C. Cherryh: Goblinų veidrodis

Jis matė — ten, aplink veidrodį — Azdra’ikį ir goblinų būrį: tranko vieni kitiems per pečius ir šaukia vienas ant kito lyg berniūkščiai…

Jis matė Nikolajų, parimusį ant goblino rankos, suglebusį bei uždususį, ir staiga Jurį, bebėgantį į jį tiesiog per pačią veidrodžio medžiagą. Zadnis leidosi savo keliu — ir šuo, ir berniukas kažkaip pravairavo per mūšio lauką, kad pasiektų jį.

— Tamašai! — šaukė Juris, mėgindamas jį apsikabinti. Zadnis šokinėjo aplink jį, stengdamasis gauti šiek tiek jo dėmesio.

Bet dar ne pabaiga. Dar nebaigta, kol veidrodis visiškai nenurimo, ir jis negalėjo pamatyti Elos, nieko daugiau, tik Elos veidą, nukreiptą į naktį ir užimantį visiškai visą veidrodį.

Tame atvaizde buvo meisteris Karolis. Tamašas žinojo tai jo nematydamas. Jis žinojo apie dvasias, kurios kovėsi veidrodyje besiginčydamos, su riksmais bei šauksmais, ir Ježį, Saule valdove, Ježį, besiskundžiantį, kad jam tamsu ir nemalonu…

Tamašas įkvėpė, jis buvo priklupęs, abiem rankomis apglėbęs berniūkštį ir šunį. Jis negalėjo pasijudinti — ne, kitaip. Jis nedrįso nė krustelt ar galvot ką nors, ar domėtis kuo, kol atvaizdas liko toks, koks yra.

Kažkas buvo siaubingai negerai, netgi jei kurį laiką viskas vyko gerai. Juris suėmė Zadnį už antkaklio nežinodamas, ar leisti jam pabandyti išbudinti Tamašą, o gal nereikia… bet kai brolio glėbys ištuštėjo, jis lėtai atsistojo ir vis nesiliovė įdėmiai žiūrėjęs į veidrodį, nekreipdamas jokio dėmesio į susijaudinusių goblinų pilną kambarį nė į nieką.

— Tamašai? — tarė Juris ir, kai negavo iš jo jokio atsako, pažvelgė į Nikolajų bei pamatė jį šlubčiojantį link jo, apsipylusį prakaitu ir vargiai bepastovintį ant kojų… taigi jis tvirčiau suėmė Zadnį.

Nikolajus uždėjo savo ranką jam ant peties, apkabino jį prispausdamas sau prie šono ir pasakė, kad jie išsives iš čia Tamašą.

— Net jeigu turėsime jį nešti, — pasakė Nikolajus.

Tačiau vienas aukštas goblinas tarė:

— Ne, dar nebaigta. Jis dar nelaimėjo.

— Kas nebaigta? — karštai atsiliepė Nikolajus. — Ką reikia laimėti?

Juris nenorėjo, kad Nikolajus pradėtų su jais kautis, ne dabar, kai Tamašas šitoks. Norėdamas jį sustabdyti jis timptelėjo Nikolajui už rankovės.

— Jaunasis kerėtojas dirba savo darbą, — pasakė goblinas, — ir mūsų žmonės dabar valdo menę. Tačiau dar nieko nėra pastovaus, — Nikolajus krustelėjo norėdamas jam paprieštarauti, bet goblinas rankos mostu jį pertarė: — Lemtingai nepastovu. Jis gali žūti.

— Ne! — Zadnis stengėsi ištrūkti, ir Juris iš visų jėgų įsikibo į jo antkaklį.

— Einu, atvesiu Karolį.

— Kerėtojų čia užtenka, — pasakė goblinas, ir kalbėjo jis apie Tamašą, aišku kaip dieną. — Tegul jis pabaigia savo darbą.

Reikėjo šiek tiek laiko, paprasčiausiai tam, kad jis atgautų kvapą. Ten buvo Ela — taip pat priblokšta, taip pat pavargusi, kaip ir ryžtinga. Ten buvo meisteris Karolis. Karolis buvo tas, kuris pasakė arba pagalvojo:

— Visa ši vieta kabo ant plaukelio. Vaike, neatitrauk žvilgsnio. Gerai padirbėta. Gerai padirbėta.

Buvo ir kitų. Ježis — pasipiktinęs: „Turiu ir taip kuo pasirūpinti. Aš neturiu laiko visai šiai nesąmonei, kad ji kur. Mano kumelė turi greitai atsivesti…”

„Aš ja pasirūpinsiu, — pagalvojo Tamašas, — jei tik pats grįšiu į Magijarą”.

Ir Filipas: „O kaip mano tėvas? Jis senas. Kas juo pasirūpins?”

„Aš nepamiršiu”, — atsakė Tamašas.

Bogdanas išsiskyrė iš tos kompanijos. Bet jis su juo nesikalbėjo. Tamašas nesistebėjo. Jis be galo džiaugėsi, kad Bogdanas vėl surado savo draugus.

Tada jis išgirdo senelę kalbant, per greitai nubaidančią kitus mirusiuosius… bet ji išvarė dar vieną šmėklą, kurią jis jautė lindinčią patamsyje.

