C. Cherryh - Goblinų veidrodis

Tamašas vėl padavė šukę Elai. Jis džiaugėsi atiduodamas ją Ęlai, nes tik pusę tegirdėjo, ką Azdra’ikis sakė: vėjo šnabždesys medžiuose buvo garsesnis, veriąs ir šaltas buvo jo peties palytėjimas ranka, piktas prieštaravimas, kurio jis išvis nebegalėjo klausytis.

— Nenaudok jo čia, — tarė Azdra’ikis. — Palūkėk. Būk išmintinga, jaunoji ragana, pasidėk jį. Ir eik, kur pageidauji. Ir kol tu nepanaudosi veidrodžio prieš mus, o aš dėl tavo labo nepatarčiau tau to daryti, ši kompanija eis su tavimi. Ši kompanija eis su tavimi prieš karalienę, eis ten, kur tau lemta eiti — žinai tu tai ar ne — tol, kol tu pajėgsi išlaikyti tą veidrodžio dalelę. Mes ateiname ir išeiname su ta dalele. Mes kylame ir krentame su ja. Mes niekada neišduosime to, kas turi veidrodį. Ir šiuos žodžius, jaunoji ragana, suprask būtent taip, kaip girdi — nei daugiau, nei mažiau.

Už arkos buvo suvirtę griuvėsiai, iš visos didžiulės menės vargu ar kas liko, išskyrus sienas — tai paslaptinga vieta, labai sena vieta. Meisteris Karolis sakė, jog tai Hazelis, tačiau tai buvo visai ne tai, ką Juris apie jį buvo girdėjęs. Meisteris Karolis jojo jiems iš paskos, o Nikolajus žingsniavo priekyje, rankoje laikydamas lanką, jis gi sekė Nikolajų; Zadnis laikėsi čia pat prie jo, kartais pabėgėdavo priešais, kartais, jam beeinant, stengėsi prisispausti prie jo kojų.

Buvo sunku patikėti, kad šios menės, atviros į dangų, kažkada turėjo stogą, būta jose spalvų bei balsų. Nikolajus kalbėdavo apie karus ir degančias tvirtoves, Tajni Straze jie matė niokojimą ir dvasių darbus, bet šios vietos šiurpumas buvo nepakenčiamas, galbūt, pamanė Juris, tai todėl, kad ji seniai mirusi, o gal todėl (Juris bijojo apie tai net pagalvoti), kad čia buvo įvykę dar blogesni dalykai. Nuolat ties pačiu akies krašteliu tarytum kas šmėkščiojo. Šiuose akmenyse buvo vėsumos, kuri neturėjo nieko bendra su ankstyvu rytmečiu, ir kol jie žingsniavo pro tai, kas anksčiau buvo sienos, o ponė, lydima vienišo kanopų bildesio — per anksčiau buvusius kambarius, bet kokio garso sukeltas aidas čia vis kartojosi ir kartojosi, pamėgdžiodamas balsus.

Juris žvilgtelėjo sau per petį — tik tam, kad įsitikintų — ir kažkas plastelėjo ties jo regėjimo lauko riba. Ant sprando jis pajuto šaltį, pliaukštelėjo sau delnu, tačiau ten nieko nebuvo. Jei jis būtų buvęs vienas, bėgtų sveiką kailį nešdamas. Tačiau čia buvo Nikolajus, buvo meisteris Karolis, ir jis turėjo būti drąsus. Jis turėjo patikėti, kad meisteris Karolis žino, ką daro ir kur juos veda, o labiausiai tuo, kad Tamašas kažkokiu būdu pro čia prasigavo… o jeigu Tamašas praėjo, tuomet ir jis praeis.

Virš kitos sienos jis pamatė medžius ir žvelgė į juos tarsi į pabaigą, į ribą, kur šmėklos, susaistytos su šia vieta, turi sustoti. Jis dar labiau džiaugėsi, kai jie praėjo pro kitus vartus ir lapų nuklotą grindinį pakeitė žemė.

— Laikykimės drauge, — kai jie įžengė į miško prietemą, jam iš užnugario tarė Karolis. — Nikolajau, pasilik su mumis. Čia ne vieta klydinėti. Patikėk manimi, meisteri medžiotojau.

Nikolajus rūsčiai dėbtelėjo ir prisiderino prie jų žingsnio.

— Nieko, po šimts, negaliu girdėti per tą tavo kaukšėjimą, meisteri kerėtojau. Dvasios yra viena… o jei tai goblinai…

— Ne šitoje girioje.

— Ne šitoje girioje, — aidu pakartojo Nikolajus. Juris irgi norėjo, kad meisteris Karolis pasakytų daugiau negu tik šitiek. — Ne šitoje girioje, — pakartojo Nikolajus, o jie vis ėjo, ir krūmai darėsi vis tankesni. Bei tamsesni nuo šešėlių. — Ne šitoje girioje, ar ne? Tai kas tada šitoje girioje, meldžiu pasakyti.

