Джули Кагава - Gelezies princese.

– Tai Rovano kariai. Jo spygliuotoji gvardija. Jie paklūsta tik mano broliui ir karalienei.

– Jos didenybės karalienės Mebės įsakymu, – skardžiai sušuko vienas iš riterių, be vargo nustelbdamas trankią muziką ir plyšojančią minią, – Žiemos karalystė skelbia karą karaliui Oberonui ir Vasaros karalystei! Už sosto paveldėtojo princo Seidžo nužudymą ir Metų laikų skeptro pagrobimą Vasaros fėjūnai bus sutriuškinti ir nesulauks nė menkiausio pasigailėjimo!

Nakties dangų sudrebino klaikus spiegimas ir klyksmai. Tai nebuvo keršto šūksniai, greičiau nežabotas visuotinis džiūgavimas. Raudonkepuriai suskato kurtinamai kvatoti, goblinai leidosi šokti iš džiaugsmo, o spriganai šiepėsi nuo ausies iki ausies. Pamačius, kaip jie alksta kraujo, sunkus akmuo užgulė man krūtinę. Žiemos karalystės valdiniams prievartos reikėjo kaip oro. Jie tiesiog svajojo suplėšyti į skutelius savo amžinus varžovus. Šauklys leido miniai į valias atsidžiaugti, o tada iškėlė ranką reikalaudamas tylos.

– Be to, – užriaumojo jis ir visi kaipmat nuščiuvo, – princas Ašas nuo šiol laikomas tėvynės išdaviku ir dezertyru! Jis užpuolė savo brolį princą Rovaną, sunkiai jį sužeidė ir paspruko iš rūmų su puskrauje karaliaus Oberono dukra. Abu jie labai pavojingi, todėl būkite budrūs.

Ašas sudrebėjo, iš lūpų ištrūko atodūsis. Pamačiau jo akyse palengvėjimą, kaltę ir nerimą. Vadinasi, Rovanas liko gyvas. Tačiau mudviem nuo šiol bus nepalyginamai sunkiau nepastebėtiems palikti šį miestą.

– Karalienė Mebė įsakė juos sučiupti gyvus! – toliau plyšojo riteris. – Tiems, kurie atgabens juos į rūmus ar suteiks vertingų žinių apie jų buvimo vietą, bus dosniai atlyginta. O tie, kurie išdrįs nepaklusti jos šviesybės valiai, palydės galvą. Skelbkite šią naujieną visiems ir kiekvienam! Rytoj mes išžygiuojame į karą!

Pentinais paraginę žirgus riteriai nujojo, minios riaumojimo lydimi. Aš pamačiau, kad Ašas giliai susimąstė. Iš akių buvo telikę siauri sidabriniai plyšeliai.

– Mano brolis nemirė, – sušnibždėjo jis ir aš nesupratau – nudžiugino jį ši žinia ar nuliūdino. – Na, bent jau iki šiol. Tai labai sunkina mūsų užduotį.

– Kaipgi mums išsigauti iš čia? – taip pat pašnibždomis pasiteiravau.

Ašo veidas apniuko.

– Prie vartų, aišku, jau išstatyta sargyba, – pasakė jis, akylai stebėdamas gatvę. – Kadangi Rovanas žino, kad mes mieste, įprastų kelių teks atsisakyti.

Kiek patylėjęs princas atsiduso ir pridūrė:

– Bet yra dar viena vieta.

– Kokia?

Ašas pažvelgė į mane ir aš staiga susivokiau, kad mudu stovime labai arti vienas kito. Mūsų veidai beveik lietėsi. Širdys plakė vienu vis greitėjančiu ritmu. Princas paskubomis atsitraukė, o aš nuleidau galvą slėpdama liepsnojantį veidą.

– Eime, – sukuždėjo Ašas ir man pasirodė, kad jo balsas virpa. – Mes jau beveik vietoje, bet geriau paskubėti. Turgus ne visada veikia. Jeigu pavėluosime, jis gali pranykti.

Tamsoje nuaidėjo siaubingas klyksmas ir mudu sužiurome į minią. Žiemos fėjūnai tarsi niekur nieko linksminosi toliau, tačiau dabar, regis, visai paleido vadžias. Žinia apie karo pradžią dar labiau pakurstė kraugeriškumą. Du raudonkepuriai ir ragana suskato peštis nepasidalydami žuvusio goblino kūno, ir aš skubiai nusisukau, kad nesupykintų. Ašas paėmęs už rankos nusivedė mane į sutemas.

VIKRIAI NARDYDAMI PO SIAURAS GATVELES mudu stebuklingai išvengėme susidūrimo su tuntais siautėjančių fėjūnų. Tik sykį vos neužkliuvome už neūžaugos, ką tik išlindusio iš kažkokios skylės sienoje. Padaras piktai suniurzgė ant mūsų, o paskui išplėtė į karoliukus panašias blizgančias akeles. Gnomas pažino mus ir jau ketino surikti, bet Ašas kilstelėjo ranką, mikliai įsmeigė į pražiotą burną ledinį durklą ir nelaimėlis nutilo amžiams.