„Nešdinkis! Tu nesi mirusi! Neinkšk čia prieš mane, kvaile! Pati sau prisidarei klaidų! Palik mano anūkus ramybėje!”

Tamašas bijojo dėl pasekmių. Jis nebuvo tikras, ar senelė bus tokia stipri ragana, kad susidorotų su Ilena. Bet visą tą laiką jis nedrįso atitraukti žvilgsnio nuo Elos veido. Jis leido visiems šiems dalykams vykti ir nepasidavė jokiam trukdžiui, jokiai gudrybei, neatitraukė akių nuo vienintelio vaizdo, kuriuo neabejojo.

„Mirela”, — griežtai tarė senelė.

„Niekas manęs taip nevadina”, — užprotestavo Ela, įdėmiai žvelgdama į jį, ta pati, vis žvelgdama, vien tik žvelgdama, bet išsigandusi.

„Niekas ir neturi, — kandžiai atkirto senelė. — … tu esi Pavelo. Esi kilusi iš Itresės ir Ilysės giminės. Tai turėtų priversti tave būti atsargesnę su savo nuotaikomis ir norais, jei niekas kitas nepriverčia. Dėl kitko… vaikaiti?”

— Senele?

„Prisimink pasakojimus”.

— Senele?

„Prisimink pasakojimus”, — pakartojo senelė, ir jis nieko nebegalėjo padaryti: buvo toks apstulbintas; jis ėmė prisiminti viską tiksliai taip, kaip senelė buvo jiems pasakojusi: miškus ir krioklius, miestus lygumoje…

Švieselės ėmė lyg pašėlusios šokinėti, skrajodamos aplink vandeniškas sienas, ir atsimušinėti į jas, lyg narveliuose įkalinti paukštukai; visas veidrodis ėmė drebėti, Zadnis pradėjo ambryti stengdamasis ištrūkti, tačiau visai šiai sumaiščiai besitęsiant, Juris ir toliau iš visų jėgų jį laikė.

— Kas čia vyksta? — suriko Nikolajus goblinams, tačiau tie, rodės, taip pat neturėjo jokio atsakymo, tik…

— Pažvelkite į veidrodį! — sušuko Juris. Veidrodis keitėsi, atspindžiai šokinėjo jame nuo gūdžių miškų prie žvaigždžių šviesa nutviekstų krioklių, prie pilies kiemų ir fontanų, ir laukų, ir nuostabių vietovių. Virš mišku apaugusių tvenkinių ir per girias skrajojo švieselės. Fėjos, Juris suprato. — Lygiai kaip senelės pasakojimai! — šūktelėjo jis per pečius ir sprandą apsikabinęs Zadnį. — Tai Tamašo darbas! Jis tai daro!

Nes Tamašas pasakojo jam tas istorijas, kaip tik šitaip — Tamašas prisiekinėjo — žodis žodin, kaip senelė jam buvo pasakojusi.

Trinktelėjo atsidarydamos durys, ir per menę siūbtelėjo vėjas — švarus ir grynas, tiesiog iš lauko.

Po to Tamašas atsisuko nuo veidrodžio, ir Juris sudrebėjo matydamas… jis nebuvo tikras tuo, ką įžiūrėjo Tamašo veide, jis tiesiog žinojo, kad Tamašas vis dar žvelgia kažkur kitur, į mintis, ir nenori, kad koks paikas berniūkštis jį pertrauktų arba koks nors triukšmingas šuo imtų šokinėti aplink jį priešais visą šią pavojingą liaudį.

— Karolis lauke, — ramiai tarė Tamašas. — Eikite ir palaukite manęs ten, meisteri Nikolajau. Bogdanas žuvo. Juriui reikia vykti namo.

— Vaike, — buvo bepradedąs sakyti Nikolajus. Tačiau Tamašas tiesiog stovėjo ten nei piktas, nei nekantrus, tiesiog… su Tamašu nebuvo ko ginčytis, netgi jei Juris turėtų jam savo klausimą, pavyzdžiui: O kaip dėl tavo kelionės namo?

Bet Nikolajus stumtelėjo Jurį norėdamas pasakyti, kad jie turėtų daryti tai, ko nori Tamašas, ir Juris tvirtai įsikibo į Zadnį ir privertė jį atsitraukti, Zadnis vis žiūrėjo atgal ir sutrikęs inkštė, nes šuo nepajėgė suprasti. Būtent tai privertė Jurį labiausiai nuliūsti, nes Zadnis buvo nuoširdesnis, nei jis pats sau galėjo leisti.

Durys vedė tiesiog lauk, po žvaigždėtu dangumi. Jei nebūtų buvę tiek daug nutikusių dar keistesnių dalykų, Juris dėl šito būtų sumirksėjęs, bet jis vargu ar paklausė savęs, kur dingo tunelis. Ten buvo meisteris Karolis, tiksliai, kaip Tamašas buvo sakęs. Ir ragana, vargiai vyresnė už jį patį, sėdėjo ant arklio tarp saujelės goblinų sargybinių. Bet ežeras dabar nebebuvo tamsus ir bauginantis. Virš vandens lakiojo ir šokinėjo fėjos. Viskas buvo taip gražu.