuose ir sumojau, kad miestelėnai vis dar nesiliauja šventę žiemos sutiktuvių.

Mes stengėmės apeiti pačią sambūrio tirštynę, kad nekristume į akis aplinkui zujantiems triukšmadariams. Plėšydama nakties tylą griaudėjo niūri siautulinga muzika. Ji magiškai veikė ir audrino minią. Todėl tai ten, tai šen šokiai baigdavosi kruvinomis muštynėmis, lėbautojų būriai patykodavo kokį nelaimėlį ir čia pat sudraskydavo į skutelius. Aš tursenau paskui princą tirtėdama iš baimės ir stengiausi nenusukti akių nuo jo nugaros. Taip mudu ir skynėmės kelią per riaumojančią minią.

Staiga Ašas pačiupo mane už rankos ir įsitraukė į skersgatvį, žvilgsniu įsakęs tylėti. Po akimirkos į patį Žiemos fėjūnų knibždėlyną viesulu įsisuko du raiteliai ant didžiulių juodų ristūnų degančiomis mėlynomis akimis. Miestelėnai pažiro į visas puses kaip pulkas išgąsdintų paukščių. Šokėjai urgzdami ir klykdami lėkė kas kur. Vienas vargšas goblinas skardžiai suspigęs parpuolė, kai jam įspyrė žirgas, o po akimirkos amžiams nutilo, kanopai suknežinus kiaušą.

Raiteliai įtempė pavadžius ir vėl pasuko į minią, nekreipdami nė menkiausio dėmesio į prakeiksmus ir riksmus. Jų kūnus dengė odiniai šarvai su smaigais ant pečių. Pro pakeltus šalmų antveidžius galėjau įžiūrėti prakaulius žiaurius veidus. Ašas neramiai suerzėjęs pašnibždomis paaiškino: