C. Cherryh - Goblinų veidrodis

Staiga kažkas upokšnyje šalia jų suburbuliavo, pakilo su vandens plūstelėjimu ir išgąsdino Nikolajų; tas nusikeikė. Tai panėšėjo į vandens žolių krūvą arba į didžiulę apverstą plaušinę šluotą.

Krukčis.

— Kad tave skradžiai, eikš čia! — riktelėjo Nikolajus. — Kas nutiko Karoliui? Kas ten nutiko?

Krukčis vėl panėrė ir dar kartą iškilo kažkur pasroviui nendryne — virš vandens tik akys, o jo vingri uodega nervingai raibuliuoja vandens paviršiumi.

— Nepasitikiu aš tuo daiktu, — murmtelėjo Nikolajus. — Nepasitikiu juo.

Ir kaip tik tolėliau už Krukčio…

— Jų ten du, — sušuko Juris ir, vandenyje pamatęs antrą luistą, parodė į kitą vingrų ribėjimą kaip tik už jo.

Tas padaras dingo, kaip ir Krukčis.

— Po šimts! — užriko Nikolajus.

Tačiau Krukčis nuo jų nebesitraukė. Žliugsėdamas ir varvėdamas išlipo šiek tiek tolėliau pasroviui prie apgriuvusios sienos ir bevartės angos. Kol jie jį pasiekė, Krukčis nusipurtė ir prisėdo pailsėti ant vieno iš senų akmenų, Zadnis gi pasileido bėgte pirma jų ir ėmė iš visų pusių šokinėti ant Krukčio, permirko visas, mat Krukčis tapnojo jam su didžiule gauruota savo ranka ir glaudė jį sau į glėbį tarp varvančio kailio klosčių.

Po to iš upokšnio išlipo antrasis trolis, nusipurtė, priėjo ir atsisėdo šalia kito trolio, dabar jie turėjo manyti, kad prie Krukčio.

— Na, — Nikolajus gaudė kvapą atsišliejęs į Gracijos petį šalia Jurio kojos. — Ką gi, štai dabar turime du trolius. Jie prisėdo, ir mes, manyčiau, čia lauksime bei tikėsimės, kad Karolis visa tai suruošė. Arba mes pagalvosime apie kažką kitą. Arba goblinai mus suras… tokiu atveju… — Nikolajus įkvėpė ir apsidairė aplink, apžvelgė žolėtą erdvę iki miško, upės ir sugriautos sienos.

— Tokiu atveju aš norėčiau, kad turėtume gerą priedangą ir vietos, kur paslėpti arklius… Vaiki, ar tas tavo lankas geras?

— Taip, pone. — Juris tai suprato kaip leidimą lipti žemyn su lanku rankoje. — Tai senas Tamašo lankas, — jam nepatiko toks planavimas dėl goblinų, tarsi jie būtų neabejotinas faktas. Kitapus tos sienos, kiek jis užmatė, nebuvo jokios tvirtovės, jokių durų, kurias jie galėtų užremti — vien dangus ir giria bei visur aplink juos seni akmenys. O jis buvo pavargęs, išsigandęs ir peršalęs, Tamašo — nė ženklo, tik pėdsakai ir arklio ašutai ant erškėtkrūmio.

— Čia buvo goblinas, — pasakė Krukčis, glėbyje laikydamas Zadnį. — Užuodžiu jį. Labai užuodžiu.

— Tas pats? — paklausė jo Nikolajus.

— Sekė paskui juos, — atsakė Krukčis, o kitas trolis sutikdamas linktelėjo galva.

— Hššš! — sušnypštė Azdra’ikis, sugriebdamas Tamašui už peties, partempė jį atgal į priedangą tarp uolų šalia Lvi. Vėlią šito blogo sapno popietę ilgame ir uolėtame kelyje nesigirdėjo jokio triukšmo, tik arklys ir kažkur netoliese giedantis paukštis. Po to Tamašas išgirdo tylų metalo skimbčiojimą — vis garsiau ir garsiau.

— Kitas patrulis, — Azdra’ikis ištiesė ranką ir parodė išilgai šlaito. — Noriu, kad tu nusileistum žemyn palei šią nuokalnę, ar matai?

— Aš?

— Aš čia pasaugosiu arklį.

— Tai mano arklys…

— Didelis arklys, kvaily. Na, leiskis gi žemyn ir nesiginčyk. Ar nori, kad jį pastebėtų?

— Nebandyk jo suėsti!

— Man daug labiau patinka jauni kvaileliai… Skuosk žemyn! Nagi!

Tamašas įsiutęs trūktelėjo petį, numetė Azdra’ikio ranką ir rūsčiai pažvelgė jam į veidą.

— Ko tu nori?… Užpjudyti?

Azdra’ikis suraukė prieš jį antakius — šiurpus reginys iš arti.

— Šitaip tu bent jau turi šansą… Paimk iš jos tą prakeiktą daiktą!

— Veidrodį?

