C. Cherryh: Goblinų veidrodis

Ir štai Stanis pasišaukė du savo vyresnėlius, Bogdaną su Tamašu, ir paprašė jų palydėti Karolį per kalnus bei kuo greičiau sugrąžinti jį namo.

— Galbūt tai seno žmogaus užgaida, — sakė jiems Stanis, — o gal aiškiaregystė: iki šiol jis visada elgėsi išmintingai. Žiūrėkit, kad arklys jo nenumestų, kad Karolis neperšaltų ir nealktų, o svarbiausia — parvežkit jį namo gyvą ir sveiką. Jis visada ne per geriausiai orientavosi miške, o balne sėdėti visai nemoka. Vos tik jo arklys užuos meškos kvapą, matysit jį pėstute bevaikščiojantį.

Patenkinti pasiūlymu broliai nusikvatojo, nenustygo juose pavasario vėjai; Bogdanas atsiliepė:

— Tuo blogiau meškai.

O Tamašas, jaunesnysis, pridėjo:

— Mes juo pasirūpinsim, tėti.

Nė vienas iš jų bendraamžių dar niekad nebuvo išdrįsęs keliauti į kalnus. Jų manymu, tame krašte jie turėjo tolimų pusbrolių ar dėdžių. Jie žinojo apie vietoves: Krukči Strazą, Hazelį, Burdigeną, Albazą, kur gyveno jų senelės broliai ir seserys, — tai nuostabių krioklių šalis su aukštaūgių pušų giriomis, senelė jiems pasakojo. Jie žinojo kiekvieno krioklio, kiekvieno miško vardą: ta žemė už kalnų kažkada buvo jų žemė; ir štai, išjoti su tėvo paliepimu bei surasti tą nenusakomą ir tikrų tikriausiai raganišką meisterio Karolio seserį — kad būtų išgelbėta Magijara, jei sklindantys gandai teisingi — visa šitai ir dar žiema, per kurią, kai tik saugiai sugrįš namo, galės pasakoti savas istorijas? O, tai buvo jų dar neilgų gyvenimų Galimybė.

Jų motina į viską žvelgė kur kas pesimistiškiau. Su griausmais ledi Agnieška įsiveržė į lordo Stanio kambarį, o tarnai priglaudė prie durų savo ausis ir pusę valandos plačiomis akimis klausėsi, kaip viduje rėkaujama. Tuo tarpu jauniausias iš trijų lordo Stanio sūnų, keturiolikmetis Juris, savo draugams pareiškė, jog Bogdanas, būdamas įpėdiniu, jokiu būdu negali rizikuoti pakliūti į pavojų, ir būtent jis, Juris, turįs joti su Tamašu — šią nuomonę jis asmeniškai pateikė lordui Staniui iš karto po lyg ledas išdidaus motinos pasitraukimo.

Tačiau jokios naudos. Lordas Stanis informavo savo jaunylį sūnų, ir ne aptakiomis frazėmis, kad jis esąs auka dėl motinos šventos ramybės ir palankumo bei atsarginis — nesėkmės ar nelaimės atveju; lordas Stanis pasakė „ne” ir dar kartą „ne”.

Kaip tik po to Nikolajus, medžiotojų vyresnysis, pasakė bandelių kepėjai:

— Troliai, štai kas. Tiesa tokia: verčiau jau neimčiau su savimi berniūkščių. Paklausyk, nenorėčiau imti ir senojo. Na, sakyčiau, pasiųskite mus į kalnus, leiskite nusvilinti kelis kailius, tik palikit mažius nuošalėje. Bet tokio amžiaus vaikėzai…

Omeny jis turėjo Bogdaną, kuris buvo tikras lordo Stanio atvaizdas: tamsiaplaukis, plačiapetis, pirmas tiek žaidimuose, tiek medžioklėje; lordas Stanis iš anksto matė dieną, kai Bogdanas užims jo vietą, ir norėjo, kad jo įpėdinis įgytų valdovui derančio šaltakraujiškumo bei patirties, kaip reikia saugoti sienas. Bogdanas turėtų pamatyti tą šalį anapus kalnų ir galbūt, lordas Stanis pasakė tik Nikolajui, jis sugrįš jau suaugęs vyras, įgavęs sveiko proto, bus ramesnis ir mažiau dėmesio skirs merginoms bei medžioklei.

Na, o štai jaunesnysis sūnus Tamašas, ką tik po septynioliktosios savo žiemos — drovus, švelnutėlis Tamašas, dailesnis už visas pilies merginas; vaikis buvo šaunus medžiotojas, jei tik galėtų užgauti tą, kurį susekdavo, puikus šaulys į šiaudinius taikinius, rimtas, mažakalbis jaunuolis, kuris galėjo valandą sėdėti mąstydamas apie skruzdėlyną arba dalimis pešiodamas gėlę, kad sužinotų, kas viduje. Mažumėlę lėtokų apsisukimų — Nikolajus apibendrino — mergaitiškas, aiškiai skyrėsi nuo Bogdano, nutrūktgalviškai besiveržiančio į gyvenimą. Ir tai šitokį vaikiščią lordas Stanis siunčia patikėjęs jo globai? O visai tikėtina, kad trolių medžioti.

Nes kaip tik jie iš tikrųjų slypėjo už šio žvėrių antplūdžio, pats lordas Stanis tą Nikolajui pasakė, pavesdamas parinkti palydos vyrus ir prižiūrėti, kad abu vaikinukai ir žiniuonis grįžtų sveikais kailiais.

— Nekalbėk apie trolius, — perspėjo gražioji kepėja, triskart nusispjaudama per kairį petį.

