C. Cherryh - Goblinų veidrodis

O gal paprasčiausiai nutiko taip pat kaip su ugnimi, ir Gracija gavo jai skirtus įsakymus.

Ugnis spragsėjo. Goblinai — jiems nereikėjo slėptis — pradėjo ruošti pusryčius. Jie kalbėjosi melodinga kalba su būtinu švebeldžiavimu, ne be užuominų apie tarp jų esančius neprašytus svečius, Tamašas buvo įsitikinęs — geranoriškos užuominos, linksmos užuominos, o taip, žinoma. Tai buvo jų laužas ir jų pusryčiai.

Goblinai jo nenuginklavo. Betgi nė vienas, kas kada nors turėjo progos, nebuvo jo nuginklavęs. Akivaizdu, jis neatrodė grėsmingas — tas jam nepatiko, bet meisteris Nikolajus pasakytų: tai ne priežastis būti kvaileliu, kokiu jį palaikė goblinai. Tamašas turėjo nubalnoti arklius ir leisti jiems pailsėti, jis nunešė jų asmeninius daiktus ten, kur šalia kuriamo laužo sėdėjo Ela, nė vieno iš tų veiksmų goblinai nesustabdė, tačiau visada buvo vienas, kuris juos stebėjo tingiai rymodamas ant ieties, bet niekada neprarado budrumo. Tamašas padėjo nešulius, prisėdo šalia Elos ir užmetė akį į Azdra’ikį, besikalbantį su vienu iš savo draugužių.

Iš Elos — nė vieno žodelio, jokios prielaidos, jokios nuomonės. Atsižvelgiant į goblinų ausų jautrumą, aptarinėti savo pasirinkimo galimybes tikriausiai nebuvo labai protinga. Ela turėjo veidrodį, ir ji nusprendė juo nesinaudoti… Ela tikrų tikriausiai žinojo, kokiame jie pavojuje, žinojo, kokios alternatyvos, tačiau, akivaizdu, ji nebuvo už jį laisvesnė, ir Tamašas troško, kad jis išdrįstų jai patarti: šią akimirką ji atrodė tokia jaunutė, o jos pasitikėjimas savimi — toks sugniuždytas. Jis nedrįso kalbėti, o pažinodamas jos galvoseną, jis negalėjo spėlioti, tik neramiai laužė sau galvą, ką Azdra’ikis ketina daryti. Gal Azdra’ikis manė, jog turėdamas savo rankose Girios raganą jis galės pasinaudoti veidrodžiu, arba gal jis tikėjosi iš savosios karalienės kokio nors didžiulio atlygio už šukės sugrąžinimą.

Iešmai ir nusmailinti pagaliai nukeliavo į ugnį, buvo paremti ant akmenų, buvo su mėsa, jau juoda ir susitraukusia nuo ankstesnio rūkymo, jos savininkai pasitiekė ją pašildyti — kiekvienas goblinas, kaip rodės, saviems pusryčiams — ir nė vienas jokio pyrago ar duonos… Ir štai dabar jo bei Elos šilumos ir prieglobsčio vieta prie laužo ėmė rinkti vis daugiau ir daugiau bendrakeleivių.

Vienas goblinas įsitaisė iš kito Elos šono, o ir pats Azdra’ikis atsisėdo per vieną vietą iš Tamašo pusės — su pagaliu, ant kurio jis kažką užsmeigė bei atrėmė jį į akmenis, kurie buvo aptverę laužą, Azdra’ikis pasielgė taip pat, kaip ir kiti. Dabar visur aplink juos buvo goblinų snukiai, atsikišę žandikauliai ir plokščios nosys, ausys ne ten, kur jos turėtų būti. Jie nėra netvarkingi padarai, Tamašas turėjo pripažinti: plaukai, karčiai — kad ir kaip bepavadintum — buvo švarūs, juodi ir banguoti — kai kurie — arba tiesūs, palaidi, arba perrišti juostelėmis — vieni aplink galvą, kiti užpakalyje. Dauguma ausyse segėjo žiedus, o vienas — Tamašui nebeliko nieko, tik nustebus įsispoksoti — dešinėje šnervėje; akivaizdu, kad goblinui nebuvo nepatogu.

Ir jam neliko nieko kito, tik stebėtis ginkluotės turtingumu — kiekvieno mažiausiojo iš daugybės goblinų. Dauguma šarvų buvo rudi ir juodi, vienspalvės odos, tokios rūšies, kokią galėtų dėvėti miškininkai, tačiau peiliai, kardai, antrankoviai ir kitos dalys, kurias jie dėvėjo, buvo iš nujuodinto plieno, inkrustuoto žalvariu, auksu ir sidabru, o grandinys, kur jis pasirodydavo rankovių galuose ir šarvų pakraščiuose, spindėjo ryškiau bei puikiau, negu jam kada buvo tekę matyti. Nė vienas iš jų, kuris išgalėjo turėti tokius ornamentus, nebuvo nuskurdęs ir nepanėšėjo į banditus: tai, ką jie dėvėjo, labai jiems tiko. Lordai, išties, arogantiški lordai, kurie juokėsi, svaidė vieni kitiems šypsenas, vis žvilgtelėdami į juodu.

— Jie sako, kad jūs drąsūs, — pastebėjo Azdra’ikis.

