C. Cherryh - Goblinų veidrodis

— Man tai nepatinka, — pasakė jis. — Man visai nepatinka… neliesk jo, Ela, neliesk.

Ela laikė ranką ant veidrodžio po apykakle ir svaidė ugningus žvilgsnius į goblinus.

— Tai tie patys, jie — tie patys, buvę Krukči Straze.

— Jok gi! — riktelėjo jis. — Jie mūsų nepastebėjo. Metas baigti. Jojam.

Jis paspartino Lvi bėgseną, ir Ela nuo jo neatsiliko; Tamašas nebuvo tikras, ar seka paskui juos už jų joję goblinai, kol susirūpinęs nežvilgtelėjo sau per petį ir nieko nepamatė, tik pilką rūką ir tuščią kelią.

— Itra’hiai, — pasakė jis, kai jie įjojo tarp priekinių raitelių, ir tie susižvalgė. Du, trys ir keturi raiteliai tuojau pat užtraukė žąslus ir pasuko į užnugarį — jiems dar netgi nepasiekus pirmutinių jojikų.

— Azdra’ikis? — tarė jis goblinui, kurį pralenkė rūke.

— Išvykęs, — atsiliepė tas. — Pasilikit su mumis!

— Paskui juos išvyko? — jis neketino ginčytis. Jam išsprūdo.

— Pasilikit! — griežtai paliepė tas.

Lvi ir Skorė buvo apsupti goblinų arklių. Tamašo visiškai užimtos arkliu. Jis nedrįso atsiskirti nuo grupės ir nebe turėt kur patraukti, jei išdrįstų. Ela, tvirtai įsikibusi į balną, pasiliko joti šalia jo, ji su baime žvilgčiojo atgalios ir nerimastingai siekčiojo ranka amuleto, kurio nelietė. Pakartotinis apsidraudimas, pamanė jis, galimybė gauti pastiprinimą… nenugalima pagunda. (Paimk iš jos, kažkas jame tarė. Ji nesusilaikys. Kas nors atsitiks, ir ji griebsis veidrodžio, o tai lemtinga. Tai mirtis, Tamašai…)

Tačiau anksčiau, nei arkliai bebėgdami išsikvėpė, anksčiau net, negu jie įveikė degančių krūmokšnių sritį, iš paskos per dūmus juos pasivijo goblinų raiteliai, su jais buvo Azdra’ikis, susiraukęs bei piktas.

— Jokit, — paliepė Azdra’ikis, tačiau Lvi ir Skorė nebegalėjo ištverti smarkesnės risčios ir, jiems bejojant, o keliui vis kylant įkalnėn tarp pasaloms tinkamų uolų, jie vis labiau ir labiau atsiliko. Tamašas nebuvo įsitikinęs, ar visi jų būrio raiteliai, nepalikę užnugaryje jokios sargybos, atjojo su Azdra’ikiu į priekį. Jo galva, priešai galėjo juos persekioti, ir jų grupė… galėjo būt visiškai sutriuškinta.

Bet kalvos viršūnėje, virš rūko, goblinai ūmai sustojo, jų arkliai be tvarkos sukiojosi aplink, gręžiojosi ir grybščiojo viens kitam, taip, kaip jų padermei būdinga.

Lvi sulėtino iki žinginės.. Tamašas leido. Ela jojo šalia jo tylėdama, kol jų išsikvėpę arkliai kopė vis aukštyn ir aukštyn per palaidą žemę, kurią prieš juos išdraskė naguotos letenos. Kažkas negerai su dangumi — toks buvo pirmas Tamašui susidaręs įspūdis, kažkoks siaubingas gaisras, daug baisesnis už paskutinįjį, juoda dūmų danga aptemdąs rytinę dangaus dalį.

Tačiau kuo aukščiau jie jojo, tuo tamsiau darėsi, kol atsargiai įjojo tarp goblinų ir pažvelgė kitapus kalvos keteros. Dienos šviesa tame slėnyje buvo sustojusi, paprasčiausiai sustojusi, kitur gi — nakties siena, riba tarp saulės ir tamsos, nubrėžta per slėnio galą ir per kalvas. Pažvelgus dangus buvo dervos juodumo — dar juodesnis, nes lietėsi su šviesa ten, kur jie stovėjo. Tamašas sumirkčiojo, staiga panoro pasitrinti akis, nors vaizdas nė kiek nemirgėjo ir išvarginti jo jutimai nesileido į jokį kompromisą.

— Saule valdove, — atsiduso jis, tačiau ten Saulė valdovas nebevaldė. Kitos jėgos ten karaliavo.

— Kiekvieną dieną, — pasakė Azdra’ikis, prijodamas arčiau prie jų, — ji auga. Paskutiniu metu ji išaugo per slėnius ir kalvas. Tai artinasi karalienės galybė. Štai ką tu puoli, jaunoji ragana, ar matai? Ar vis dar pasitiki, o gal atsitrauksi?

— Kur atsitrauksiu? — paklausė ji silpnu balsu. — Kurgi mes galėtume nuo šito išsigelbėti?

