C. Cherryh - Goblinų veidrodis

Serija „Pasaulinės fantastikos Aukso fondas”, 147 tomas

Serija įkurta 1990 m.

C.J. Cherryh

THE GOBLIN MIRROR

London, Legend, 1996

UDK 820(73)-3

Ch289

ISBN 9986-950-34-1

Copyright © by C.J. Cherryh, 1992

Cover art Copyright © by Luis Royo, 1998

Vertimas į lietuvių kalbą ©, leidykla „Eridanas”, 1999

Netikėtą audrą, kuri Magijarą staiga iš rudens įstūmė į žiemą bei per vieną naktį nudraskė visus margaspalvius girios bei sodo medžių lapus, kaimo žmonės pavadino raganos vėju. Iš paskos atlėkė ledinis vėjas kartu su šlapdriba ir geliančiu šalčiu, tačiau ta pati žiema atnešė ir medžiojamų žvėrių gausą, kokios senoliai dar niekad nebuvo matę. Per pusnis medžiotojai keliavo namo su savo nešuliniais poniais, apkrautais mėsa bei kailiais, kad seniai ir mažieji būtų sočiai pamaitinti ir nesušaltų, be to, gausia atsarga prekybai su vakarais: elnių ir barsukų odos, kiaunės, lapės, šermuonėliai — iš gausybės žvėrių, kurių, rodės, niekad nesumažės. Iki viduržiemio elniai nugraužė žemutines girios medžių šakas, kurias galima buvo pasiekti, lapės užpuolė atmatų krūvas bei klėtis, o medžiotojai nespėjo jų nei šaudyti, nei gaudyti spąstais. Vėliau elniai įjunko į žemdirbių vaismedžius, šernai pasikasdavo po žieminiais daržovių kaupais, o kiaunės su šermuonėliais ėmė medžioti tiesiog atokių Magijaros viensėdžių prieangiuose. Senieji žmonės sakė: „Dar niekad anksčiau taip nėra buvę”.

Paskui elnius ir kiaunes pasirodė gerai įmitę, patenkinti vilkai, kurie pirmiausia buvo linkę patinginiauti, tačiau vis daugiau ir daugiau jų balsų užkaukdavo aukštikalnėse šaižias ir stingdančias lyg vėjas giesmes, kurios naktimis versdavo žmones susijaudinus įsistebeilyti į langines bei klaust savęs, ar durų skląstis gerai užšautas, ar visos daržinės ištuštintos.

Pagaliau, lygiai taip pat netikėtai, atlėkė atodrėkio vėjas tarsi vidurnakčio audra, kuri barškino duris ir langus, šlapdriba ir lietumi kapojo sutryptą sniegą ir pernakt pavertė laukus į tvoromis aptvertus ežerus. Žemdirbiai, apsunkusiais nuo purvo batais, triūsė prie pavasarinės ruošos darbų, bandė apsodinti aukščiausias vietas ir dievagojosi, kad dar niekad nebuvo matę tokio staigaus atlydžio nei didesnio potvynio.

Tuo metų laiku medžiotojai pradėjo miškuose užtikti keistus pėdsakus, o akies krašteliu pastebėti kažką neaiškaus šmėžuojant — kažkokį sutvėrimą, kuris, tiesiai eidamas, palikdavo lokio pėdsakus primenančius ženklus.

Tada giria ėmė kelti pavojaus jausmą, o Senieji Žmonės šnabždėjo, esą galbūt trolis atklydęs. Ir nors nė vienas jo nematė, tačiau medkirčiai ir angliadegiai bedirbdami vis neramiai žvilgčiojo sau per petį, o tuo tarpu stipriausiame lordo Stanio pilies bokšte susirinkdavo medžiotojai — tiek seni, tiek jauni — ir šnabždėdavosi apniukusiais balsais. Lordo Stanio žiniuonis Karolis vis kaskart ilgiau įsistebeilydavo, dažnai mesdavo kauliukus, įsiklausydavo priglaudęs ausį prie akmeninės sienos arba prie žemės pilies kieme. Lordas Stanis klausdavo Karolio, ką jis iš žemės išgirdęs, ir medžiotojai klausinėjo. Kaskart paklaustas Karolis vien niurnėdavo, kad daugelis dalykų atrodo esą palaima, bet nėra tokie, ir kad nei Žemė motinėlė, nei Saulė tėvužis dar niekad nieko nedavė taip dosniai be užmokesčio.

Pagiry buvo rastas elnias, visiškai aklas ir liesas kaip šmėkla — iš gailesčio medžiotojai jį pribaigė ir paliko pūti. Taip pat ir apie šį nutikimą jie šnabždėjosi dvejodami, kodėl vienut vienutėlė mirtis juos taip sukrėtė, tačiau tiesa buvo tokia: vos tik jie, jausdami gailestį, nuliūdo, įsliūkino kaltės jausmas ir privertė kitaip pagalvoti apie aukštas odų rietuves sandėliuose. Pirmą kartą jie buvo priversti suabejoti, ar taip lengvai atėjusi sėkmė gali būti natūrali, o gal tame, kas taip pigiai įgyta, yra kažkas bloga: tarsi jie būtų išgrobstę tai, kas buvo sveika, ir palikę luošius — daugintis bei veistis.

