C. Cherryh - Goblinų veidrodis

Tačiau ten nebebuvo jokio ponių ženklo. Nei Nikolajaus ar Karolio, nei vieno trolio — jokio ženklo. Buvo tiesiog miškas, tiesiog daug medžių, tik lapų prikritusi vietovė ir paprasta dienos šviesa.

Jis išgirdo, kaip kažkas artinasi per lapus. Pasižiūrėjo ir pamatė Zadnį, atkinkuojantį prie jo — tokį nuolankų ir atgailaujantį, kai jie, štai, visiškai pasiklydę. Juris gana abejingai grybštelėjo ir pastvėrė Zadnio antkaklį bei priklupo prie šuns; jis norėjo apsižvalgyti, atgauti orientaciją, tačiau visur tebuvo tik miškas.

Zadnis lyžtelėjo jam per ausį, žandą. Kad jį kur šimts, tą šunį, pasakytų Nikolajus. Jis gi Zadnio nekeiks, tik šiuo metu Zadnis buvo netekęs jo malonės.

Tai kvaila, galvojo jis. Nikolajus pavadintų tai kvailyste: pasimesti dėl šuns, visus pergąsdinti — dvasias supykinti. Giria nebeatrodė tokia šiurpi kaip anksčiau, tačiau čia esama dvasių. Tikrų kaip mirtis, meisteris Karolis sakė. Tikrų kaip faktas, kad prieš tai jis buvo su žmonėmis, kurių dabar nebėra su juo arba jo nebėra su jais.

— Liaukis! — paliepė Zadniui, kuris inkštė ir prausė jam veidą.

— Liaukis! Tu mus abu paklaidinai, ar supranti? Kvailas šuo.

Jam atsistojus, Zadnis per kelis žingsnius pabėgo nuo jo, vėl parlėkė ir vėl nubėgo ton pačion pusėn taip, kaip darydavo kalnuose.

— Tamašas? — paklausė staiga suvokęs, ką gali reikšti Zadnio elgesys. — Ar tu seki paskui Tamašą? Vyruti, ar žinai, kur jis?

Zadnis šiek tiek pabėgėjo, apsisuko ratu atgal ir vėl šovė tolyn, kai Juris ėmė juo sekti — vis greičiau ir greičiau. Dabar Zadnis buvo prikišęs nosį prie žemės — jis sekė pėdomis, nekilo jokios abejonės, ir kad ir kas ten bebūtų nutikę, atskyrusio jį nuo kitų, sekdamas paskui Zadnį Juris niekada nebuvo nuvestas į bėdą. Taigi šįkart jis pasitikėjo šunimi.

Dulkių gūsis į akis, mirksnis, ir neliko nieko, nė vieno, jokio berniuko ar šuns ženklo. Taip ir žinojau, tarė sau Nikolajus, žvalgydamasis į visas puses bent ko nors pažįstamo. Taip ir žinojau, taip ir žinojau. Reikėjo tą šunį atiduoti goblinų masalui…

— Juri! — sušuko jis į girios tankmę. — Karoli! — ir įsiutęs, beviltiškai: — Krukči, kad tu skradžiai su savo plaukuota oda, surask berniūkštį!

— Surast berniūkštį, ar ne? — paklausė ramus balsas.

Jis apsisuko. Tai buvo balsas, skambėjęs nuo bokšto laiptų. Balsas, aidėjęs iš jo vaikiškų naktinių košmarų, nuskandintas griaustinyje ir lietuje, užsklęstas po akmeniu.

— O kaip tu, Nikolajau? — paklausė ponia prisiartindama. Jos plaukai buvo juodi. Jos apdaras — juodas. — Ar nereikia, kad tave surastų?

Jis, pats net nesuvokdamas, žengtelėjo atbulas, tačiau ji vis artėjo, kol atsidūrė taip arti kaip tądien. Vėjas plakė jos suknelę ir šilkines rankoves, ir tamsų plaukų šydą. Ji buvo jauna ir žavi. O jos akys — bedugnės.

— Ištikimasis Nikolajau. Tądien aš paklausiau tavęs, ar tu esi ištikimas Staniui. Ir tu atsakei: „Taip”. Ar žinojai tada, kad tai — pažadas?

— Niekada jo nesulaužiau, — tarė jis.

— Tu esi čia, — kalbėjo ji. — Kodėl?

— Dėl Stanio sūnų. Dėl jūsų anūkų, — žemė sudundėjo po kojomis. Papūtė vėjas. Nikolajus sumosavo rankomis, kad prisidengtų akis. — Ragana, kad tave kur, gelbėk vaikiščius! Ar gali tai padaryti?

— Bet dėl šito aš pasiunčiau tave , Nikolajau.

— Mane pasiuntei!

— Prieš visus tuos metus. Taip. Tąnakt tu sveikutėlis nulipai žemyn. Tu turėjai kai ką dėl manęs padaryti. Tu jau padarei dalį. Bet šitai dar neatlikta, Nikolajau.

— Kur Juris? Ką tu su juo padarei?