— Tai ne visada ta pati giria, meisteri medžiotojau… ir aš nežinau. Ji nebe ta nuo tada, kai sudužo veidrodis. Anot Ilysės — ir tai viskas, ką aš žinau, — čia gyvena raganos, jos užkerėjo šią vietą, kad ji jas apgintų, ir ji jas saugo. Galbūt kai kam visai nesvarbu, į kokią girią tu įžengsi, bet kai kas iš mūsų… kai kas iš mūsų, kai kas iš jų vis dar ja domisi. Čionai atgabenau Izabelę.

Toli priešakyje ėjo ponia. Ponia su juodais drabužiais. Staiga Juris ją pamatė. Ir dar buvo neaiški vyro figūra, laikanti jos ranką.

— Dėkui dievui, — atsiliepė Karolis. — Dėkui dievui, ji mus veda , ir Pavelas sveikas. Nepameskit jos iš akių.

Ji atrodė visai reali. Jiems beeinant Juris sumirksėjo akimis, dar kartą sumirksėjo, tačiau ponia vis dar buvo ten, nors dėl vyro kartais negalėjai būti tikras.

Jie priėjo saulės apšviestą vietą, ir jie abu pranyko, po to kitapus jos ir vėl atsirado. Juris norėjo papasakoti apie tai namie berniukams, jei tik jie patikėtų. Jis pamiršo bijoti: buvo toks sužavėtas šituo ėjimu.

Staiga Juris pamatė kitas figūras, stovinčias jiems ant tako, ir jis pažvelgė atgal į meisterį Karolį dvejodamas, gal jiems reiktų sustoti, bet meisteris Karolis, nekeisdamas veido išraiškos, jojo toliau, ir Nikolajus žingsniavo kitoje pusėje. Juris patapšnojo Zadniu i per galvą, kai tas arčiau prie jo prisispaudė, ir toliau žengė į tuos, dėl kurių jis neabejojo, kad tai kitos dvasios: moterys, ponios, karalienės — tokios jos atrodė. Ir jis giliai kvėpavo, stengdamasis būti ramus ir nesielgti kaip kvailelis per rimtą, tuo buvo tikras, susitikimą.

— Po šimts, — jis išgirdo Nikolajaus burbėjimą. — Ar jie tikri?

— Tikri kaip mirtis, — atsakė Karolis.

— Troliai, — pasakė Nikolajus, ir jie buvo ten, už baltos kaip pienas dienos šviesos tvyksnio, jų buvo mažiausiai du, ne…

— Trys. Jie trise.

Ponia juodu rūbu vis ėjo, taip pat ir jos kelionės draugas — lėtai lėtai, ištirpdami šviesoje ir vėl neryškiai atsirasdami kitapus, tuo metu troliai (mažiausiai trys) sėdėjo lyg statulos, lyg heraldiniai žvėrys prieš tris karalienes.

Tada juodai apsirengusi ponia ir jos bendrakeleivis susitiko su jomis; jiems ateinant, tos pasisuko ir žvelgė į ją su blyškiu pilku vyru jai iš paskos. Labai iškilmingai karalienės palaukė, kol jiedu išėjo į dienos šviesą, laukė kartu su troliais — vienas jų turėjo būti Krukčis, Juris tuo neabejojo, tačiau jis nedrįso nieko šūktelti: buvo per tylu, pernelyg pavojinga.

— Karoli, — tarė viena karalienė.

Ir ponia su juodu apdaru:

— Vėlu, Karoli, vėlu, po galais. Ar negirdėjai manęs?

— Atėjau kiek galėdamas greičiau, — nuo Gracijos atsiliepė Karolis. Zadnis suinkštė, norėjo, kad jį kas nors nuramintų. Juris pritūpė ir užčiaupė jam snukį bijodamas, kad šuo nepradėtų loti — dabar nelaikas skalyti, tikrų tikriausiai nelaikas.

— Noriu pamatyti jų galvas! — pasakė ponia. — Noriu, Karoli, kad jie užmokėtų.

— Tai aukščiausios valdžios reikalas, — tarė kita. — Karoli, ar aš pažįstu šį berniuką?

— Tai Juris, — atsakė Karolis, ir Juris, jausdamasis pernelyg krentąs į akis, atsistojo bei pagarbiai nusilenkė.

— Ir Nikolajus, — tarė ta pati ponia. — Ištikimasis Nikolajus.

Papūtė vėjas, graibstydamas lapus ir stipriai ošdamas jis ėmė veržtis pro medžius.

Troliai pašoko ir išsilakstė, o Gracija pasitraukė atbula ir atsisuko į geliantį vėją, Zadnis viauktelėjo ir metėsi į krūmokšnius, Juris griebtelėjo jam iš paskos, nepataikė, antrąkart griebtelėjo bijodamas, kad Zadnis amžiams dings tankmėje.

— Juri! — iš paskos jis išgirdo Nikolajaus šūksmą. — Karoli, po šimts!

Jis siaubingai siektelėjo šuniui iš paskos, išsitiesė visu ilgiu lapuose ir vėl sugrobė, žvilgtelėdamas sau per petį.