C. Cherryh: Goblinų veidrodis

„Ežeras… dieve, ežeras, Ela!

Viena siejasi su visa. Vienas dalykas paveikia viską. Ela, jie norėjo ežero, viskas dėl ežero — tai veidrodis mūsų karalystėje…”

— Žmogau! — įspėjo jį Azdra’ikis. — Žmogau, paklausyk manęs.

Atsklido šviesa, nuo grindų atšoko žvilgą vandens atspindžiai. Kelias priešais panėšėjo į saulės nutviekstą burbulą. Tamašas pasitrynė sau akis ir leidosi eiti kartu su Azdra’ikiu bei jį apsupusiais Azdra’ikio bendrais.

Ant peties jis pajuto šaltą prisilietimą. „Per vėlu kaltinti vienas kitą, — tarė jis prie jo kimbančiai šmėklai. — Ponia, mes esame čia. Neturime jokios galimybės būti bet kur kitur. Užsičiaupk!”

Jai nepatiko, kad šitaip į ją kreipiamasi. Jis pajuto jos pyktį.

„Ir ar mirsi kada? — sviedė jai atgalios. — Mes visi galime mirti. Šiuo atveju lengviau mirti negu išgyventi”.

Ji nenorėjo čia būti. Karalienė norėjo, kad ji būtų čia, dabar šmėkla tikrai tuo patikėjo. Ji palietė Tamašą, ji pasistengė jį išlaikyti, ir ją nušlavė burtų srautas…

… amžių senumo burtai, galingesni, nei ji suprato. Šmėkla pabučiavo naivuolį, norėdama pasivogti jo gyvybę, o surado toli gražu ne naivuolį, dėl šito ji kaltino jį, keikė jį dėl šito, ji įtarė, kad jis įsivėlęs į kerėjimus, bet negalėjo to surasti…

Draugužis, sakė goblinas. Girios raganos tokių neturėjo. Ilenos laikais nebuvo kerėtojų…

Bet senelės laikais, suglumęs pagalvojo, buvo Karolis…

Giliai į Elą įsiveržė baimė, po to vėl atgautas susikaupimas, oras lyg virš žaizdro ėmė raibuliuoti tiesiog jiems į veidus: vandens raštai smarkiai sumirguliavo ir po to nurimo. Jie stovėjo priešais žmogų ir gaują goblinų, kurie akimirksniu išsitraukė kardus.

Bet tai buvo jis pats, jo paties išgąstis, jų pačių atspindys, išsisklaidęs į šviesos raibulius taip, lyg kas būtų įmetęs į vandenį akmenį.

— Tamašai? — šūktelėjo berniuko balsas. Vanduo ėmė įgauti naują vaizdą — berniuko pavidalą. Jurio atvaizdas žvelgė į juos, palietė neregimą paviršių ir privertė jį raibuliuoti, bet ne daugiau, ir dar — kadangi berniukas, Tamašas žinojo, be jokios abejonės, buvo saugus, namie — Saule valdove, vaizdas bei garsas atrodė tokie tikri.

— Tamašai!

— Ar tai apgaulė? — jis paklausė Azdra’ikio. — Jo čia nėra! Jis — saugiai anapus kalnų.

Jurio atspindys papurtė savo galvą, nepaprastas panašumas stvėrė Tamašui už širdies.

— Zadnis pabėgo. Sekiau paskui jį ir atsidūriau šičia… Bogdanas čia… Bet netikėk…

Veidrodis baisiai sumirgėjo, ir kažkas išplėšė Jurį iš jo regėjimo lauko.

Tamašo pusėje goblinų rankos trūktelėjo jį atgalios, kitaip jis būtų pargriuvęs.

— Paleiskit mane!

— Ne, — pasakė Azdra’ikis. — Nebūk kvailas. Tai veidrodis valdo tokius dalykus. Padaryk taip, kad vaizdas sugrįžtų!

— Nežinau, ar šito noriu!

— Tada žinok! — Azdra’ikis ant jo rėkė. — Vieną kartą ir visam gyvenimui žinok, žmogau, turi mažai kitų galimybių. Ar stosi prieš tą vaizdą? Taip arba ne!

— Noriu, kad vaizdas sugrįžtų! — sušuko jis.

Mirgėjimas aprimo, ir Juris pro jį prasiveržė, jis tysojo visu ilgiu ir žiūrėjo aukštyn, buvo ramutėlis, lyg jaunas elniukas prieš medžiotojus, jo veide — vien tik išgąstis ir neviltis.

— Tai aš, — tarė Tamašas. Tačiau prieš jį buvęs veidrodis jam parodė dar kitą paveikslą… Bogdanas, kiekviena smulkmena tai buvo Bogdanas.

— Pereik čionai, — tarė Bogdanas, pamodamas jam. — Tamašai, duokš Jurį ir eikš čia.

— Ne, — tyliai pasakė Azdra’ikis. — Tai karalienės darbas. Pereik per šį paviršių, ir ji galės tave paliesti.

— Tamašai.

