C. Cherryh - Goblinų veidrodis

— Ar tu ne visada girdėjai? — visa jam buvo beprasmiška. Tačiau jis neabejojo dalykais, kuriuos žinojo nežinodamas, kaip juos žino, jis nuspėdavo tai, ko niekaip nežinojo, jis prisiminė jį apglėbusias Elos rankas ir kaip neseniai kelissyk juto jos buvimą šalia tarsi šmėklą vėjuje, visa — akimirkos neviltyje ir išdrikusioje sąmonėje; dabar jis sapnuoja. Jis apako, o gal jau tada sapnavo, ir jis nesėdi ant tikro akmens ant tikros kalvos šlaito, žvelgdamas į ją, tačiau tik sapnuoja ją taip kaip žmogus, skęstąs į kerus, gali pasiekti saugesnę tikrovę ir saugesnį sapną. Nenueik, troško jis. Ragana sugrįš. Man negalima sumerkti akių, kitaip — ji sugrįš.

Ela atsuko jam nugarą, užsispyrusi paliko jį melstis sapnui, bet po to sustojo ir apsisuko, ir pažvelgė į jį tokiu žvilgsniu, kad jis suprato, jog ji jo nepalieka, jis suprato, kad ji pyksta ant šmėklos — ne ant jo, o jam nepavyko prisiminti, ar jis arba ji ištarė garsiai bent žodį… Dieve, jis meldėsi, kad tai nebūtų ilgalaikė būsena, šitas klausymasis, šita nepatyrusi siela, kuri juto Elos šešėlį, svyruojantį šmėklos siaubą ir Elos baimę, jos pačios polinkį į jį, uždraustus dalykus, uždraustą artumą — raganai nerūpi, ragana nedaro to ir nedaro ano, ponia jai visada kartodavo, o užvis labiausiai raganai negalima į širdį įsileisti tokį troškimą, kad ją kas liestų ar laikytų, ar kad ji saugi pailsėtų su kuo nors, su bet kuo, kas kartą gyvenime ją apkabintų.

Jis ją apkabintų — padarytų viską, ko ji paprašytų, viską, kad tik ji nesijaustų tokia vieniša… jis niekada nebuvo vienišas, jis turėjo brolius, tėvus, Karolį, jis niekada nebuvo patyręs tokio jausmo, gal tik trolio urve — tačiau ji ūmai nusisuko ir atkišo jam savo profilį, blyškų kaip žvaigždžių šviesa. Ji stebeilijo į naktį, ir jos vienišumas kvietė šešėlius, kaip ponia ją buvo mokiusi. Jos buvimas šalia šaldė į ledą.

— Tu nežinojai, — pagaliau tyliausiu šnabždesiu tarė moteris-vaikas. — Magija visada turėjo būti tavyje: veidrodis žinojo. Žinau, tu man nemelavai, tačiau kažkas atsitiko, kažin kas privertė, kad įvyktų. Tu… girdi… mane, ar ne?

— Nesuprantu, ką tu nori pasakyti, — Tamašas atsakė siaubingai nusivylęs, bet jis jau suprato: ji kalbėjo apie magiją ir žinojo, kad jis žino… tačiau jis visiškai nesuprato, ar tai buvo kažkas, kas pratrūko jame, ar kažkas, ką kas nors kitas jam padarė, ar tai gera, o gal bloga, o gal tai šmėklos darbas — koks nors gėdingas ištvirkavimo bei išsigelbėjimo ženklas — jis pats nebesuprato, visiškai nebesuprato, buvo šmėklos įskaudintas, minčių ir jausmų, kurie tokie tikri ir taip absoliučiai nepagrįsti protu, kad jam nepavyko nubrėžti linijos tarp to, ką jis susapnavo, ir to, ką padarė. — Aš nežinau, ką aš girdžiu. Nežinau, kas manyje vyksta.

Jo baimė šoktelėjo prie jos lyg ugnis ir išblėso, pritrūkusi degios medžiagos, visiškai atšalo, kol ji žvelgė į tamsą, kur šmižinėja goblinai. Ne, dabar Ela nenorėjo būti palytėta, šito norėti — silpnybė, o ji nebuvo silpna — jis gi… jis, apkabindamas arba bučiuodamas ją į lūpas, nenorėjo išreikšt jokios meilės, jis neatkeliavo čionai mergintis kokiai nors mergiotei, kai jo namai pavojuje, jis nebuvo toks lengvabūdis — dieve, būk maloningas — jis nebuvo toks kvailys, o kad jis žinotų, ar tai jo ar Elos mintys atvėsino jo norą prieiti prie jos ir apkabinti. Jeigu jis dabar ją paliestų, pasauliui ji pasidarytų daug pavojingesnė už Girios šmėklą, jei jis panorėtų to paties, ko ji trokšta, jis jau niekada nebežinotų, ką pats mano. Jei šią akimirką jis nuskristų iki pat pasaulio krašto, tas nieko nepakeistų: ji amžinai jį girdėtų.

