C. Cherryh - Goblinų veidrodis

Kibirkštys, rodės, per ilgai kybo vėjuje, šoka ir sukasi, ir būriuojasi lyg jonvabalių spiečius.

— Tuomet persekiojamieji, — tarė Karolis vis maišydamas, vis siųsdamas aukštyn žvaigždes. — Tie, kurie negali ištrūkti iš pasaulio laisvėn — tai irgi Izabelė, tai tikrai Pavelas. Manau, kad ir Ilena.

Nikolajaus pirštai skaudžiai įsikibo į Jurio petį, o Juris sulaikė kvapą, negalėdamas nuo tos kibirkščių sankaupos nusukti žvilgsnio. Jis girdėjo Zadnį inkščiant ir urzgiant, jautė, kaip ant jo paties sprando stojasi plaukai, ir jei ne tie Nikolajaus pirštai, iki mėlynių gniaužiantys pečius, jis pats norėjo bėgti.

Kažkoks šešėlis metėsi ant jų, gauruotas rudaplaukis šešėlis išžarstydamas žarijas prasiveržė pro ugnį ir sukiojosi, ir šnypštė, ir spjaudėsi.

— Krukči! — iškvėpė Juris. Ogi Krukčis tuo metu braukė per nusvilusias savo kailio vietas, spjaudėsi ir bruzdėjo tamsoje kitapus laužo. Staiga skardžiai sulojo Zadnis, ir Juris jį nutildė.

Tačiau magija liovėsi veikusi.

— Prakeiktas trolis teisus, — tyliai pasakė Nikolajus. Meisteris Karolis buvo atsistojęs ant kojų, lėtai pasisuko apžvelgdamas mišką, sugriuvusias sienas, tamsą palei upokšnį. Kitas trolis irgi pasirodė. Jis kiurksojo nendryne.

— Po galais, — sviesdamas pasibjaurėjimo mostą, tėškė Karolis ir žingsniais apėjo platų ratą. — Po galais ir po šimts, Izabele, nebūk užsispyrusi. Nebūk užsispyrusi, ar girdi! Ar tu nori, kad goblinai štai šitaip išsinešdintų? Ar šito tu nori? Mane įpykinti? Nejau karalienė paspruks su viskuo, ką tau padarė? Su tuo, ką padarė Pavelui? Jis miręs. Jis ten su tavimi. Taip, kaip ir kiti. Izabele, dėl dievo meilės, suprask gi tai!

Juris suvirpėjo, nes meisteris Nikolajus jį skaudino, ir jam dabar atrodė, kad kibirkštys pačios kyla aukštyn, kad jos formuoja kažkokį pavidalą.

Ir senasis staiga aną užsipuolė:

— Izabele?

Plykstelėjo ugnis, pasirodė kibirkštys ir ėmė sūkuriuoti švytinčių dūmų juostomis, aukštyn ir aukštyn, ir aukštyn, kol suformavo kažkokį pavidalą arba pavidalus, visus besiraitančius ir besipainiojančius kaip gyvatės.

— Pavelai, — piktai tėškė Karolis. — Nešdinkis iš kelio! Ar girdi? Tu jos negini, tu trukdai! Ar girdi mane?

Viena sruoga išsisuko ir nuvinguriavo aplink ir aplink centrinį pavidalą.

— Izabele!

Kibirkštys pasipylė visomis kryptimis, ir staiga per jų vidurį pralėkė stiprus vėjo gūsis. Kibirkštys nudegino Juriui veidą ir rankas, Zadnis sulojo ir ant kažko suurzgė, o Nikolajus atleido savo gniaužtą ir nusikeikė.

Švytinčių dūmų sruogos sukiojosi spirale visur po upokšnio pakrantę, lekiojo per sienas, audė tarp medžių ir vis greičiau ir greičiau sukosi. Nikolajus pastvėrė savo kalaviją, tačiau ten nebuvo nieko, ką būtų galima su kardu nurungti — vien tik vėjas, o Krukčio ir jo draugo iš viso nebeliko jokio ženklo.

Tada pasigirdo balsas, kuris galėjo būti ir moters, Juris negalėjo tvirtinti. Jis buvo baisus ir visur, ir staiga tiesiog Juriui prieš akis stojo grėsmingas veidas tardamas:

— Kas tu?

Jis nemanė, kad privalo atsakyti. Stovėjo nejudėdamas, ogi Zadnis tuo metu šokinėjo ir stengėsi anam įkąsti, bet Karolis rūščiai šūktelėjo:

— Itrese! Ar tai Itresė?

Sūkurys išsisklaidė ir susisuko kitoje vietoje, aplink ir aplink laužo šviesos ratą ir staiga metėsi vienu metu iš visur aukštyn ir aukštyn, kol suformavo pavidalą.

— Itrese! — šaukė Karolis. — Tau nėra ką čia veikti. Šalin! Izabele! Užula!

— Tai senelės vardas, — sušuko Juris, jis pasisuko pažiūrėti, gal Nikolajus ką nors žino. — Ką bendro su šituo turi senelė?

