C. Cherryh - Goblinų veidrodis

Klausimas paspruko nuo jo.

— Apie Mirelą? — šitas buvo svarbus. Bet Karolis nežiūrėjo į jį.

— Aš klausiau, kaip jis ketina šaudyti goblinus, jei negali nušauti elnio?

— Elnias jam nieko nepadarė.

Nežinia kodėl per Nikolajaus nugarą nubėgo šiurpas. Jis nežinojo kodėl, nebent… nebent jis buvo pripratęs prie tokio Tamašo, kokiu jis buvo: neblogas vaikinas, nebailys — kai dabar štai pagalvoji — joks, ką tiksliai žinotum vaikinui prikišti. Dalykas tas, kad Tamašą jis mėgo labiau nei Bogdaną — netikėtai Nikolajus tikrai tai suvokė… tai, kad jeigu galėtų atgauti du Stanio sūnus, jis žinojo, kuriuodu pasirinktų. Dieve, tai jį nugąsdino.

— Magija pasirodys. Magija prasiverš. Ar supranti? Net po daugelio metų. Tai, kad Ladislavas nukrito nuo savo žirgo, ir tai, kad Stanis buvo, ir tai, kad Užula susilaukė sūnų, o ne dukterų — visa yra kitapus mūsų, ir daug kas iš šito buvo kitapus pačios Užulos. Paklausyk manęs, Nikolajau. Neraukyk prieš mane kaktos. Suprask mane. Užula visus ir viską paaukojo ant savo tikslo altoriaus. Aš jos neteisinu. Tokie yra tie burtai. Toks yra kelias, kurį ji pasirinko. Tačiau Tamašas…

— Berniukas nėra žudikas. Neturi jis tokios širdies, kad būtų žudikas, Karoli, aš nepriversčiau jo nušauti elnio. Kalbėjausi su juo, įtikinėjau, bet negėdinčiau jo ir neversčiau. Berniūkščiai… — sveikas protas jį apleido. Ėmė vaidentis anadienė Tamašo veido išraiška, pažadas pasitaisyti, o jo galvoje — įsitikinimas, kad Tamašas meluoja norėdamas jam įtikti, kad galiausiai Tamašas labiau pakęs gėdą nei žudynes, ir strėlė tikrų tikriausiai nepataikys.

Saule valdove, saugok vaikį, pagalvojo jis, apimtas nevilties, ir vis dar laikydamas Gracijos pavadį vėl paragino Karolį ropštis ant ponės.

— Mes negalime jo čia surasti. Privalome kažką daryti. Saulė valdovas težino, kur Tamašas keliauja, vaikiščias pasiklydo besekdamas paskui prakeiktą šunį, kuris seka Tamašą, jei tik išvis yra kokia nors prasmė tame, kur nulėkė Juris.

— Tamašas, — pasakė Karolis, netikėtai sutelkdamas visą savo dėmesį. — Tamašas. Štai kas , ar ne? Štai kur jis patraukė. Be abejo.

Jie šuoliavo sunkiai įžiūrimu takeliu per kalvų šlaitus, pro pušis ir didžiulius riedulius. Žemumose tarp kalvų pilka migla badydavo nosį ir geidavo akis ir vertė Lvi su Skore iš pasibjaurėjimo prunkšti bei purtyti galvas, o prieš juos ir jiems iš paskos nepavargstančia eisena judėjo goblinų figūros, figūros, kurios tai ten, tai šen šmėkščiojo tarp uolų, o kartais, kada ne kada, pradingdavo įvairiais takais, kad vėl už kokio nors tolimesnio posūkio išeitų į kelią. Tamašui buvo įdomu, kur jie traukia, gal žvalgo, kur žmonių pasalos, o gal paprasčiausiai jiems žinomais takais trumpina sau kelią, takais, kuriais arkliai negalėtų užkopti.

Tačiau per vieną tokį susiėjimą pasirodė kiti goblinai, paprastesniais šarvais, po to trys iš jų kompanijos trumpai su jais šnektelėjo, vienas sugrįžo ir nusivedė Azdra’ikį į priekį pasikalbėti su jais; daugelis jų buvo nuskustais smakrais, rankos ant šlaunų, žvilgsniai nudelbti žemyn ir kalba, kuri, netgi kai atsitiktinis vėjo šuoras jiems ją atnešdavo, vaikinui iš Magijaros neturėjo jokios prasmės, tik glumino.

— Ar gali ką nors suprasti? — paklausė jis Elos. — Gal kokia bėda?

— Kažkas apie tolimesnį kelią, — tarė Ela. — Kažkas apie susitikimą ir arklius.

Tamašas laikėsi tyliai, kad Ela galėtų daugiau nugirsti.

— Kažkas apie karalienę, — tarė ji. — Azdra’ikis kažko jų paklausė, aš negaliu perprasti. Jie sako, kad nežino, jie…

Tada paskubomis grįžo Azdra’ikis, praėjo pro visą karių koloną pasikalbėti su jais.

