Джули Кагава - Gelezies princese.

Paskubomis traukdama indelį tepalo ir ritinėlį negrabiai užkliudžiau ir numečiau ant grindų sidabrinę grandinėlę, ant kurios buvo suverti du žiedai: didelis ir mažas. Tada supratau Ašo žodžių prasmę.

Visi šie daiktai kadaise priklausė Arielai. Šiame stalčiuje princas saugojo viską, kas priminė ją. Jos durklą ir kaspiną. O dailūs žiedai, papuošti sidabriniais ir auksiniais lapeliais, matyt, sužadėtuvių.

Pakėlusi padėjau grandinėlę į vietą ir užvėriau stalčių. Širdį skaudžiai suspaudė. Ašas tebemyli Arielą. Kokių dar įrodymų reikia?

Pajutau, kad akyse vėl tvenkiasi ašaros, ir piktai pamėginau jas nuryti. Dabar ne metas pavyduliauti. Ašas žvelgė į mane padėrusiu blausiu žvilgsniu. Aš sunkiai atsidusau.

– Hmm, man atrodo, turėtum nusivilkti marškinius, – tyliai paprašiau.

Princas vargais negalais atsiplėšė nuo sienos, palikdamas pasklidą raudoną dėmę. Nusitraukęs sudriskusius marškinius ir numetęs ant grindų atsisuko į mane. Aš iš paskutiniųjų stengiausi nežiūrėti į raumeningą krūtinę. Gerklė išdžiūvo, skruostai užsiliepsnojo.

– Ar galiu prisėsti? – paklausė jis, išvaduodamas mane iš keblios padėties.

Aš su palengvėjimu linktelėjau. Princas susmuko ant lovos, nugara į mane. Kruvinos žaizdos žiojėjo ant blyškaus peties ir šono.

„Susiimk, Megana. Tu pajėgsi jam padėti“, – mintyse paliepiau sau. Lėtai prisiartinau prie princo, virpėdama kaip epušės lapas. Dieve, kiek kraujo! Pradėjau atsargiai šluostyti žaizdas, stengdamasi, kad neskaudėtų. Ašas nė nesudejavo. Nuvaliusi kraują dviem pirštais pakabinau tepalo ir pamėginau lengvai įtrinti į sužeistą petį.

Nuo princo lūpų nusprūdo vos girdima aimana, panašesnė į atodūsį. Jis nulenkė galvą, plaukai užkrito ant veido.

– Nesuk galvos dėl manęs, pakentėsiu, – patikino nežiūrėdamas į mane. – Ne pirmas kartas.

Aš linktelėjau ir pradėjau darbuotis drąsiau. Ašas sėdėjo nejudėdamas, tačiau pajutau, kaip įsitempė ir sustingo pečiai. Pirštais užčiuopiau tvirtus raumenų mazgus. Matyt, Ariela irgi tvarstydavo jį šiame kambaryje. Sprendžiant pagal randus, baltuojančius ant nugaros, tai buvo ne pirmoji dvikova jo gyvenime. Įdomu, ar Ariela taip pat baimindavosi dėl jo ir pykdavo, kai jis beatodairiškai puldavo į mūšį, negalvodamas, kad gali palydėti galvą?

Akis vėl aptemdė ašarų migla. Kad ir kiek mirksėjau, viskas veltui. Paėmiau ritinėlį tvarsčių ir palinkau perrišti peties. Per skruostus ritosi ašaros. Prikandau lūpą, kad nesukūkčiočiau.

– Atleisk.

Ašas ištarė šį žodį vos girdimai ir net nepajudėjo, bet aš vis tiek vos nepaleidau iš rankos tvarsliavos. Nieko jam nepasakiau, tik ėmiausi tvarstyti šoną. Princas sėdėjo nuščiuvęs, beveik nekvėpuodamas. Staiga ašara nulašėjo man nuo smakro ir kaptelėjo jam ant nugaros. Jis krūptelėjo.

– Megana?

– Dėl ko tau atsiprašinėti? – paklausiau ir pajutusi, kaip išdavikiškai dreba balsas, šniurkštelėjau. – Juk tu paaiškinai, kodėl taip šlykščiai su manimi elgeisi. Gynei nuo savo artimųjų ir dvariškių. Tavo ketinimai buvo kuo geriausi. Todėl nejaučiu jokio kartėlio .

– Nenorėjau tavęs įskaudinti, – vis dar pašnibždomis, tarsi abejodamas sušneko Ašas. – Tik pamaniau, kad jeigu pajusi man neapykantą, tau bus lengviau sugrįžti į savo pasaulį. – Jis kiek patylėjo ir dar labiau nuleidęs balsą pridūrė: – O dėl tų nesąmonių, kurių prikalbėjau rūmų kieme... jeigu Rovanas būtų suuodęs tiesą, būtų ėmęs tave kankinti.

Aš baigiau savo darbą ir tvirtai suveržiau tvarstį. Ašaros vis dar sruvo kaip vanduo, tačiau dabar jau dėl kitos priežasties. Jis pasakė ne „būtų lengviau sugrįžti“, bet „bus“. Juk skirtumas akivaizdus. Vadinasi, Ašas žino, jog kada nors aš iškeliausiu atgal ir mudu daugiau nebesusitiksime.

