C. Cherryh: Goblinų veidrodis

— Eikš čia, — pašaukė jį Tamašas. — Juri, susipažink su goblinų lordu.

Kai tokia proga, kas galėtų dvejoti?

Bet viskas taip pat, pamanė Juris, trečios paros naktis ant ežero pakrantės, stebint Tamašą su Ela, už rankų susikibusius, besikalbančius taip, kaip kerėtojai vieni su kitais kalbasi, ko niekas, tik kerėtojai tegali girdėti… viskas taip pat; jis nenorėjo, kad Tamašas turėtų magijos galią. Visa buvo labai puiku: vakarieniauti su goblinais, ir tai, kad troliai gyvena ežero dugne… puiku, pagalvojo jis, jei retkarčiais kokia dvasia išklys iš paslaptingosios Girios, kur niekas paprastai nevyksta įprastu būdu (Ilenos burtai, sakė meisteris Karolis, kažkas dėl savos gyvybės išsaugojimo)… bet Tamašas buvo labai susirūpinęs, kartais labai nusiminęs. Juris manė, kad dėl Bogdano; ir jam buvo aišku, kad jis keliaus namo, o Tamašas — ne.

Aš nesuprantu, kodėl gi aš turiu aiškinti mūsų tėvams, kas kodėl, karčiai mąstė Juris. Aš nežinau, kodėl Bogdanas šitaip elgėsi, nebent jis niekada negalėjo pakęsti būti antruoju, ir aš nežinau, kodėl Tamašas ir ta mergiotė — jie abu tokie; Tamašas dar nepasirengęs tuoktis, ir mama tikrai nepritartų jo pasirinkimui. Nemanau, kad tėtė pritartų.

Ji drąsi, net jei ir taip, ir ragana (burtininkė, Karolis sakė), ir žvelgė ji dabar tiesiai į jį, leisdama jam nejaukiai suprasti, kad jie su Tamašu kalbasi apie jį.

Jis pasižiūrėjo į ją įniršęs, nusisuko šalin ir piktai įsidėbsojo į fėjų švieseles virš ežero bei pagalvojo apie Krukčį.

Tamašas ketino pasilikti Zadnį. Tamašas sakė, kad kerėtojai gali suprasti Zadnį, bet šunų prižiūrėtojas — niekada, ir jeigu Zadnis grįžtų namo kartu su juo, tik į bėdą pakliūtų. Na, ir gerai… Zadnis žinojo, su kuo nori likti.

Bet Juris nenorėjo kalbėtis su Ela, o Tamašas vedasi ją jo pusėn. Vietoje to jis stebėjo fėjų švieseles ir sakė sau, kad jos labai žavios. Ir matyti senelės kraštą buvo labai gera, tačiau išvydus Magijarą bus dar geriau.

Šitai tam, jei Tamašas kartais jo klausosi.

— Taip, — tarė Tamašas, priversdamas jį sutrikti. — Žinau. Bet nieko negaliu padaryti.

— Nedaryk taip, — paprašė Juris.

— Man labai gaila, — atsakė Tamašas. Bet Juris pažvelgė į Elą, visą išblyškusią ir tokią žavią šalia jo. Meisteris Karolis sakė, kad ji yra Azdra’ikio proanūkė ir jo dukterėčia bei senelės pusseserė. Taigi meisteris Karolis ketino pasilikti vienerius ar dvejus metus, sakė jis, ir pažiūrėti, kad Tamašui nieko nenutiktų. Tad jis su Nikolajumi rytoj išjoja namo ant Lvi ir Gracijos. Ir jis neketino šiąnakt miegoti.

Ela ištiesė ranką ir pataršė jam plaukus. Šitaip ji netapo jam mielesnė. Bet būdama ragana ir girdėdama žmones, ji tuojau pat liovėsi, atrodė nelaiminga.

Kažkodėl jis pamanė sau, kad ji niekada nebuvo mačiusi berniūkščio. Ji smalsavo. Ji manė, kad jis labai protingas.

Buvo labai sunku ir toliau širsti ant to, kuris iš tiesų tuo tiki… tikriausiai tai buvo jos kerai, kas galėtų žinoti? Daugybė žmonių senelės baisiai bijojo. Tikriausiai pagrįstai.

Štai kodėl, sakė Tamašas, kol kas nėra iš tiesų gera mintis, kad jis su Ela grįžtų anapus kalnų. Mes nė vienas nieko nežinome, sakė Tamašas. Mums labai daug padėjo, štai ir viskas. Dar begalybė visko, ką turime išmokti.

Kvaila mergiotė, jis šiurkščiai atrėžė Tamašui. Saule valdove, jis nenorėjo dabar šito prisiminti, kai Ela klausosi. Ji nebuvo kvaila mergiotė. Nė mažumėlės ne kvaila.

Reikėjo stipriai įsižiūrėti, kad pamatytum, ar Ela pralinksmėjusi. Tačiau Juris manė, kad ji šypso. Jis žinojo, kad Tamašas šypso.

Jis nusprendė, kad apskritai Tamašui viskas bus gerai. Ir Tamašas pažadėjo jam pasiųsti per kalnus žodelį, kaip jo sveikata, kaip jam sekasi.

Kažkodėl Juris nepagalvojo, kad Tamašas kalbėjo apie laiškų rašymą.