— Nedaryk to, — tyliai, vis dar nežiūrėdama į jį tarė Ela. Jei būtent tada ji būtų pažvelgusi į jį, būtų lyg ugnis jį sudeginusi. Dunkst! — šoktelėjo tada pasaulis, ir grįžo žemė ir akmuo, ir tolėliau nuo jo stovinti Ela. Dar po akimirkos ji tikrai į jį pažvelgė, priėjo ir atsisėdo šalia. Tada jis pats nusuko savo žvilgsnį šalin, kad vėl nepradėtų visko iš naujo. Jautė savy nepatikimą pusiausvyrą, vieno tetroško — atsigulti ir užmigti, ir pabusti iš sapno, kuriame buvo tiek daug prieštaringų dalių, tikriausiai jis vis dar sapnuoja , tikriausiai jis vis dar trolio urve, tikriausiai tas padaras netrukus sugrįš, ir jam visai nėra ko vargintis dėl išsigelbėjimo ar kokių nors sprendimų.

Ne, jis dar nemiega. Staiga, krestelėjęs galvą, jis susigriebė bekrentąs — tai tik įrodė, kad jis nemiega; ir dar kartą taip pat susigriebė, gana ramiai pagalvodamas, kad labai neįprasta užsnūsti įbaugintam ir kad vos nenuvirto ir neįsidėjo galvon antro gumbo, jei tas pirmasis buvo tikras.

Šįkart jam paprasčiausiai nepavyko pramerkti akių. Jis šonu nuslydo žemyn, visa naktis sukosi ratu. Pabandė praplėšti akis, nes bijojo šmėklos, tačiau jis pajuto ant jo užmesto apsiausto šilumą ir gyvą kūną šalimais bei svorį ant savo rankos. Atrodė, kad Ela iš jo darosi sau pagalvę ir skaudina jo mėlynes, tačiau jos paprasčiausiai buvo nejautrios — bet ne dėl šito Tamašas norėjo jai pasipriešinti, o dėl to, kad ilsėtis buvo ne vieta ir ne laikas, o ir šmėkla bandė jo sapnuose jį surasti. Ji abu juos burtais pažadins…

Tačiau šįkart miegas buvo tas svoris, kurio Tamašas nebevaliojo pajudinti, net rankos nebepajėgė pakelti, kad pažadintų mergaitę.

Vakarienė, rodos, padėjo. Juris galvojo sau, kad meisteris Karolis turėjo visą dieną būti nevalgęs, tad nėra ko stebėtis, jog atrodė taip baisiai nusilpęs — tai visai ne dėl dvasių, Juris bandė save įtikinti. Ne iš baimės meisterio Karolio ranka kretėjo ir barškino peiliu per prikaistuvį. Tačiau Nikolajus neatrodė patenkintas Karolio atvykimu, o Zadnis baksėjo galva į Jurio sterblę ir tapsėjo jam su didžiulėmis letenomis, nenorėdamas nuo jo atsitraukti toliau nei per rankos ilgį, net troliai po to vėjo ir dvasių pasirodymo nesugrįžo, ir Juris jų nekaltino: jei jis nebūtų pažinojęs Karolio, nepažinotų Nikolajaus, pats galbūt pabėgtų.

— Na, tai ką mes darysime? — paklausė Nikolajus, kai Karolis padėjo lėkštę į šalį. Juriui labai patiko, kad Nikolajus paklausė tokių dalykų. Jis jau tiek ir tiek prisisėdėjo laukdamas, kol suaugusieji ims taip klausinėti.

— Pažiūrėsim, ar pavyks ją vėl čionai susigrąžinti, — atsakė Karolis.

— Ką?.. Tavo seserį? — paklausė Nikolajus.

— Niekas nežino. Niekas nepasakys, ką šįkart gausime. Čia buvo Itresė. Ilysė buvo, — meisteris Karolis paėmė pagalį ir ėmė maišyti juo laužą, srovėmis siųsdamas kibirkštis aukštyn į tamsą. — Itresė buvo prieš Ilysę. Ilysė buvo pirmoji iš mūsų laiko, Izabelė ją pažinojo. Bet Pavelas… Pavelas — jis vienas iš tų, kurie maišaty.

— Kokioje maišaty? — tyliai paklausė Juris įsivaizduodamas, kad visi kaip visada jam lieps užsičiaupti.

— Dvasių maišaty, — išsiblaškęs sumurmėjo meisteris Karolis.

— Izabelė susiskaldžiusi dalimis. Jos dalelės, Pavelo dalelės… Itresė valdė šią pilį po jos žlugimo, kol buvo statomas Tajni Strazas. Ir Ilysė. Ir Ilena. Nė vieno iš jų negalėčiau atmesti.

— Kas jie? — Juris norėjo žinoti, tačiau Nikolajus pakilo nuo ugnies ir atsistojo už jo, jo rankos — jam ant pečių.

— Rūmų prižiūrėtojas. Mirusios raganos, — Nikolajus pasakė tyliai tyliai, nepertraukdamas Karolio, kurio susidomėjimas ugnimi vis neslūgo.

— Pritrauk ją visą, — murmėjo Karolis. — Izabelė… tiesiog išsisklaido. Štai kodėl tu negali surasti dvasių, — aukštyn plūstelėjo kibirkštys. Spragtelėjo žarijos. — Reikia aistros, kad sukurtum dvasių lankomą vietą. Žmogžudystė, smurtinė mirtis, tragiška mirtis… šitai, o, taip, taip, jai teko, — dar daugiau kibirkščių. — Izabele? Izabele? Sesute, ar girdi mane? Tai Karolis tave šaukia.