Tylėdama paėmiau indelį tepalo ir įdėjau į komodos stalčių. Nenorėjau nė pažvelgti į princą, juolab galvoti apie tai, kad vieną dieną jis mane paliks ir sugrįš į savo pasaulį, į kurį man daugiau nebebus kelio.

– Megana.

Ašas netikėtai pasisukęs sugriebė už rankos, kad man net oda pagaugais nuėjo. Neapsikentusi akies krašteliu dirstelėjau į princą. Jo veidą iškreipė kančia, akyse išskaičiau maldavimą suprasti.

– Aš nepuoselėju tau tokių jausmų, apie kokius... tu svajoji, – tyliai prisipažino jis. – Mebė tebėra mano karalienė, Žiemos rūmai – gimti namai. O tai, kas nutiko Machinos valdose... – Ašas suraukė kaktą, tarsi pajutęs skausmą. – Tai mes turime užmiršti ir gyventi toliau. Aš palydėsiu tave iki Arkadijos sienos. Oberono rūmuose tu būsi saugi, o mes atsisveikinsime amžiams.

Pajutau, kad širdis plyšte plyšta iš skausmo. Nenuleidau akių nuo princo veido vildamasi, kad jis dar atsiims savo žodžius, prisipažins, jog kalbėjo nerimtai. Tačiau jis paleido ranką, pakilo ir vengdamas mano žvilgsnio sumurmėjo:

– Taip bus geriau.

– Ne, – paprieštaravau purtydama galvą ir nesuskubau sugriebti už rankos, kad sustabdyčiau. – Palauk, Ašai...

– Liaukis, Megana. Nesunkink padėties.

Princas išsitraukė iš sieninės spintos pilkus marškinius ir pradėjo vilktis. Tik iš persimainiusio veido galėjai įtarti, kiek pastangų jam tai kainuoja.

– Aš nužudžiau savo brolį, – sukuždėjo Ašas ir užmerkė akis. – Esu nusikaltėlis, kuris neturi ateities. Taigi džiaukis, kad mūsų keliai išsiskirs.

– O ką tu ketini daryti toliau?

Ašas karčiai šyptelėjo.

– Sugrįšiu į rūmus. Pamėginsiu viską užmiršti, – paaiškino jis, vilkdamasis ilgą juodą apsiaustą su sidabrinėmis kniedėmis. – Atsiduosiu Mebės malonei. Nenustebčiau, jeigu ji nubaustų mane mirtimi.

– Ne!

Ašas taip staigiai pasisuko į mane, kad net apsiausto skvernai suplevėsavo. Staiga jis tapo neatpažįstamas: šaltas, nepasiekiamas ir grėsmingas nežemiško grožio fėjūnas.

– Nesikišk į mūsų reikalus, Megana, – niūriai perspėjo jis ir uždarė spintos duris. – Mebė suras mane, kad ir kaip toli bėgčiau, kad ir kur slėpčiausi. Be to, netrukus prasidės karas ir Žiemos karalystei bus reikalingas kiekvienas kareivis. Kol Vasaros fėjūnai nesugrąžins Metų laikų skeptro, valdovė nenurims.

Princas nusisuko nuo manęs, bet jo žodžiai netikėtai man kai ką priminė.

– Jeigu nori žinoti, Ašai, – sušukau ir sugriebiau princui už peties, nekreipdama dėmesio, kad jis visas apmirė, – Vasaros karalystės dvariškiai čia niekuo dėti! Jį pagrobė geležies fėjūnai!

Ašas suraukė antakius ir aš viltingai puoliau kalbėti toliau, mintyse maldaudama, kad tik jis manimi patikėtų:

– Seidžą nukovė Tercijus.

Akimirką princas apstulbęs dyrėjo į mane. Aš užkandusi žadą stebėjau jo veidą. Juk iš visų Žiemos karalystės dvariškių tik jis vienas išties buvo susidūręs su geležies fėjūnais. Jeigu jis manimi nepatikės, kitų man tuo labiau nepavyks įtikinti.

– Ar tu tuo tikra? – po kelių akimirkų išspaudė jis.

Pasijutau tarsi nusimetusi nuo pečių sunkią naštą ir suskatau energingai linksėti.

– Bet kuriems galams jiems prireikė skeptro? Ir kaip jie pateko į rūmus?

– Nežinau. Gal jie tikisi pasinaudoti jo stebuklingomis galiomis? O gal nori sukiršinti Vasaros ir Žiemos rūmų fėjūnus? Šiaip ar taip, jie jau su kaupu pasiekė šį tikslą.

– Reikia apie tai pranešti karalienei!

– Ne! – sušukau ir pastojau Ašui kelią, nepaisydama grėslių žiburėlių akyse. – Ji nepatikės tavimi, – karštai paaiškinau. – Kai aš mėginau viską jai papasakoti, ji pavertė mane ledo luitu. Mebė įsitikinusi, kad dėl visko kaltas Oberonas.