C. Cherryh - Goblinų veidrodis

— Turi omeny Ileną, — tarė Ela.

— O ne, karalienę. Itresė buvo josios — visomis prasmėmis, išskyrus motinystę. Ilysė buvo pati sau. Taip, kaip tavo pirmtakė, kuri — dukart kvailė. Štai dabar laikas, tariau sau aš. Daryk ką nors su veidrodžiu, tariau. Tačiau ne, ji bijojo. Ir štai ateina jos mokinė užimti jos vietos, ką jos mokinukė padaro pradžiai? Jos mokinukė klaidžioja kalvomis naudodama veidrodį smulkmenoms, belsdama į pačios karalienės vartus, o po to stebisi, kad tai patraukia dėmesį. Džiaukis, kad aš tave suradau, geltonsnape raganiūkštė. Ir gražiau elkis.

— Su tavimi.

— Ela, — tarė Tamašas. Jei goblinų lordas davė taikingą pasiūlymą, jis buvo linkęs jį išgirsti… jis žūtbūt stengėsi jį išgirsti sumodamas, kad jis pats bus tas pirmasis, kurį Azdra’ikis suraikys gabalais, jei Ela nuspręs jį erzinti.

— Ne, dabar aš turiu kantrybės. Žmogau, tu atsimeni mano kantrybę, — Azdra’ikis su mažu peiliuku nugnybo nuo iešmo gabalėlį mėsos ir pasiūlė jį. — Triušiena , prisiekiu tau. Mėnule valdove, kas per pasibjaurėtinos mintys… Prašyčiau?

— Ne, ačiū.

— Triušiui nebesvarbu. Jau nebe. Yra tiek ir tiek būdų prarasti savo susidomėjimą. Žmogau, aš paklausyčiau patarimo. Įtikinčiau raganiūkštę pasiklausyti. Tai šis tas apie ją ir tave, ir tai, kad negalėjote surasti teisingo kelio per girią… kad niekada jo nerasit, nes magija stumia jus viena linkme, ar supranti? Šitokia ta Giria. Tu neužtiksi ten jokio kito dalyko, tik tai, ką jau buvai užtikęs, ir aš nepatarčiau į ten grįžti.

— Ką tu patari? — paklausė Tamašas, nes Ela buvo pernelyg išdidžiai užsispyrusi.

Azdra’ikis gūžtelėjo pečiais.

— Na, ką gi, kaip reikiant pabelsti į karalienės vartus. Vietoje, kur sukaupta galia — štai kur panaudot tą niekutį. O Giria jus atmeta. Tad neškitės veidrodį prie karalienės vartų, kad ten jį panaudotumėte.

— Šitai tau tiktų, — pratarė Ela.

— Šitai yra ten, kur jūs ėjote, — atsakė Azdra’ikis. — Argi ne? Kitaip jūs būtumėte apsukę visą ratą ir parvykę atgalios į Tajni Girią, ko praeitą naktį, nemanau, kad drįsot daryti. Magija… mafija jus nešė prie pačios karalienės durų slenksčio. Ir pagalvokit tik — kokius dar geresnius spąstus tavo pirmtakė galėjo paspęsti, jei ne suruošti savo burtus kaip tik tapus, kur link karalienė labiausiai norėtų? Neatremiama? Karalienė tavęs nesustabdytų. Tad kas neša tą šukę, turi eiti šiuo keliu. Aš tikėjausi tik sustabdyti, kol dar buvo galimybė rinktis — kad padėtum aną žaisliuką atgal į slaptavietę, kol sau ir mums nepridarei baisios žalos.

— O taip, esu tuo tikra! — sušuko Ela.

— Šis bandymas buvo iš anksto nulemtas, dabar neabejoju. Prieš gimimą tau buvo lemta būti, kur esi, ir aš negalėjau tau sutrukdyti. Ką gi, kadangi tu nori pas karalienę, mes tave nugabensime pas karalienę.

— Ne, — kategoriškai atsakė Ela.

— Garantuoju tau, — tarė Azdra’ikis. — Tu neturi kito pasirinkimo. Pasauliui nėra kito pasirinkimo. Mumyse tu matai kompaniją, kuri nemėgsta karalienės. Bet tavo užsispyrimas pastatė mus į pavojų, pasmerkė mus dabar tau padėti arba žūti, ir garantuoju, jaunoji ragana, šiuo atveju mes turime savo nuomonę.

— Neabejoju, turėčiau tavimi patikėti, — pasakė Ela, tačiau Tamašui pasirodė, kad taip yra blogiau nei klausytis, be to, krypstama pavojingesne linkme, nei paklausus „kodėl”.

— Tuomet kodėl? — paklausė Tamašas. — Kodėl tu paprasčiausiai mūsų nenužudai, nepasiimi veidrodžio ir nedarai, ko tik nori? Atrodo, šitaip goblinai elgiasi.

Prie laužo įsivyravo tyla. Azdra’ikis pažvelgė į jį, rodės, labai ilgai trunkančiu žvilgsniu.

