C. Cherryh - Goblinų veidrodis

Tamašo kojoms pritrūko atramos. Jis užsikabino už Skorės balno arba galvojo, kad užsikabino — nežiūrint to, prabudo tamsoje, paslikas ant nugaros, ant šalto akmens, virš jo — palinkęs šešėlis.

Jis vėl sugrįžo į trolio urvą, vėl prabudo, ir visa grįžo atgal…

— Tamašai? — iš to šešėlio prakalbo Ela. Tai Elos rankos lietė jo veidą. Jam reikėjo prisiminti, kur jis yra, ir jis ilgėjosi trolio bei rūsio vietoje nuokalnės, laužų ir bėgimo.

— Aš nesinaudojau veidrodžiu, — pasakė ji tyliu balsu. — Geriau, kad nereiktų. Tamašai, Tamašai, ar viskas tau gerai?

Ant pakaušio buvo iššokęs gumbas. Tikriausiai jis bus parkritęs, kai siektelėjo arklio, arba gal jis aklas ir bejausmis buvo nežinia kur patraukęs. Visai nesvarbu. Jis gulėjo ant žemės ir turėjo atsikelti bei eiti, tačiau net viena poilsio akimirka buvo tokia brangintina. Jis plaukė pasroviui, buvo pusiau pabudęs, pažino Elą, galvojo, kad, nepaisant to gumbo ant jo galvos, dabar jam daug patogiau ir jis daug arčiau miego nei kada nors anksčiau.

— Tamašai.

— Žinau. Žinau. Judinuosi, — tačiau buvo sunku išvis nors kiek krustelėti, ir jis gulėjo ten kaupdamas jėgas vienam bandymui ar tiekai bandymų, kiek prireiks atsikelti. Tada ir vėl jį užplūdo tas dilgčiojantis jausmas, o per Elos rankas nupleveno lyg žaltvykslė mirgantis raudonis — per širdį ir per kaklą, beveik iki veido — veidrodžio burtai. Jai nereikėjo to daryti, pamanė jis, tai mano kaltė, kad ji taip daro, turiu stotis…

Jis pabandė. Ėmė keltis viena ranka, ir jam jau pavyko pakilti ant vieno kelio, kai jis išgirdo tą anksčiau girdėtą tylų metalo skimbčiojimą. Tamašo širdis prasmego. Jis sugriebė Elos ranką, jis daugiau nebenorėjo jokių burtų, troško tylos.

— Tai patrulis. Tyliai, — jis pamatė Skorės šešėlį ir kaip galėdamas greičiau bei tyliau atsistojo. Skorė stovėjo pakėlusi galvą, pastačiusi ausis — jis čiupo jos pavadį ir, atitraukdamas jos dėmesį, meilikaudamas jai, ant minkštų jos prusnų uždėjo savo delną.

Labai ilgai nieko nenutiko — tik tas garsas ir Skorės išgąstis, ir švelnus švelnus Elos apsiausto bei sijonų šlamesys, jai ateinant artėliau laukti.

Galbūt patrulis buvo kitoje kalvos pusėje, pagalvojo jis, gal tai iš kažkur atsklidęs aidas, o jie — saugūs nediduko mažų pušaičių bei krūmų brūzgyno viduje.

Tada, pro susipynusias pušų šakas žiūrėdamas aukštyn į kalvą, žvaigždžių šviesoje jis išvydo metalo žvilgesį bei šlaitu judančius šešėlius.

— Hobgoblinai, — tyliai lyg kvėpuodama sušnabždėjo Ela.

Tie mažieji, pagalvojo Tamašas. Tie, kuriuos Azdra’ikis palygino su žvėrimis. Tie, kas ėmė tvirtoves, o kai apleisdavo užgrobtas vietas, palikdavo pilis, žmonių galvų saugomas, net nesirūpindami tas vietas okupuoti. Jis neatitraukė nuo Skorės rankos, juto iš išgąsčio išplėstas jos šnerves ir atmestą galvą, kai nepastovus vėjelis atnešdavo jai goblinų kvapą — ne jos žvengimo jis turėjo bijoti, bet staigaus šuolio gelbėtis.

Ir dėkui bet kuriam juos saugojusiam dievui, tąkart vėjas, taip nenuspėjamai švilpavęs šiose kalvų properšose ir plyšiuose, pūtė jiems į veidus, goblinų nosys galėjo būti pakankamai jautrios, kad juos užuostų. Goblinų klausa galėjo sugauti menkiausią jų krustelėjimą.

Bet štai dėl regėjimo — vienas jų Krukči Tvirtovės rūsyje jo nepastebėjo, ir šitie… šitie pradundėjo žemyn nuo kalvos taip arti, taip arti jų pačią blogiausią akimirką, kad tarp jų ir goblinų kolonos tebuvo tik keletas krūmokšnių, tačiau goblinai jų nei pamatė, nei užuodė, nei išgirdo. Pirmasis goblinas vedė pakalnėn, o kiti sekė paskui: šešėliai, blizgą raštuotu plienu, pasišiaušę styrančiais lankais bei ietimis, šešėliai, kurie nutolo šlaitu ir vorele įžengė į tamsias slėnio prieigas.