Vieną vidurnaktį meisteris Karolis pažadino sargą dievagodamasis, jog užuodžia kažką degant — ne virtuvės ugnį ar žvakes, bet kažką panašaus į uždegtą senų šiaudų kūlį. Sargybinis nieko nejuto, naktiniai parankiniai virtuvėje nieko nerado, nė viena kita jų prikelta jautri nosis nieko negalėjo užuosti. Visgi, žiniuoniui atkakliai reikalaujant, protingiausia atrodė pažadinti lordą ir jo ledi; taigi, kol viskas buvo pabaigta, lordo Stanio vyrai su ledi Agnieškos moterimis išžiūrinėjo pilį nuo pat bokšto viršaus iki giliausių požemių, o tarnai, ieškodami bent menkiausio dūmelio dvelksmo, apibėgiojo visus kitus pastatus bei kiekvieną šiapus sienų ar netoliese buvusią šieno kaugę.

Tačiau ir po pusę nakties dvare trukusio sujudimo niekas nepaaiškėjo. Per pusryčius žmonės miglos aptrauktomis akimis niurnėjo vieni kitiems, kad jų žiniuonis, senas būdamas, galėjo ir susipainioti; skundai nutilo, vos tik į salę įsivilko išvargęs ir rūpesčio kamuojamas Karolis, prašydamas dovanoti už jo kvailumą. Niūrūs žvilgsniai nulydėjo suglumusio žmogaus žingsnius per kambarį, o žmonės šnibždėjosi, jog kerėtojai retkarčiais išvysta vizijas, nors Karoliui taip niekad nėra buvę: menkiausias užuominas apie ateitį jam teikdavo kauliukai.

Netrukus po to, vieną vėlyvą lietingą popietę, Karolis paklausė praeinančios pro šalį tarnaitės, koks čia vaikas užsigavo, bet mergina išvis negirdėjo, kad koks vaikas verktų. Ne vieną tarną tiek viršuj, tiek žemai jis sustabdė sielvartingai klausdamas, ar tie negirdi vaiko verksmo. Ir šis gandas per pilį paleido dar daugiau šiurpulių. „Vaiduoklis”, — kažkas lemeno. „Nelaimė”, — prakalbo tarnai. Virėjai lyg apsėsti ėmė bijoti ugnies, o tėvai nebenuleisdavo nuo savo vaikų susirūpinusių akių.

— Ką tu matai? — tą naktį lordas Stanis paklausė Karolio. — Ar gresia koks pavojus? Ugnis? Potvynis? Gal kas nors kita?

Visą lordo Stanio gyvenimą jo žemėse buvo taika, išskyrus tuos atvejus, kai meškos, kaip paprastai, išlįsdavo iš miško ieškodamos lengvesnio kąsnelio arba kai kartą, prieš dvidešimt metų, buvo įsiveržę banditai. Taigi lordas Stanis paklausė to paties, ko klausinėjo medžiotojai, paklausė kaip žmogus, visą gyvenimą žinojęs tik taiką, o dabar, kaip ir medžiotojai, bijantis, kad jo sėkmė buvo pernelyg gausi arba ilgalaikė.

— Man reikia išvykti, — atsakydamas pasakė Karolis. — Aplankyti savo seserį ir paklausti, ką ji mato. Mano sapnai man kelia nerimą.

Lordas Stanis (anot tai mačiusių tarnų) labai atsargiai paklausė:

— Tai ką tu sapnuoji, Karoli?

Kurį laiką Karolis tylėjo spoksodamas į sieną. Galiausiai atsiliepė:

— Visi žiniuonių sapnai yra tiesa, ir visi — apgaulė; ir netgi jeigu mes visada žinotume, ką sapnuojame, nebūtume protingesni. Aš nepasitikiu savo sapnais. Meldžiu, leiskit man išvykti.

Niekas iki tol nežinojo, kad Karolis turi seserį — ši naujiena greitai praskriejo per menes, panašiai kaip Karoliui sakant: „Kažkas vijosi elnią”. Naujausias gandas skelbė, kad lordas Stanis nenorįs išleisti senojo mokytojo, ypač dabar, bet matąs, kad nėra jokio būdo, kaip jį sustabdyti, nėra nieko, ko Karolis bent jau paisytų. Buvo beprotiškai rizikinga nepaisyti Karolio patarimo — dėl to sutarė tiek ant indų plovyklos laiptų, tiek kalvėje: ženklais apsireiškia kažkokia nelaimė, kuriai Karolis stengiasi pakirsti šaknis.