C. Cherryh: Goblinų veidrodis

Tačiau šįryt į šunidę Tamašas atėjo apsiginklavęs trečiuoju iš geriausiųjų senelio kalavijų, trinksinčiu prie šono; skrandyje sunkiai gulėjo pusryčiai, o galvoje — skaudus suvokimas, kad jis nebegali čia pasilikti, kad Juris turės perimti šunyčius: matys, kaip jie tepena, vartaliojasi kūlio, žaidžia. Juris atbėgo ieškodamas jo ir Bogdano, tarsi kieme daugiau nieko nevyktų; Bogdanas — visas daiktų krovimo skausmuose — krapštėsi arklidėse. Bet Tamašas atsitraukė nuo darbo ir paklausė Jurio, nes atsidūrus prieš pasikeitimus, kurie įvyks be jo, jį netikėtai užplūdo bloga nuojauta.

Juris pakėlė vieną šunytį ir parodė jam jo snukutį.

— Turėtų būti jo, ar ne?

— Be abejo, — pritarė Tamašas, trindamas buką mažiaus nosytę, apaugusią geltonu Zadnio kailiuku. — Šviesesnis. Bet šunyčiai tokie, negalima dar pasakyti.

Jis atėjo čia, kad sušvelnintų erzinantį Jurio svarbos jausmą, dabar gi jis jautė nerimą ir nenusakomą praradimo jausmą. Tai paskatino jį tarti:

— Pasirūpink jais. Jei kas nutiktų…

— Nenutiks! — Juris rūsčiai pasižiūrėjo ir nuleido šunytį prie motinos. — Nėra jokios priežasties, dėl kurios negalėčiau vykti. Esu tik dvejais metais jaunesnis už tave, bet niekas to nemato.

Trejais, bet tebus dveji.

— Visada kas nors atsitinka, — Tamašas pacitavo Karolį ir ištiesė ranką, kad spusteltų piktai atitrauktą Jurio petį. — Galbūt visa tai niekai, gal tai tik blogi metai ir kvaila žąsų medžioklė anapus kalnų. Taip gali būti. Aš nesijaudinu dėl to, kas vyksta ten, svarbu, kas čia.

Juris piktai pažvelgė į jį drėgnomis akimis:

— Čia nieko nevyksta. Čia niekada nieko nevyksta!

— Tai ir yra tavo reikalas, kad nieko neįvyktų. Ar girdi? — Jo broliukas troško reikšmingų įvykių. Tamašas pasiūlė jam tokią romantiką, kokią tik pajėgė: — Triukšmas arklidėse, krebždesiai į langą…

— Paukščiai, — piktai atrėžė Juris. — Paukščiai, ir tiek. Juk pavasaris, taip sako meisteris Karolis, ko kita jie tikisi?

— Tiesiog pasirūpink. Ir neik vienas į mišką, taip pat neleisk savo draugams eiti. Ten gali būti trolis, o aš nenoriu, kad tu jį rastum.

— Manau, kad jis yra, o jūs ketinate pakeliui jį nudėti.

— Jei tik sutiksim. Mes jojame anapus kalnų ir grįžtame — štai viskas, ką ketiname daryti. Meisteriui Karoliui nepatinka tai, kas čia vyksta, todėl mes pasikalbėsime su jo seserimi, juk taip? Negerai, jei mes nuvyksime ten, o kažkas negera atsitiks čia, namas sudegs iki pamatų ar kas nors kita. Tad nežiopsok, stebėk, kas vyksta, neleisk savo draugams būti kvailiais ir neik į mišką. Prižiūrėk, kad viskas būtų gerai. Namuose tu dabar užimi Bogdano vietą, o dėl manęs — pasirūpink Zadniu. Gerai? Vyriausias šunininkas jo nemėgsta, jam labiau patiktų paklaidinti Zadnį miške. Noriu, kad prižiūrėtum, jog, kol manęs nebus, su juo viskas būtų gerai. Pažadėk man.

Nebeliko daug laiko. Kieme rinkosi vyrai. O kalba vien tik užtvanką tepralaužė: Juris spoksojo į jį su ašarų pilnomis akimis, pyktis ir gėda buvo lygiai raudoni jo skruostuose.

— Tau leidžiama daryti, ką nori. Bogdanas nekreipia į mane jokio dėmesio. Taip neteisinga.

— Tai pirmas kartas, prižadu tau, pirmas kartas, kai kur nors išvykstu, o kitą kartą — tu važiuosi. Kitąmet būsi mano ūgio.

— Nieko iš to gera. Mažius turi likti namie, jeigu jūs žūtumėt. Visą likusį mano gyvenimą jie sakys: „Kažkas turi pasilikti namie…”

— Pasirūpink Zadniu. Saugok nuo bėdų. Ar pažadi?

— Pažadu, — niūriai, su ašaromis.

— Liaukis, — Tamašas sušiaušė Jurio plaukus, o tas sudavė jam per ranką.

— Aš tau ne kūdikis. Baik.