— Ne aš, Nikolajau. Ne aš. Visi mes: Girios raganos, goblinai ir jų karalienė — ir Mirela, jaunoji ragana. Tamašas yra mano įpėdinis. Tamašas… yra mano įpėdinis. Ir mano vardas — ne Užula.

— Izabelė, — jis prisiminė.

— Karolis tau pasakė. Taip, Izabelė, kažkada labai labai seniai. Tačiau Užula — visai neblogas vardas mano sūnui žinoti. Sudiev, be galo geros tau kloties, Nikolajau.

Ponia palinko į priekį, jam ant pečių uždėjo vaiduokliškas rankas — jis net per šarvus jautė šaltį — ir nepaprastai švelniai šmėkliškomis lūpomis prisilietė prie jo lūpų.

— Štai kaip aš norėjau padaryti, — švelniai mirktelėdama pasakė dvasia ir išnyko tamsos bei neaiškumo sūkuryje bei tyloje. — Dar vieną dalyką tu padarysi, — balsas dar užsibuvo, kad tai pasakytų.

— Ką? — jis šūktelėjo jam pavymui.

Bet jis išnyko pereidamas į dienos šviesą, virsdamas paprasčiausia giria.

— Po šimts! — suriko jis. — Po šimts! Ponia! Ką aš turiu padaryti?

Jis patraukė tiesiog pirmyn per tylą. Jam nepavyko sugalvoti geresnės krypties. Ir jeigu šiame pasaulyje yra dvasia, kurios tikslas — nuvesti jį pas berniukus, jis ja pasitikėjo.

Tačiau visa, ką jis surado perėjęs per kitą lapais grįstą kalvą, buvo kaulėtas senis su pilku apsiaustu, sėdįs ant neįtikėtinai gauruotos ponės.

— Kur Juris? — paklausė jis šmėklos. Tačiau tai Karolis atsiliepė iš pakalnės.

— Nežinau. Tikėjausi, kad jis su tavimi.

Nikolajus nučiuožė slidžiais lapais nuo kalvos, po nustebusiu Gracijos snukiu atgavo pusiausvyrą ir pastvėrė apynasrį, norėdamas pažvelgti į senąjį.

— Nei ragelių, nei nagelių. Tik tavoji ponia, Ladislavo žmona.

— Užula.

— Užula-Izabelė. Tu esi kerėtojas, tu žinojai , ką darei atsivesdamas vaikiščius. Nemeluok man, Karoli! Jie įpainioti į kažką, ką tu žinai. Ji pasakė, kad Tamašas — jos įpėdinis. Ji sakė, kad jis su Mirela. Ką, po velnių, ji turėjo omeny?

— O, dieve.

— Ką ji norėjo pasakyti, Karoli? Tu žinai, tiesa? Tu velniškai puikiai žinai!

— Ji nė žodeliu neužsiminė apie Tamašą. Man ji įvardijo Jurį. Bet jame nėra nė trupučio magijos, negalėjau jos surasti nė viename iš berniukų, o ji niekada neturėjo dukters, nors galėjo turėti. Raganos gali tai padaryti.

— Neabejoju, — niūriai tarė Nikolajus.

— Aš galiu suprasti apgaulę. Visas jos gyvenimas buvo apgaulė, Krukči Strazas buvo vienintelė šios sienos apsauga. Bet, dieve, gelbėk mus… Mirela? Ar esi tikras, kad ji taip pasakė? Tai ta, su kuria Tamašas kartu?

— Tas pats vardas, kokį tu sakei. Mirela. Aš nepamiršau.

Karolis daugiau nieko nepasakė. Karolis išlipo iš balno, Gracija pasibaidė ir timptelėjo už pavadžio, ji buvo kažko sunerimusi, ausys krypčiojo tai vienur, tai kitur. Nikolajus tvirtai suėmė pavadį bei atkreipė dėmesį į Karolį, kuris staiga susidomėjo medžių viršūnėmis, o gal oru.

— Tamašas — ne tas vaikis, kuris išleidžiamas į sudėtingą situaciją, — Nikolajus prieštaravo. — Geras berniukas, tačiau jis neturi šiurkštumo… dieve, Juris už jį išradingesnis, vaikiščias tą parodė. Kodėl ji nusprendė, kad tai Tamašas?

— Tai ne apsisprendimas, meisteri medžiotojau. Tu negali nuspręsti , kad būsi kerėtojas. Tu gimsti kerėtoju.

— Tada kodėl tu šito neperpratai?

— Tu nesiklausai, meisteri medžiotojau. Gal Užula nežinojo. Magija turi savo būdų, kaip visus suklaidinti, ypač tuos, kurie šalia jos. Aš pats lažinčiausi dėl Jurio, tačiau akivaizdu, kad yra kitaip.

— Tamašas nepajėgia elnio nušauti. Tai ką, po velnių, jis ketina daryti su goblinais?

— Dar kartą paklausk.

— Aš sakau… — dieve, jis vėl, žiūrėdamas į medžius, atsijungė.

— Ar klausaisi manęs?

— Dar kartą pateik savo klausimą.