— Aš tau uodegą parnešiu, — atsiliepė Nikolajus. Jis mergino kepėją. Ir nemelavo: kartą buvo vieną nurėžęs, atidavė ją kvailai mergiotei, apie kurią tada sukosi. Tačiau Zofija pašiurpo iš siaubo. Duoninės tešlos gabalas tiesiog pašėlo.

— Žiūrėk, saugok berniukus, — pratarė ji. — Saugok Tamašą. Vienintelis dalykas, dėl ko milordas siunčia jaunuosius besiblaškančius protus — kad pažabotų ponaitį Bogdaną, svarbiausią galvą.

Zofija susiraukė. Tešla pakeitė savo pavidalą ir vėl susimaišė — kerintis kitimas, vykstąs stipriose miltuotose Zofijos rankose.

— Praeitą naktį parankiniai pastogėje kažką girdėjo, — tarė ji.

— Kažkas brazdėjo, brūžinosi ir plazdėjo sparnais. O vakar meisteris Karolis pasakė — jis sėdėjo ten pat, kur ir tu, bei siurbčiojo arbatą — jis pasakė, kad šiemet apsieitų be grybavimo, nesiuntinėtų mergikių ir nelįstų į mišką. Gi aš: „Kodėl? Kas ten lauke?” O jis sako: „Tiesiog nesiųsk vaikigalių į medžių šešėlį”. „Kodėl? — vėl klausiu aš. — Ar ten troliai?” O jis ir sako, — siurbteli gerokai arbatos, lyg galvotų ką, — bet pasako kažką nei šį, nei tą, panašiai: „Gali būti ir trolis, tačiau jis nenorėjo čia ateiti”. Keip tik teip ir pasakė. Keip tu šitai supranti?

— Būtent tą patį aš pasakiau milordui viršuje: soti vasara turtingoje šalyje. Soti vasara, bloga žiema, per daug elnių. Jie nugraužia miškus, netrukus bus soduose, aišku kaip dieną.

— O troliai?

— Vilkai ir troliai slampinėja, kur esama pertekliaus. Betgi dabar, kai meškos pažadintos… — Nikolajus kitaip perkryžiavo ant suoliuko kojas, kad židinio šiluma pasiektų kitą padą. — Greitai jie atidangins trolių vyresnįjį atgal į kalnus. Po to jie ims barškinti stoginių duris ir kuistis po atmatų krūvas — va, tu ir galėsi tikėtis, kad po kiekviena šieno kupeta išgirsi tralialiuojant, o pusė tų tralelių bus su jaunikliais ir visi prastai nusiteikę.

— Nelemti tavo juokai, — Zofija aplaižė miltuotą savo nykštį ir mostelėjo juo link ant sijos kabančio raganos mazgo, link česnako ir miežių stiebų. — Tu saugosi tuodu berniukus, girdi!! Ir neleisi jiems kvailai elgtis, nei tu pats, nei Karolis nesielgsit kvailai, kitaip nei lordas, nei ledi nebeleis tau sugrįžti. Girdi tu?!

— Į stalą trinktelėjo tešlos gabalas, o parankinis tiesiog apmirė prie savo darbo. — Atnešk iš apačios pieno. Ir neišlaistyk pusės. Galiu prisiekti, visa šio vakaro pagalba — išbyrėję proteliai.

Bet Nikolajus, galvodamas apie abudu lordo sūnus, labiau sau tarstelėjo:

— Berniūkščiai su trialialiūkščiais — tai viena. Anapus kalnų — visai kas kita. Senasis sako: „sesers aplankyti”. Kodėl jis niekada anksčiau jos nelankė? — štai ką norėčiau žinoti. Iš kur jis tą seserį ištraukė ir ko jam jos taip staiga prisireikė? Jis niekada nebuvo sugrįžęs anapus kainų, tą aš žinau. Aš paklausiau lordo Stanio apie tą sesers reikaliuką, o jis sako, Karolis nenusileidžia, ir mes turime vykti.

— Senasis Janas sako, kad jis iš už kalnų, ten ir išvyksta.

— Labai labai seniai, norėjai pasakyti.

— Kai jis ir senasis lordas buvo žindukliai, toli gražu iki tavo ar mano gimimo. — Dar vienas įminkis bei miltų debesis. — Senasis Janas pasakoja, kad anomis dienomis Karolis nuolat tai šen, tai ten trankėsi — po miškus, po kalvas… teip pat ir senasis lordas, arba bent tiek, kiek senasis Janas prisimena. Tad visai įmanoma, kad anapus kalnų yra sesuo, tų seserų gali būti visa orda, nesvarbu, kiek kas žino. Na, o kaip senasis lordas susirado sau senąją ponią? Visi žino, kad ji mažų mažiausiai iš anapus, — dunkst, tešla trinktelėjo ant stalo. — Senoji ponia dažnai nusileisdavo čionai ir pati pamaišydavo puodus. „Daugiau druskos”, — sakydavo, o mama — man, ir vis sukdavosi aplink pipirus ir prieskonius, — trinkt. — Iš Karolio ji gaudavo žolių. Kai mėnulis būdavo tinkamas, Karolis jų pririnkdavo, o senoji ponia klausdavo: „Iš kurios medžio pusės kasei?” Tada Karolis irzliai atsakydavo: „Išgerosios”. Aiškių aiškiausiai prisimenu. Ant virtuvinės kėdutės pasilypėjusi maišydavau puodą, buvau tada mažutė, o jie susiginčydavo. Mama man sakė, kad nesiklausyčiau, senoji ponia užsiima keistais dalykais, mama man aiškindama taip vadino: „keisti dalykai”. Senoji ponia mirė, o jie vis dar ant jos kapo kabina amuletus. Argi ne?