— Pažadu. Daugiau niekad taip nedarysiu. — Šis rytas atrodė labai grėsmingas laikas tokiems „daugiau niekad”. Nuo šios minties Tamašas išsisuko nebeatšaukiamu sprendimu. — Nagi, eime. Palydėk mane į kiemą.

Niūriai tylėdamas pakilo Juris, nusibraukė dulkes. Zadnis tapnojo vizgindamas uodegą, trindamasis šalta nosimi Tamašui į ranką, ir išsiveržė pro jį į priekį. Dėl šio įpročio Zadnį nuolat bausdavo tiek virėja, tiek Tadeušas, vyriausias šunininkas, arba Bogdanas, ypač po to, kai kartą šuo, uždarytas viršuje, sugraužė geriausius Bogdano batus. Zadnis buvo įpratęs ant laiptų ar tarpduryje šokti kam nors skersai kelio. Zadnis grauždavo daiktus. Jis buvo prarastas šuo. Tamašas paprastai ginčydavosi dėl savo šuns: jis mėgsta būti su žmonėmis, dar nevisai suaugęs, niekas niekad nemokė jo geros elgsenos.

Tamašas pagalvojo apie Zadnį, besitrinantį kieme, po arklių kojomis, arba, labai įmanoma, sekantį jiems iš paskos.

— Juri, — pasakė Tamašas. — Mes turim jį pririšti.

Juris jam pritarė ir surado virvę.

Tai buvo išdavystė. Tamašas priklaupė ant vieno kelio ir tvirtai užveržė mazgą, rišdamas jis išlaikė besisukantį aplink kaip vijurkas šunį ir dar gavo į žandą jo drėgną atleidimo bučinį.

— Būk geras, — pasakė Zadniui. — Pasilik ir saugok Jurį.

Po to Tamašas atsistojo, nusišluostė veidą bei odinį apsiaustą ir kartu su Juriu išėjo iš šunidės.

Šuns lojimas išsivijo juos pro vartus ant sutryptos žemės ir akmeninio didžiojo pilies kiemo grindinio, kur arkliai su arklininkais buvo susimaišę su pasiklydusiomis ožkomis ir judriais balandžiais. Palyda rinkosi kartu su giminaičiais bei norinčiais palinkėti gero kelio: su motinomis ir žmonomis, su jaunesniaisiais broliais bei seserimis, su dėdėmis ir tetomis, su seneliais — visi pavojingai audė tai šen, tai ten tarp arklių, visi — išsipustę geriausiais rūbais, nes tai ne jų rengiama smagi medžioklė, o drąsus ir ambicingas žygis, kokio dar nebuvo per visą Magijaros gyvavimą, kelionė į legendinį kraštą anapus kalnų ir galimybė pakeliui susitikti trolį — penkiolika vyrų, visi kalbėjo, su savo arkliais ir trimis nešuliniais poniais, apkrautais grūdų maišais bei brezentu, paruoštais kelionei per kalnų perėjas. Bruzdesys pagavo Tamašą ir privertė jo širdį greičiau plakti. Tiek spalvos, tiek kontūrai šįryt rodėsi drauge ir nerealūs, ir ryškūs. Meisteris Nikolajus šūkavo ant arklininkų. Ježis flirtavo su visu būreliu Zavio pusseserių. Bogdanas, viskuo primenantis valdovo sūnų ir karį, laiptų viršuje sakė sudie savo motinai ir tėvui.

Tamašas šmurkštelėjo pro sumaištį, skubiai keliais žingsniais užlėkė į aikštelę, Juris — įkandin jo.

— Kaip tu manai, ar sugebėsi dar šiandien išvesti šią daugybę? — kaip tik tada tėvas paklausė Bogdano.

Bogdanas nusijuokė ir atsisveikino, praeidamas patapšnojo Tamašui per ranką bei sutaršė Jurio plaukus.

— Būk geras, mažasis broliuk, — tarstelėjo.

Tamašas priėjo ir pabučiavo savo motiną.

— Būk atsargus, — pasakė ji jam, pataisė jo apsiausto sagę, pridūrė, koks jis esąs dailus, bet ji pasakė daug daugiau nei praeitą vakarą: apie raganas ir trolius, kaip būtina žiūrėti, ką valgys ar gers, ir kad niekad niekad netikėtų tuo, kas atrodys pernelyg gera, kad būtų tiesa.

— Mes sugrįšime iki vidurvasario, — pasakė jai, matydamas spindinčias jos ašaras — vidurvasaris buvo tas laikas, dėl kurio meisteris Nikolajus jiems visiems garantavo, — pabučiavo ją antrą kartą, jausdamasis kaltas dėl jos ašarų, tada energingai apkabino tėvą, kuris jam patapšnojo per petį tardamas:

— Tamašai, prilaikyk savo brolį ant pasaito.

— Prilaikysiu, — pažadėjo jis ir krūptelėjo: tėvas dar niekada taip nekalbėjo, niekada per visą jų gyvenimą neužsiminė, jog abejoja Bogdano vadovavimu, tačiau Tamašas nebuvo tikras, ar tai tik ne juokas, nors tėvas ir nesijuokė. O gal šįryt jie susipyko? Vis tik Bogdanas išeidamas juokėsi.