— Galbūt ji nori savo tikrojo vardo, — nei šį, nei tą burbtelėjo Nikolajus. Žiūrėjo į laužą, virš kurio, kai Juris pažvelgė atgal, pavidalas pleveno bei kito, kol tapo moters veidu ir kitos moters veidu, ir vyro veidu. Juris negalėjo pasakyti kieno: jie ūkanojo vienas virš kito, ir jų bruožai kito lyg vaizdai žėruojančiose anglyse.

— Pas karalienę, — savo susidvejinusiu balsu tarė atvaizdas. — Pas karalienę, pas karalienę… — veidrodis to, kas yra ir vis dar gali būti — pas karalienę — mėnulio veidrodis, be keitimo įtvirtintas pakitimas… — pavidalas sakė dar daugiau, tačiau vis daugiau ir daugiau balsų jungėsi į pokalbį, kol pasidarė visai nebeaišku.

Karolis išdrįso prisiartinti prie laužo — baisiai arti, Juris pagalvojo, kad jis taip nepadarytų — pakankamai arti, kad paimtų degantį pagalį ir ore išvedžiotų raštų raštus, raštus, kurie lieka akyse kaip vidurdienio saulė. Raidės, pamanė Juris. Raštas, visas sumazgytas draugėn. Raidės sukosi vis ratu ir ratu, taip, kaip ir dūmai, ir tada pasruvo, sruvo tokios didžiulės — tiesiog į atvirą Karolio delną. Dūmai sekė paskui raides, o kibirkštys — paskui dūmus.

Po to liko tik laužas, ir Karolis pasirėmė ant savo lazdos ir plumpt atsisėdo ten, kur stovėjo, jo galva nukaro priešais įprastą, ramų laužą.

— Na? — tyliai pasidomėjo Nikolajus. — Kaip? Ar tai ką nors padarė?

Geras klausimas, pamanė Juris. Puikus klausimas, pasakytų meisteris Karolis. Nikolajus nedrąsiai paleido Jurį ir nužingsniavo ten, kur ilsėjosi Karolis. Juris sekė iš paskos. Zadnis kelis kartus perbėgo jam skersai kelią ir vis šokinėjo prie jo rankų.

— Eik šalin! — pasakė jis Zadniui ir sugriebė jį, kol tas dar neužsipuolė Karolio, kuris išvis neatrodė sveikai.

— Kas tai buvo? — Nikolajus paklausė Karolio, ir Karolis, giliai įkvėpęs, atsakė:

— Mano sesuo. Ir Pavelas. Kartu. Dažniausiai. Itresė. Ilysė. Mėnule valdove, ką aš pašaukiau?

— Tai ar galėjai su ja pasikalbėti? Kad tave po šimts, seni, ar pavyko sužinoti nors, kur Tamašas nuėjo? Ar jis praėjo pro arką?

— O, šitai jie padarė, — atsakė Karolis. — Šitai tikrų tikriausiai padarė.

— Tada eime paskui juos! — šūktelėjo Juris. Tačiau nė vienas nesiklausė. Nikolajus murmėjo kažką, kad jeigu Karolis būtų pasirūpinęs viskuo, kaip turėjo pasirūpinti, o Karolis kažką sakė apie tai, kad žmonėms reikia susidurti su tuo, kas yra vietoje to, kas galėjo būti, ir skambėjo šitai, tarsi iki dvikovos būtų pavojingai arti.

— Baikit ginčytis! — suriko Juris, ir jam pačiam netikėtai jie abu liovėsi kalbėję bei sužiuro į jį. — Mano broliui reikia pagalbos, — tai buvo viskas, ką jis sumąstė pasakyti. — Jei dvasios mums nepadės nė magija, tada mes patys turime ten eiti, ar ne?

— Ne per tamsą, — pasakė Nikolajus.

— Ne per tamsą, — sutiko Karolis ir, sunkiai remdamasis ant savo lazdos, atsikėlė, ėmė ant žemės bei žolėje brėžti liniją.

Kodėl? Juriui buvo įdomu. Tačiau tai panėšėjo į tai, ką berniūkščiai brėždavo ant žemės, kai ruošdavosi kautis, arba į liniją, kurios niekas negalėtų peržengti. Ir kol Karolis braižė, jis pamanė, tegul anie geriau rimtai pamąsto dėl žingsnio per tą brėžį. Jis nuėjo ir atsivedė Graciją artėliau, kad ji būtų viduje, kai linija užsidarys, ogi Zadnis visą tą laiką laikėsi prie jo kulkšnių.

Bebrėždamas savo liniją, meisteris Karolis apėjo visą kelią aplink didžiulę teritoriją. Jis sugrįžo ir sušnabždėjo kažką ugniai, kuri švystelėjo aukštyn ir paleido ploną dūmų juostą veržtis lauk ir suktis, ir suktis aplink juos tarsi siena.

— Trolius palikome lauke, — tarė Nikolajus. — Gerai, kad atsikratėm.

— Jie gali ateiti ir vėl išeiti, — atsakė Karolis.

— Puiku. Tai kas iš to gera? Troliai gali ateiti ir išeiti. O dvasios?