— Mes turime arklius. Už kalvos, viršuje. Jūsiškiams jie gali nepatikti. Laikykitės nuošaliai.

— Goblinų arkliai, — pasakė Ela, kai Azdra’ikis nuėjo toliau.

Tamašas pažvelgė atgal jausdamasis nepatogiai, jam knietėjo, kas ten per arkliai, ir staiga kelyje už posūkio jis išgirdo judėjimą. Antrą kartą jis pasuko galvą norėdamas pasižiūrėti, o goblinai jam už nugaros traukėsi prie uolų.

Tas, kas atjojo, buvo pamėklė gauruotais karčiais, juodas, greitai ir ramiai judantis akmenuotu keliu — tai privertė Tamašą akimirką pagalvoti, kad raiteliai ir gyvuliai tėra iliuzija, veidrodžio tvariniai, tačiau Lvi baidėsi ir prunkštė, kol tie nevisai tikri raiteliai prajojo keistoje ramybėje, o Skorė ir toliau baidėsi, kol raganos kerai ir uolos ją sustabdė. Goblinų arkliai kėlė dundesį ir nagų brūžesį, ant akmenų, kur jų kojos lietė, palikinėjo baltus brėžius. Jų raiteliai juos sustabdė ir nusliuogė žemyn abipus: kolonos priekyje ir už jų. Azdra’ikio kompanija greitai su jais pasikeitė, o Tamašas tvirtai sugriebęs laikė Lvi pavadį, ir kadangi arklys vis gręžiojosi bei žingčiojo atatupstas — senasis medžioklis prunkštė ir karpė ausimis, — tai Tamašas matė tai vienos, tai kitos kelio pusės vaizdą. Jis lyg ir pastebėjo ilgus uodegų kuokštus, plunksnų gausą nuo pakinklių iki užkulnių, o kai vienas iš artimiausių goblinų arklių pasisuko šonu ir nusižiovavo su žąslais, parodė dar grėsmingesnes iltis nei jo raitelio — Tamašas pamatė šitai bei jų polinkį grybštelti savo draugužiams. Akys — nepastebimos per kaktos garbanas ir karčius, šnervės — veikiau katės nei arklio… Tamašas ir toliau tvirtai laikė sugniaužęs pavadį, plekšnojo Lvi per sprandą, vadino jį geru arkliu, tikru arkliu ir troško, kad jis sugrįžtų į savo arklides Magijaroje, kur galėjo sulaukti kokios nors geresnės pabaigos… šitie padarai galėjo puikiausiai suėsti paprastą arklį — tiek jis ir Lvi galėjo žinoti.

Buvo neteisinga, kad burtai malšino natūralią baimę, kad pirma Skorė, o po to ir Lvi aprimo, stovėjo ir prakaitavo. Tamašas neabejojo, Ela tai padarė.

— Geras. Geras, — kalbėjo jis tapšnodamas Lvi ir atleisdamas žąslus, bent jau kad arkliui prusnų nespaustų. — Tik laikykis atstu, neraginsiu tavęs arčiau prie jų.

Po to goblinai ėmė judintis, tie, kurie atjojo arkliais, neverta nė spėlioti, kieno įsakymu, pėsti pasitraukė aukštyn į kalvą. Aišku tebuvo tik tai, kad jų pačių būrys traukia toliau ir kad kita grupė pasilieka… Už jų irgi buvo raiteliai, ir Tamašas nejautė jokios pagundos uždelsti. Lvi trūktelėjo greitesne ristele, o Skorė, vos ne ištrūkdama laisvėn, prisiderino prie jo.

— Laikyk ją, — Tamašas prakošė pro sukąstus dantis, bijodamas, kad net kerai nebesuteiks Skorei sveiko proto, o kažkas nuolat jam vis kartojo: „Tai klaida, Tamašai. Tau čia ne vieta. Nieko nėra bendro tarp tavęs ir šitų padarų. Mažiausiai iš visų tikėk ng’Saeichu…”

Tai ėmė panėšėti į blogą sapną, jų pačių arkliai buvo pernelyg išvarginti ir pailsę, kad išlaikytų tokį tempą, o goblinų raiteliai spaudė juos iš paskos, tai siutino Lvi ir vertė jį karpyti ausimis bei šnairuoti. Dar blogiau, jie įžengė į gilią aitrios smarvės sankaupą, kur degė šlaitai, plyksčiojo skaisčios liepsnos, kitur — žolė buvo pajuodusi. Panašu į kalnus, panašu į nuolydį prie Krukči Strazo, į kelią pasalon.

Kresnos, tvirtos figūros, aplenkdamos juos šlaitais, niūriai traukė per rūką, figūros, kurios pasirodydavo ir išnykdavo kaip šmėklos.

— Hobgoblinai, — tarė Ela. Atrodė, kad nė vienas raitelis, jojęs priešais juos, jų nepastebėjo, ir Tamašas persisuko balne pasižiūrėti, ar tie, iš paskos, nebus pamatę.

Tačiau kai jis ir vėl apsižvalgė, ant kalvos šlaito nebebuvo nė vieno žvalgo.