Tolumoje pasirodė neaprėpiamo požeminio ežero krantai. Nuo vandens kilo garų tumulai. Mes atsidūrėme apskritimo formos aikštėje, kurioje bolavo nesuskaičiuojama daugybė kioskelių ir palapinių. Visi jie buvo tušti, įvairiaspalviai tentai plaikstėsi vėjyje mums einant pro šalį. Ši vieta priminė apleistą atrakcionų parką. Viduryje aikštės kilo į dangų milžiniškas žaibo trenktas medis, kurio vaisiai labai priminė žmonių galvas. Storame kamiene pastebėjau siaurutes duris. Vos jas pamatęs Ašas pagreitino žingsnį.

– Pro čia ir pateksime į turgų, – paaiškino jis ir netikėtai stumtelėjo mane už medžio.

Pro šalį drebindamas žemę prasvirduliavo ogras.

– O dabar paklausyk. Kad ir kas tau kristų į akį, nieko nepirk, nieko už tai nesiūlyk ir nepriimk jokių dovanų, net jeigu labai norėtum. Kai prekeiviai mėgins tau ką nors įpiršti, nekreipk į juos dėmesio. Tylėk ir žiūrėk tik į mane. Supratai?

Aš linktelėjau. Princas pastūmė dureles, kurios girgždėdamos prasivėrė, praleido mane į priekį ir uždarė paskui save. Viduje drevė skleidė švelnią šviesą. Saldžiai dvelkė trūnėsiais tarsi nuo vystančių gėlių. Aš apsidairiau ieškodama dar vienų durų ar kokio kito išėjimo, bet nepamačiau nieko, išskyrus dureles, pro kurias ką tik patekome į vidų.

– Neatsilik, – pašnibždomis paragino Ašas ir vėl stumtelėjo dureles.

Nuo slenksčio mus pasitiko garsus šurmulys. Aikštė buvo neatpažįstamai atgijusi. Dabar kioskeliai lūžo nuo pačių įvairiausių prekių, sutemas nušvietė žaltvykslės, liejosi muzika. Daugybė pirkėjų suko ratus po turgų, tarškėjo ir derėjosi su pardavėjais, pirko. Iš netikėtumo aš net atsišliejau į kamieną. Princas padrąsinamai nusišypsojo.

– Viskas gerai, – patikino jis ir trūktelėjo už rankos paskui save. – Turguje niekas neklausia, kas tu per vienas ir iš kur atsiradai. Visiems terūpi prekyba.

– Tai mudviem nėra ko bijoti? – paklausiau.

Pro šalį kaip tik sliūkino fėjūnas su vilko galva, vilkdamas ryšulį nukirstų rankų, ir Ašas niūriai šyptelėjęs nutęsė:

– Na, nepasakyčiau.

Mudu šmurkštelėjome į minią. Visi stumdėsi, badė vienas kitą alkūnėms, šūkalojo, nekreipdami į mus jokio dėmesio. Stebuklų šalies prekeiviai stypsojo prie savo kioskelių ir palapinių, įvairiais balsais girdami prekes ir modami kaulėtais pirštais su aštriais nagais. Karpomis aptekęs goblinas pagavo mano žvilgsnį ir iššiepė nasrus, baksnodamas į prekystalį, nukrautą vėriniais iš pirštų, dantų ir kaulų. Ragana puolė mosikuoti man prieš nosį džiovinta kiaulės galva, o dramblotas trolis įkyriai bruko kažką panašaus į ant iešmo keptą mėsą. Kvepėjo gardžiai, bet kai tarp suvertų gabalėlių pastebėjau apgruzdusį paukštelį ir kelias žiurkių galvas, paknopstomis pasileidau paskui Ašą.

Čia galėjai įsigyti keisčiausių dalykų! Sapnų gaudyklių, kurios buvo sumegztos iš voratinklių gijų, su barškančiais vaikų kauleliais. Amuletų iš mandragoros šaknies ar pakaruoklių plaštakų. Viename kioskelyje gulėjo tarsi parodai išdėliotos tebeplakančios širdys, gretimoje palapinėje buvo prekiaujama gėlėmis iš ploniausio stiklo pluošto. Man tiesiog akys raibo nuo visų šių nuostabą ir siaubą keliančių antgamtiškų daiktų. Prekeiviai buvo nepaprastai įkyrūs. Pakako tik dirstelėti į jų pusę, kad jie pultų vienas per kitą visa gerkle girti savo prekių ir siūlyti „neįtikėtinai naudingas“ nuolaidas.

– Vos už kelias plaukų sruogas, – šūktelėjo išsiviepęs velniūkštis, tiesdamas auksinį obuolį, – gausi amžiną jaunystę ir neblėstantį grožį!

Papurčiau galvą ir nuskubėjau toliau.

– Tik vienas prisiminimas, – suburkavo moteris įkypomis migdolų formos akimis, mosikuodama man prieš nosį žaižaruojančiu amuletu. – Vienas vienintelis – ir išsipildys tavo slapčiausia svajonė!