C. Cherryh - Goblinų veidrodis

Buvo laikas — prieš taip nedaug dienų, — kai jis pats būtų buvęs ten, kaip ir Zadnis, guvus ir smalsus, būtų linkęs su pagaliu baksnoti vandenį ir apvertinėti akmenis, bet būtent dabar jis manė, jog jau užtektinai prisižiūrėjo keistų dalykų, kad būtų patenkintas mėnesių mėnesiais. Jis norėjo, kad troliai sugrįžtų, kad vėjas nestūgautų taip vienišai medžių viršūnėse, ir jis suprato, kad Nikolajus galanda savo kardą: džir, džir, džir — bet tai nebuvo malonus garsas kartu su vėju ir aukštų medžių ošimu, ir mirgėjimu to, kas galų gale buvo tik mažytis lauželis prieš naktį ten, kur tikriausiai vaidenasi.

Visų labiausiai jis troško nors kiek nutuokti, kur yra šiąnakt Tamašas ir ar gerai jis pavakarieniavo.

Ir kas nutiko Bogdanui, jei būsime teisingi. Juris žinojo, kad turėtų jaustis baisiai kaltas dėl to, kad buvo patenkintas, jog jie turi galimybę surasti būtent Tamašą. Be jokios abejonės, Juris vis dar būtų čia, jei jie sektų tik paskui Bogdaną… jis pabėgo iš namų ir per kalnus, kai kaitas buvo tik Zadnis, dėl dievo meilės, tad jis visai neabejojo savo drąsa arba savo prielankumu broliams, tačiau niekada anksčiau jis nemanė, jog tikrai taip labai nepasiilgs Bogdano, jei tik pavyks surasti Tamašą gyvą, ir jis nemanė, kad šitai, jei jau iki to prieita, iš jo padarė labai sąžiningą vaikiną.

Nuo tada, kai leidosi per kalnus, Juris labai daug sužinojo apie save… jis visada galvojo viena: kad jis neturi būti rimtas, juk jis nėra Magijaros paveldėtojas. Jis visada bus jaunylis ir galės daryti visiškai viską, ko norės savame gyvenime.

Tačiau Magijara šiąnakt atrodė labai toli, netgi jei dangus buvo tas pats ir tos pačios žvaigždės virš jų. Visa, ką jis buvo pratęs veikti, ir visi draugai, kokius turėjo, ir visi dalykai, kuriais domėjosi, buvo kitapus kalnų — kur toli gražu iki tų vaizdų, kokių nė vienas iš anų berniūkščių nematė, toli gražu iki nutikimų, kokių kiti berniūkščiai niekad nepatirs, štai kokia tiesa. Tamašas atidavė jam savo lanką, ir Juriui patiko jį dabar laikyti. Jį liesdamas jis geriau jautėsi, tarsi tol, kol medis jo rankoje yra šiltas, nėra taip jau blogai.

Medis atšaltų, jei Tamašas žūtų — tokias kvailystes sakydavo baladžių kūrėjai, tačiau šiose vietose Juris matė tiek daug stebuklų, jog nebebuvo labai įsitikinęs, kad visa tai kvaila. Šiąnakt Juris jautėsi geriau, jei laikė ką nors priklausiusio Tamašui, tai gal bet kas tiktų? Galbūt pasakojimuose būta kažkiek tiesos ir nėra taip svarbu, ką laikai, svarbiau, kaip susikaupęs galvoji apie žmogų. Gal jei jis tvirtai rankose laikys lanką ir galvos apie Tamašą labai susitelkęs, tai privers jį išgirsti: „Mes čia, mes tavęs ieškome, nepasiduok ir nepadaryk nieko kvailo…”

Staiga pakilo vėjas, šiurpus, netikėtas gūsis, kuris atvėsino orą, net antklodes supūtė į riedantį tumulą, o ugnį — į kibirkščių ir karštų pelenų juostą. Gracija persigandusi sužvengė, o Nikolajus pašoko ant kojų.

— Tai vėjas! — šaukė Juris, šaltis vis košė, vaikis bandė sulaikyti, kad antklodės ir kaistuvas nenuskristų, o Nikolajus stengėsi sugriebti Graciją. — Tai tas pats vėjas…

Daiktai, ėmę skristi vartų link, pradėjo pleventi atgalios, tarsi burtų genami — stiprus vėjas irgi lygiai taip pat stipriai pūtė lauk pro vartus, ir Juris tuo pat metu iš abiejų pusių pajuto vėjo smūgį, tiesiog aukštyn sutaršantį jo plaukus ir jo apsiaustą, aplink ir aplink, o kai Juris galutinai išsivadavo iš apsiausto ir įkalino jį savo rankose, pamatė, kaip į orą švystelėjo prikaistuvis — aukštai iki pat medžių viršūnių — ir su žvangesiu sugrįžo žemyn.

Netikėtoje tyloje, žvaigždėms apšviečiant, jis įsispoksojo į jį. Ir pažvelgė į pakrantėje stovinčią pasišiaušusią figūrą, į seną žmogų blankiu apsiaustu, jo plaukai — visi sutaršyti, į žmogų…

Saule valdove — tai Karolis, einąs lyg būtų labai labai silpnas… arba sužeistas.

Zadnis leidosi bėgte pas jį, baikščiai metėsi atgal, vėl prie meisterio Karolio kojų, sumišęs sukiodamasis aplink.