— Nes, žmogau, be kitų gerų ypatybių, kurias aš turiu, aš nesu ragana. Nė vienas iš mūsų negali panaudoti veidrodžio — dar blogiau, nė vienas iš mūsų negali ilgai atsispirti veidrodžiui, o tai, kad egzistuoja ši didžiojo veidrodžio šukė, yra vienintelė laisvė, kokią mes turime.

— Tu taip sakai, — atkirto Ela. Bet Tamašui pasirodė, kad jis tik ką išgirdo priežastį, kuri prikausto dėmesį, jei ji bent kiek teisinga.

— Aš sakau. Veidrodis formuoja tai, kas vyksta šiame krašte — už šio krašto, kiek mums žinoma. Tačiau tol, kol egzistuoja kitas veidrodis, tol, kol egzistuoja kitoks vaizdas kitame tokiame veidrodyje, mums yra vilties. Ne, mes netrokštame rungtis su mūsų karaliene. Mes būtume patenkint i gyvendami kaip iki šiol — tremtyje. Nes mes neturime didelės vilties pasipriešinti jai ir jokio noro viską prarasti per neapgalvotą susidūrimą. Bet veikti prieš magiją, kuri traukia šias dalis draugėn — to mes negalime, o kadangi negalime, stengiamės įtikinti tuos, kurie gali. Nelaimei… — Azdra’ikis atsistojo lyg bokštas iškildamas virš jų. — Nelaimei, atsižvelgiant į tai, kas turi šukę, ir tai, kas gali ir kas negali ja pasinaudoti, šukė negali vėl grįžti į Girią. Visa parodo, kur veidrodis keliauja, o tai, jaunoji ragana, reiškia — pas karalienę.

Vienas goblinas kažką pasakė, į ką Azdra’ikis atkreipė dėmesį, kažką, dėl ko visur aplinkui buvo surauktos kaktos. Prakalbo kitas goblinas ir dar vienas, karštis vis kilo.

— Jis atkreipia dėmesį į tai, — tada prakalbo Azdra’ikis, — kad mums nėra ko laukti pasekmių. Jei tau, jaunoji ragana, nepasiseks, būsime lojalūs karalienės valdiniai, nes kai tik ji gaus šukę, nebeliks jokios kitos galimybės. Tu supranti, kuo mes rizikuojame.

(Giria yra vienintelė saugi vieta.) Kažkas kalbėjo Tamašo širdyje, ir jis jautėsi labai nesmagiai, tarsi tas siaubingas balsas būtų davęs vienintelį nuoširdų patarimą. (Azdra’ikis — melagis. Jis visada buvo melagis. Pirmyn — tai ne vienintelis pasirinkimas, koks jums yra galimas. Visa, ką jis darė, buvo jo naudai ir mūsų žalai. Nelaikas juo tikėti, Tamašai.)

Bet tai — Ilena. Azdra’ikis buvo jam sakęs, kad tai Ilena jį persekioja, ir Azdra’ikis stovėjo prieš juos paprastoje dienos šviesoje, ramus goblino veidas, kurį jie išmoko atskirti nuo visų kitų goblinų veidų, veido išraiška, kuri dabar neatrodė melaginga.

— Ar leisi mums eiti? — paklausė Ela.

— Eikit, — tarė Azdra’ikis ir mostelėjo ranka arklių pusėn. — Nebent jums toptels — kaip galbūt ir bus, — kad šalyje esama labai daug pavojų ir kad, jeigu sugrįšite į mišką, pakliūsite į blogiausias rankas, kokios tik gali laikyti šukę, neskaičiuojant pačios karalienės.

— Ir tavęs, — atsiliepė Ela.

— Jaunoji ragana, aš ir mano kompanija, kaip sakiau, laukiame tavo įsakymų, jeigu tu gali mums įsakinėti. Tokia yra veidrodžio savybė, kaip ir bet kokios jo dalies. Išlaisvink mus nuo veidrodžio.

Ela lėtai pasiekė ranka savo kaklą ir iš po apykaklės ištraukė veidrodį. Goblinai žiedu pakilo ant kojų, o artimiausieji susistumdė, norėdami į jį pažvelgti.

— Atsargiau! — sunerimęs šūktelėjo Azdra’ikis.

Tačiau Ela sviedė jį į akmenis po kojų. Tamašas atšoko atgal, saugodamasis atskalų, dievas žino, ko tikėdamasis. Tačiau veidrodis gulėjo ten sveikutėlis, atspindėdamas ne dangų, bet ugnį, o kai Tamašas pripuolė prie jo, kad jį susigrąžintų, kol dar jo ranka nebuvo uždengusi vaizdo, jo akys užkliuvo už tamsių besidrumsčiančių pavidalų.

— Tik magija gali jį sudaužyti, — pasakė Azdra’ikis. — Ar aš, kai turėjau progą, nebūčiau stengęsis sau įsigyti jo dalelę? Bandžiau tokiu pat būdu. Bandžiau akmenimi, plienu ir užkeikimais, o veidrodis nedužo.