— Veidrodį. Veidrodį. Taip, veidrodį. Mėnule valdove, stokis vidury lauko ir šauk! O kodėl ji nešaukia…? Skuosk žemyn, kvaily, kol likęs pasaulis dar neišgirdo to, ką ji daro.

— Kaipgi tu girdi…

Stiprūs Azdra’ikio pirštai įsikibo jam į petį.

— Nes tu su manimi, nes tu aidi, žmogau, kaip varpas, per kurį suduota; visos pasaulio magiškos jėgos ataidi ir ypač jei ji nori ką nors surasti. Štai kodėl po kalvas besivydami savo uodegas bastosi patruliai. Ir štai kodėl jie vis dar jos nesuranda. Bet tu čia su manimi, ar vis dar mane supranti? Ne? Visiškas kvailys.

Eik!

Juris nesupaisė, ko siekia Azdra’ikis, bet suprato, ką reiškia judviejų matytas patrulis. Neabejojo, kad kažkas vyko ne pagal Elos planą, ir Ela kėlė kažin kokį magišką sąmyšį, tą Azdra’ikis jam pasakė, be to, nebuvo jokios abejonės dėl jai gresiančio pavojaus, jeigu patruliai ją surastų. Jis nuropojo tarp uolų gėdingai išvytas, prisiekinėjo gyvensiąs, kad išgelbėtų Elą, po to atsiims Lvi ir atkeršys Azdra’ikiui ng’Saeichui, burtams ir visiems.

Tačiau, jei Azdra’ikis pasakė bent porą tiesos žodžių, Azdra’ikiui reikėjo jo tam, kad gautų tai, ko goblinas nedrįso liesti: Tamašas nė per nago juodymą nepatikėjo, kad Azdra’ikis ruošėsi laukti čia rankas susidėjęs, kol jis aptiks Elą. Galbūt Azdra’ikis dėl jo minėto sąmyšio negalėjo jos surasti. Gal Elos magija slopina tam tikrus goblinų jutimus, kokių paprasti žmonės neturi; galbūt viskas, ką Azdra’ikis tegalėjo padaryti, tai paleisti jį kaip šūvį tamsoje… kažką apie žąsis rudenį, kvailus balandžius ant laktos galvojo jis skindamasis sau kelią per kalvą, išsekęs, temstančia sąmone. Jis ne daugiau už Azdra’ikį suprato, kur eina, tiesiog vylėsi, kad jeigu egzistuoja jame bent lašas magijos, tai jis anksčiau už goblinus suras Elą.

Saugodamasis pasalų jis perėjo ilgą pakalnę. Tikriausiai Elos magija turėjo savą trauką, nes kažkas pasakė jam sukti kairėn bei įkalnėn ir tada, kai jau nuėjo gana toli už praeito paskutinio viršukalnės išsišakojimo, kad pats negrįžtamai susipainiojo, ir kai nulipęs žemyn bei vėl įkopęs gal buvo ant tos pačios kalvos, o gal ne, tarp didžiulių pilkų uolų jis pamatė rudą Skorės pavidalą. Kumelė vis dar buvo pabalnota, pakalnėje ji skabė šiurkščią žolę.

Tamašas nusibrozdindamas ranką nuslydo biriu šlaitu prie arklio. Skorė liovėsi rupšnojusi, kad žvilgtelėtų į jį, po to ir vėl ėmė ėsti žolę — ištikima kumelė, nors jos ponios nesimatė nė ženklo.

Jis neišdrįso šūktelėti. Sekė tuo pačiu raginimu, kuris atvedė jį iki čia, žengė palei kalvą tarp žmogaus ūgio akmens luitų, o pamatęs šešėlį, kur jokio šešėlio neturėtų būti, pažvelgė aukštyn, tikėjosi išvysiąs debesį, tačiau nebuvo nė vieno debesėlio: tiesiog prieš jį — pritemęs dangus ir žemė.

Man šitai nepatinka, pamanė jis ir ėmė vaizduotis kokius nors goblinų burtų spąstus, tačiau net nepagalvojo apie grįžimą atgal. Šis kelias teisingas — tuo buvo taip įsitikinęs, kad ėjo toliau, ir niekas regima jo neįbaugino: nei bokštais stūksančios uolos, nei žolės negyvumas ar belapiai krūmai. Turbūt, sprendžiant pagal dangų viršuje, čia ant žemės neturėtų būti šešėlio, tačiau tai nebuvo iliuzija: jam beeinant oras rodės vėsesnis, pradėjo pūsti vėjas, o kai jis sunerimęs pažvelgė atgal, nebepamatė uolų, kurias ką tik buvo praėjęs.

Vis blogiau ir blogiau.

— Ela? — Jis neišdrįso garsiai pašaukti. Pajuto, kad vėjas žvarbesnis, nei tikėjosi — ar dėl miego stokos, o gal dėl drėgno šalčio ir dėl to, kad magiški dalykai painioja atmintį. Jis jautė, lyg eitų link kažkokios vietos, kur visa, ką jis žinojo, išnyksta.