— Karoli? — atsargiai paklausė Nikolajus, o Karolis ir toliau ėjo lėtai, kol nusigavo prie plokščio akmens, kur jie buvo sukūrę laužą. Vėjas nusilpo. Ir ugnis buvo kadaise nusilpusi, bet ji tuojau pat be jokios priežasties, kokią galima būtų pamatyti, pašoko prie Karolio kojų.

— Meisteri Karoli? — tarė jis, atsargiai artindamasis, Zadnis trynėsi apie jo kelius. — Meisteri Karoli?

— Labai norėčiau arbatos, — silpnu, užkimusiu balsu tarė Karolis.

Arbatos, pagalvojo Juris ir prisiminė, kaip nukrito prikaistuvis, nubėgo jo paimti, tuo tarpu priėjo Nikolajus, susikišęs rankas už diržo, ir pastebėjo:

— Velniška moteris — ta tavo sesuo.

— Dieve, — krūpčiodamas, kad net Juris galėjo iš tolo įžiūrėti, ištarė Karolis.

Jis praskalavo kaistuvą ir prisėmė jį upokšnio vandens, parėjo bei tiesiai pakabino ant ugnies prie Karolio kojų.

Bet Karolis kalbėjosi su meisteriu Nikolajumi, kažką sakė apie savo seserį, o kai Nikolajus paklausė, kaip viskas pavyko, meisteris Karolis tepasakė:

— Ne visiškai, kaip ir tikėjausi. Tai Izabelė. Palaikiau jai kompaniją… visą kelią nuo Tajni Strazo. Tačiau manau, kad ir Pavelas… jis buvo nevisai sveiko proto. Aš tikėjausi…

Meisterį Karolį krėtė drebulys. Juris iš žolėto raizginio pastvėrė apklotą, išpurtė jį, o meisteris Nikolajus juo apgobė Karolio pečius.

— Ji mane aplenkė, — tęsė Karolis, jo balsas buvo labai tylus ir įtemptas, vargiai garsesnis už varlių kvarkimą upokšnyje. — Bijau, kad ji bus pasiekusi kažką kitą, kažką čia esantį, ko neturėtų būti. Jos ir Pavelo. Čia buvo jo namai… Nikolajau, aš tikrai norėčiau vakarienės. Nemanau, kad pajėgčiau dar ką nors daugiau padaryti.

Kol jie, kiek įmanoma ieškodami krūmokšnių ir priedangos, skynėsi sau kelią per skurdžias aukštumas, dangus, neseniai liepsnojęs spalvomis, virto tamsa. Silpnas dūmų kvapas dvelkė pavėjui. Nelaimę lemianti goblinų apsiausties laužų pašvaistė žemėliau slėnyje sudarė pragariškų žvaigždžių žvaigždynus bei spiečius, ir Tamašas nežinojo, kaip suskaičiuoti tų laužų gausybę. Jis tik žinojo, kad Magijara niekaip neatsilaikys prieš tokį potvynį, jei jie kada užplūstų rytinius jos krantus. Šviesos tęsėsi ir tęsėsi iki pat horizonto, kur kalvos jį susiaurino, bei už jo: stovyklų laužai, degantys žmonių namai ir ūkiai, dievai žino kas.

(Daug, tarė balsas jo viduje. Jie negailestingi.)

Jis stengėsi nesiklausyti, netgi kiek pajėgdamas priešinosi, kad nemirksėtų, tamsa aplink jį visiškai prilygo tamsai už jo akių. Sunku nesiliauti ėjus, sunku išsilaikyti, kad kulkšnys nekrypinėtų, keliai nesulinktų. Lengviau praeinamose vietose Tamašas įsikibdavo į Skorės balno virves ir šitaip pats save vedė, nes jo sąmonė buvo taip supainiota ir nuvargusi, kad jis net beeidamas buvo linkęs knapsėti nosimi. Jį kamavo tamsos akimirkos, per kurias jis nieko nebesuvokdavo: jokių vaiduokliškų balsų, jokių vizijų, tik tamsa ir poilsis — o tai, jis mąstė painiai galvodamas, gal tai ragana šitaip stengiasi jį užliūliuoti palaimingu miegu. Ji gali išlaukti sau tinkamos progos žinodama, kad žmogus turi pailsėti, privalo pailsėti, o jis gi nemiegojo nuo tada, kai… jis pamiršo dienų skaičių, kiek praėjo nuo tada, kai paskutinį kartą drįso net akis sumerkti.

Šmėkla parodė jam Bogdaną — parodė jam jo brolį goblinų rankose, ir jis nepasiliko paklausti jos, ar ta vizija buvo tiesa; toje trobelėje jis turėjo kardą, o išėjimą pro duris nagais pradraskė ir pabėgo apie tai net nepagalvodamas, tuo tarpu, jei būtų buvęs vyras, būtų galėjęs ją įbauginti, kad pasakytų jam tiesą, jis galėjo sužinoti užtektinai, kad tiesiog iš ten pat jiems padėtų, ir tada gal jam net nebūtų reikėję Azdra’ikio pagalbos, jis nebūtų praradęs Lvi arba visa šitaip užbaigęs bėgdamas, savo gyvybę begelbėdamas ir net nenutuokdamas, kur link jis bėga.