— Tu galėtum uždelsti jos plitimą. Eik ir gimdyk jaunas raganas. Eik ir pagimdyk ką nors drąsią ar stipresnę, arba išmintingiau pasirenkančią savo valandą.

Ela nubalusi sviedė į jį rūstų žvilgsnį.

— Tai mano valanda.

Dieve, su širdgėla pagalvojo Tamašas, skamba kaip ta senoji, nepalenkiamoji Ela, Ela, kuri galėjo padaryti bet ką — jiems galą, jeigu tai visas jos atsakymas.

— Ela, — tarė jis.

— Jis negaus , ko nori, — pasakė Ela. — Jis negali atsilyginti už vagystę, karalienė jam neatleis…

— Ne to aš noriu, kvailele jaunoji. Noriu, kad išdangintum iš čia tą daiktą.

— Ar ilgai, ng’Saeiche? Ar ilgai manai slapstytis kalvose ir ieškoti geraširdiškumo?

— Jokio geraširdiškumo! — aiškiai gindamasis pareiškė Azdra’ikis.

— Prisimenu vieną naktį, — pasakė Ela, ir Azdra’ikis dėbtelėjo įniršęs.

— Tąkart buvo atsiimta skola. Suteikta malonė. Nebuvo jokio geraširdiškumo , ng’Izabela.

— Mano ponia tave pamaitino. Vėliau ponia man sakė, kad tu nesi pavojingas. Aš nepatikėjau. Ir vis dar netikiu.

Azdra’ikis ėmė ir nusilenkė jai balne:

— Kaip niekad esu pradžiugintas, jaunoji ragana, — ir šaltai pažvelgęs: — Tačiau kokiems kitokiems sprendimams tu esi tinkama? Mėnule valdove, palūkėk bent, kol pati subręsi!

Ela papurtė galvą, antrąkart ją papurtė. Žvelgdama į tamsą paklausė:

— Tai štai kas laukia? Iš kur tai sklinda ir kokiu greičiu? Ar ji patenkinta?

Goblinai ėmė visi kartu murmėti, Azdra’ikis niūriai linktelėjo ir nuslydo iš balno.

— Žemyn ir ilsėtis, — paliepė jis ir kažką pasakė saviškiams, keletas kurių nujojo atgalios į pakalnę.

— Itra’hiai, — tarė Azdra’ikis. — Šniukštinėja aplink mus. Jei galutinai su jais neišsiaiškinsi, jie nesielgs pagarbiai. Ir niekas negali jais pasikliauti… Lipkit žemėn, lipkit, pailsėkit. Dar arčiau negu dabar — būtų nebesaugu.

— Reikėjo leisti miškui juos pasiimti, — burbtelėjo artimiausias.

O Azdra’ikis:

— Dar blogesnė juos pasiims. Jau dabar jie jai priklauso.

— Kiek ilsėsimės? — paklausė Tamašas. Nebebuvo jame nė vieno kaulelio, kuris sliuogiant žemyn ir tada, kai pėdos palietė žemę, neskaudėtų.

Jam ant peties nusileido neprašyta Azdra’ikio ranka, ir jis, tikėdamasis kokio nors bjauraus triuko, pažvelgė tiesiai goblinui į veidą, tačiau šįkart Azdra’ikio gniaužtas nebuvo stiprus.

— Tiek, kiek karalienė mums leis, — tyliai atsakė Aždra’ikis. — Tol, kol juoduma priartės. Dėl manęs, tai aš nesitikiu aušros.

Jis įsispoksojo į gobliną stebėdamasis… per daug dalykų reikėjo išlaikyti galvoje. Jo išsekintos mintys buvo išblaškytos, o po jomis šliaužiojanti gyvastis atkakliai tvirtino: „Nepasitikėk juo, netikėk juo, nesileisk jo įtikinėjamas”.

— Atsimink, — tarė Azdra’ikis, — jauna ragana laiko visų mūsų gyvybes. — Tamašas nežinojo, ką Azdra’ikis tikisi iš jo išgirsti. Bet goblinas jo nepaleido. — Pavojinga, — tyliai ištarė Azdra’ikis. — Pavojinga burtininkei mylėti.

— Ji neįsimylėjusi, — atsakė jis. Ir tada išgirdo kitą žodį: „Absurdas”. — Ji nemyli. Neturi mylėti. Ji nemylės. Ela neturi nė trupinėlio romantikos.

— Jos priešininkė — juodžiausia magija, — Azdra’ikis besisėsdamas šalimais ant akmenų užkėlė jam ant peties neprašytą ranką. — Burtai, kuriuose daug mažiau romantikos, negu tu gali įsivaizduoti. Paklausk savo viešnios.

— Nieko nenoriu jos klausti! Dieve… Noriu iš jos išsivaduoti.

— Tuomet ji velniškai tau įgriso, ar ne?

Atodūsis. Sunkus atodūsis. Vaizdiniai ir baimė susispietė aplink jį.

— Nedaug laisvės tu man laimėjai.

— Žmogau, aš sulygau dėl tavo gyvybės. Tas sandėris, kurį tu sudarei su šmėkla, — tavo paties kvailystė, ir skradžiai teprasmenga tavo išpuikusi beprotystė.