Pastiprinimas žmonių miestų apgulčiai, pamanė jis; dabar, kai pavojus praėjo, jį krėtė drebulys. Jis paleido Skorės pavadį, sau į šonus nusibraukė delnus ir pajuto, kad vėl gali kvėpuoti.

— Kalvose turbūt pilna jų kariaunų, — tarė jis pritildytu balsu, Tamašas juto, kaip nuo pervargimo dreba jo keliai. Pats jis primygtinai reikalautų tęsti kelionę tamsos priedangoje, bet galiausiai ir Skorė turėjo savų rūpesčių, reikėjo rimtai pagalvoti apie laipiojimus, ji mažai ilsėjosi tiek dieną, tiek naktį ir galbūt, sutrikęs pamanė jis, galbūt jie turėtų ją palikti ir traukti pėsčiomis.

Tačiau, jeigu jie taip pasielgtų, ji tikrai taptų goblinų jauku, be to, jis jokiu būdu nebebuvo tikras, kad jie privalo keliauti taip pat paskubomis kaip anksčiau.

(Grįžk, jame kažkas šnabždėjo. Taip, grįžk, Tamašai. Sugrąžink veidrodį į girią. Tai vienintelė vieta, kur galima pasislėpti.)

Vieną akimirką Tamašas pamatė šmėklą, plevenančią tarp medžių. Net suabejojo, ar buvo užmerkęs akis — manė, kad jos atmerktos, bet jis galėjo matyti tik tamsą ir tą figūrą, o kai ties blauzda jam pasipainiojo riedulys, apgrabinėjo jį ranka ir atsisėdo, alkūnę atrėmė į kelį ir pabandė trindamas sugrąžinti akims regėjimą, jis trynė ir trynė, ir stengėsi atsikratyti ta vis neišnykstančia vizija, kad išvystų nuokalnę ir Elą, ir paprastas uolas bei šešėlius.

„Liaukis, — įsakė jis šmėklai. — Liaukis, paleisk mane, tu prisiekei Azdra’ ikiui…”

Jį palietė ranka, ir jis nuo jos atšlijo manydamas, kad tai šmėkla, tačiau žvirgždo čežesys labiau atitiko kalvos šlaitą, o kartu su rieduliu, kurį Tamašas buvo pasirinkęs savo inkaru šiame pasaulyje, tai labiau priminė Elos prisilietimą, ir jis įsitikino tuo, kai ranka nuslydo prie jo rankos ir apėmė jo pirštus — ji buvo šilta ir kūniška, ir ji siekė jo dėmesio, skaudžiai to reikalavo.

(Du naivuoliai, tarė jo viduje. Du prakeikti kvaileliai .)

Jis staiga papurtė galvą, kaip galėdamas iš visų jėgų sutelkė mintis: „Eik šalin!” O šalia jo Ela…

Ela tylėdama ištraukė iš jo delno savąją ranką ir atsistojo. Tamašas, pažvelgęs aukštyn, galėjo ją matyti, jis matė, kaip ji pasitraukė nuo jo šalin, ten, kur stovėjo Skorė, ir ten sustojo, žvelgdama į tamsą. Tamašas pajuto tarp judviejų sieną — šaltą ir apčiuopiamą kaip akmuo. Ant lūpų jis juto prisiminimą, tą kvailą akimirką, kai manė pamokysiąs Elą. Jo burna degė nuo bučinio. Tai galėjo įvykti prieš akimirką. Kvaili kvaili mainai su ragana… su Girios ragana, su viskuo — ne mažiau, — ką šis vardas, rodos, reiškė šiame krašte, šiame kare.

Jis matė blyškų Elos veido kraštelį, išnirusį iš apsiausto šešėlio, tarsi mėnuo per užtemimą, juto į jį nukreiptas jos akis, intymų ir drauge pavojingą dėmesį, tarsi… tarsi pasitikėjimas ir įtarumas, ir visa, ką jis žinojo, būtent šiuo metu būtų pakibę ore.

Jis norėjo būti arčiau jos… jis nepajėgė ryžtis pakilti, ir prieš jam įtikinant savas nuvargintas kojas judintis, Ela, rankomis tvirtai apglėbusi apsiausto tamsą, vėl priėjo prie jo.

— Tau kažkas nutiko, — pasakė ji… lyg sakytų, kad jis visais įsivaizduojamais būdais būtų ką nors išdavęs: toks buvo jos balso tonas, toks jausmas sklandė ore tarp judviejų.

— Aš tau sakiau, — paprieštaravo jis.

— Aš galiu tave girdėti.

Tamašas buvo pernelyg pavargęs, kad mintų mįsles. Tačiau ji omenyje turėjo ne tik žodžius, bet kažką pavojingo, išdavystę ir melą bei trapią viltį, kad jis nemeluoja.

Tamašas desperatiškai papurtė galvą. Jis nesuprato, jis norėjo, kad ji žinotų, jog jis nesupranta net to, apie ką ji kalba.

— Taip, kaip tu girdi magiją, — pasakė ji. — Taip, kaip tu ją pažįsti. Aš girdžiu tave.