Jis pagalvojo, kaip jo kompanija turėtų atrodyti Bogdanui, ir pamanė paaiškinti jam, kad niekas negresia, o jis — ne kalinys, bet netikėtai už Bogdano irgi pasimatė goblinai, jų buvo gana daug, pasirodė menė, spindinti šviesomis, jis gi stovėjo tamsoje kartu su savo jaunesniuoju broliuku, kuris buvo apstulbęs ir stengėsi atskirti, kas yra tikra. Tai Jurio žvilgsnio Tamašas negalėjo pakelti, jo abejonių, renkantis vieną iš judviejų.

— Juri, — tarė Tamašas. — Juri, ar gali atsiliepti?

— Taip, — atsakė Jurio paveikslas, skambėjo kaip tikrų tikriausias Juris, jei būtų beprotiškai persigandęs. — Girdžiu tave.

— Juri, ką aš turėčiau daryti? Ar turėčiau jo paklausyti?

— Ne, — visai aiškiai pasakė Juris.

— Berniūkštis nesupranta, — kalbėjo Bogdanas. — Tamašai, aš noriu, kad tu paimtum Jurį ir atsivestum jį kartu su savimi. Aš garantuoju tau saugumą.

— Karalienės pažadai, — tarstelėjo Azdra’ikis.

— Užsičiaupk! — Tamašas sušnypštė Azdra’ikiui. — Bogdanai, ar esi laisvas pereiti į šią pusę?

— Laisvas, — atsakė Bogdanas. — Taip, laisvas. Bet aš noriu, kad tu ateitum pas mane. Tu būsi saugus. Pažadu tau.

Raibuliuojantis paviršius išlinko lauk ir užgriebė dalį menės.

— Tamašai! — su baime sukliko Juris, kai veidrodis pasiglemžė jį atgal, o Tamašas žūtbūt pabandė jį pasiekti, tačiau goblinų rankos jį suturėjo.

— Nagi, eikš, — tarė Bogdanas, bet Juris nebuvo patenkintas tuo, kur buvo. Tamašas pamatė, kaip Juris papurtė galvą ir liovėsi kovojęs su goblinų gniaužtais.

— Atgal, — tarė Azdra’ikis, uždedamas ranką jam ant peties. — Mes pralaimime. Mes dar negalime spustelti.

— Ne, — pasakė jis, atsitraukdamas ir palikdamas ten Jurį bei Bogdaną — netgi savo brolių iliuziją… jis negalėjo rizikuoti juos prarasti. Jis pabandė pajusti Elos esybę. Jis siektelėjo magijos ir norėjo, kad siena kitaip subanguotų ir atiduotų jo brolius, dėl dievo, ji atiduos juos.

Jis laikėsi labai ramiai, bent jau tiek… Tai vienur, tai kitur sudrebėjo paviršius, tarsi akmuo į jį būtų atsitrenkęs.

— Ką tu darai? — paklausė Bogdanas.

— Keri, — tarė švelnus, švebeldžiuojantis balsas, atsklidęs kažkur iš už Bogdano, iš goblinų būrio. — Karolio Mago anūkas. Tavo brolis aiškiai turi dovaną, kurios tu neturi. Jis užtektinai turi magiškos galios, kad taptų pasaulio galybe. Ar anoje kalnų pusėje jis tau apie tai nesakė, o gal nuslėpė nuo tavęs? Be abejo savo pusėje turime jaunesnįjį brolį.

Tamašas tai girdėjo, buvo piktas dėl tokių užuominų. Jis girdėjo ir matė, kaip Bogdanas perpus pasisuko, kad žvilgteltų sau už nugaros, ir tuo pat metu, kadangi jis pažinojo savo brolio būdą, Tamašas suprato, ką tas prakeiktas balsas jiems padarė, kokį apmaudą jis kurstė, tą patį, nuo kurio jis norėjo apsisaugoti kiekvienąkart nunerdamas savo galvą, kiekvienąkart išsisukdamas nuo patyčios, nesileisdamas į bet kokias brolio jam peršamas provokacijas.

Kad tu prasmegtum, tuoj pat pamanė jis, visi viso gyvenimo išsisukinėjimai šitaip pasibaigia.

— Tu nesi kerėtojas, — piktai pasakė Bogdanas. — Tu — ne kerėtojas.

— Bogdanai…..

— … noriu, kad tu ateitum čionai, — tarė Bogdanas.

— Jis tau nepasakė, — kalbėjo klastingasis balsas. — Bet tikrai buvo žinančių. Gal lažinkimės, kad tavo broliukas žinojo, taip pat Karolis Magas. Turbūt net tarnai…

— Aš nežinojau, — pasakė Tamašas. — Bogdanai, dėl dievo meilės, tai nesąmonė. Apie ką mes kalbame? Išeik iš ten. Ženk lauk. Duok man savo ranką ir įsitverk į Jurį.

— Kam? Kad Magijara būtų sudeginta? Bet gal tau tokie dalykai nerūpi… Tamašai Mage.

— Ai, dėl dievo meilės, Bogdanai. Aš niekada nieko nuo tavęs neslėpiau. Aš netgi nežinau, ar tai, ką jie sako, yra tiesa. Net iki šiol aš nežinau, ar tai tiesa. Neklausyk jų, Bogdanai, mes — šeima. Tai mūsų šeima, o ne kažkokio svetimojo kalbos apie šeimą…