Tamašas nė per nago juodymą nepatikėjo, kad tai buvo tai, ką jie pasakė.

Tuomet Ela šaltai tarė:

— Pahai’me. Shi ashtal i paseit.

Goblinų akys išsiplėtė. Veidai atsisuko, nutrūko pokalbis, o Azdra’ikis nusijuokė, skambėjo lyg staigmena:

— Pasei th , ng’Ysabela.

Tamašas užmetė akį į Elą. Jis girdėjo vardą, sugretino su ng’Saeichu ir pamatė Elos skruostų baltį — šaltą, tokį šaltą ir piktą.

— Spas’i rai, ng’Saeich. Tu baisiausiai klysti.

— Ar aš?

— Ar tu ją nužudei?

Azdra’ikis sau prie širdies, jei tokią turėjo, prispaudė ranką.

— Prisiekiu Mėnule valdove.

— Valdovė keičiasi.

— Ne. Jos nuotaikos kinta, bet ji — niekada. Nei aš nesikeičiu. Nei kada anksčiau buvau pasikeitęs, jaunoji ragana. Taip pat prisiekiu.

Ela į tai neatsakė, ji spoksojo į jį, ir, o dieve, kompanijoje įsivyravo klausimo įtampa. Tamašas tą matė kiekviename veide, kiekviename sustingusiame judesyje.

— Turėtum suprasti, kas tavo draugai, jaunoji ragana.

— Tu leisi mums eiti, — šaltai pasakė Ela. — Šįkart nebus trijų norų, ng’Saeiche.

Goblinai pratrūko šypsenomis. Vienas kumštelėjo alkūne Azdra’ikiui į šonkaulius, tačiau Azdra’ikis neatrodė labai prajuokintas.

— Įžūlus vaikas.

— Tu žinai, kas aš tokia, — šaltai atsakė ji.

— Jaunutė, — atkirto Azdra’ikis. — Labai jaunutė. Palik jį, jaunoji panele. Taip, jis turi galios. Karalienė irgi, ir dabar ji puikiai apie tave informuota bei apie mus, jei vėl jį panaudosi.

Ela nieko į tai neatsakė, tik rūsčiai pasižiūrėjo. Kieno ji pusėje? — klausė savęs Tamašas, bet aišku, kad nevisai už arba prieš Azdra’ikį, kuris nėra ištikimas savo karalienei.

Tuo metu goblinas, sėdėjęs šalia Tamašo, išsitraukė iš laužo vieną pagaliuką, nusmaukė tą juodą, kad ir kas ten bebūtų — skutėtas daiktas spirgėjo, — atpjovė jo ir nukreipė jų pusėn, norėdamas ant peilio ašmenų pasiūlyti skanėsto kąsnelį.

— Pirmiausia mūsų svečiai?

— Ne, dėkoju, — tyliai atsakė Tamašas: jo virškinimas jau ir taip buvo sutrikdytas debatų bei kompanijos. Geriau jis nebūtų pasižiūrėjęs į spirgulį, o štai dabar, kai pasižiūrėjo, geriau neįsivaizduoti, iš kur jis. Goblinai nusikvatojo, tarsi tai būtų buvęs smagus pokštas, kiti juokėsi, ir Azdra’ikis nusijuokė pasakęs:

— Triušiena, žmogau. Triušiena.

— Mes turime savo maisto pusryčiams, — atkirto Tamašas, tai sukėlė dar daugiau juoko, bet jis įsigavo į savus ryšulius ir išvyniojo tai, ką turėjo. Jis nebūtų galėjęs suvalgyti to mėsos gabalėlio nė, rimčiau pagalvojus, pasinaudoti goblino peiliu, paskolintu valgymui… Tamašas džiaugėsi ir toliau valgysiąs duoną bei sūrį, dalį pasiūlė Elai.

— Nepagarba mūsų svetingumui, — tarė Azdra’ikis. — Kaip mums tai pakelti?

Ela nieko neatsakė. Taip ir tęsėsi. Jie tylėdami pusryčiavo atskirai. Azdra’ikis ir jo kompanija gabalais dalijosi savo maistu ant peilio ašmenų ir gyvai kalbėjosi savo kalba. Bet galiausiai Azdra’ikis pratarė:

— Nė vieno padėkos žodžio už jūsų išgelbėjimą.

— Išgelbėjimą? — šūktelėjo Ela.

— Ypač, kai matai jaunutes raganas, belaikančias rankose daugiau, nei jos gali suvaldyti. Paminėsi mano žodį, tas nė mažumėlę tau netarnaus. Tu nieko apie jį nežinai.

— O tu žinai, — šaltai ištarė Ela.

Goblinai pamanė, kad tai juokinga.

— Ar žinai? — Ela norėjo sužinoti.

— Tik tiek, — pasakė Azdra’ikis, — kiek išdaviau jo paslaptį Girios raganoms ir patariau Ilenai pasidaryti savo veidrodį, — Azdra’ikis atrėmė sau į kelį alkūnę ir atkišo juodanagį smilių į juos abu. — Ji buvo kvailė. Negandai užgriuvus, buvau su karaliene. Aš slapta perdaviau šukę į kitą vietą ir laukiau tinkamos progos. Itresė išdavė savo kūrėją.