C. Cherryh - Goblinų veidrodis

— Tu pernelyg brangiai kainavai, — jam parkritus, tempdamas jį už pakarpos vėl tarė goblinas. Azdra’ikis stipriai sudavė jam per veidą ir šioje erdvėje, toli nuo raganos, sušuko: — Ar žinai, ką padarei, žmogau? Ar tu nors truputėlį suvoki, kiek už tave sumokėjau?

— Vieną norą, — jis suvebleno kraujuotomis lūpomis vienintelį atsakymą, kurį suprato; Azdra’ikis jį papurtė.

— Vieną norą. Vieną norą… Ji valdė šį kraštą, kai šie medžiai dar buvo gilės, ir ji nevisai mirusi, ar supranti mane? Jau kerėtojams tai gali būti bėda, o raganoms šioje girioje — išvis prapultis. Ar nematei miške perspėjimo ženklo? Ar, prieš užeidamas į keistą namą svečiuotis, nesupratai, kad kažkas šioje vietoje negerai?

Krustelėjo smalsumas, ne dėl Azdra’ikio klausimo, bet dėl jo paties — neprideramas smalsumas, sulaikęs jį akis į akį prieš piktą gobliną, o ir skausmas jau atrodė gana įprastas.

— Kodėl? — paklausė jis Azdra’ikio. — Kodėl taip brangiai moki? Kuo aš tau vertingas?

Ilganagis pirštas įsmigo jam į krūtinę.

— Nes, tavo mylista, nekaltas berneli, jei ji būtų gavusi likusią tavo dalį, būtų gavusi tave, o gavusi tave, šiame pasaulyje ji įgautų materialumo, taip pat, kaip ir kiti dalykai, kurių nei tu, nei aš nenorėtume išvysti. Bet tu — mano, tu esi mano , žmogau. Ji negali paliesti arklio, kol aš jį laikau, nei manęs ar tavęs: tokiais žodžiais mes sutarėme. Taigi eik! Su raganiūkštė tu esi surištas burtais, kurių nei ji, nei mes negalime pakeisti, ir, Mėnuo žino, tu ją surasi!

Tamašas nesuprato. Surištas? Burtais? Jis spoksojo į Azdra’ikį lyg beprotis, kol tas stuktelėjo jį iš sąstingio sakydamas:

— Eik , žmogau, arba krisk nuo šios kalvos žemyn, man nerūpi, bet jos tu ieškosi, kol dar kvėpuoji, ir rasi. Nežiūrėk atgal! Ne, tik nežiūrėk dabar atgal!

Smalsumas — blogiausias iš jo trūkumų. Tą akimirką, kai Azdra’ikis tai pasakė, jis negalėjo nepasižiūrėti — ir pamatė raganą, lyg ji būtų labai labai toli tamsoje tarp medžių. Jam bežiūrint, ji žengė vis greičiau ir greičiau…

— Kvailys! — Azdra’ikis jį papurtė ir staiga atsuko veidu į save.

— Negrįžk atgal! Dabar tu nebeturi teisės grįžti atgal! Negalvok apie ją!

— Aš nenoriu galvoti, — sumikčiojo krečiamas šalčio. Kai jis užmerkė akis, rodėsi, ji čia, o jis nėra laisvas…

— Ji negali tavęs pareikalauti, nebent tu to norėtum, žmogau. Negalvok apie ją!

— Negalvoju, — pasakė jis, ir tai buvo tiesa, jam labiau patiko Azdra’ikio kompanija nei šmėkla: Azdra’ikis bent jau gyvas bei tvirtas, ir dabar, kai jau nebebuvo dėl to tikras, nebenorėjo galvoti apie tai, kur buvęs ir ką leidęs liesti.

— Tada eik nesustodamas, — pastūmė jį Azdra’ikis, ir jis leidosi eiti. Tačiau nuolat jį traukė atsigręžti atgal arba užmerkti akis, pasižiūrėti, ar ji čia, ar jos nėra — bet tai buvo ne ji, už jo ėjo goblinų lordas; net nežiūrėdamas atgal Tamašas save tuo įtikinėjo, jis girdėjo pastovų metalo barškėjimą ir keturių Lvi kojų eiseną per lapus. Jam nereikėjo žvilgčioti per petį ar net mirksėti tol, kol pajėgs tam atsispirti, nes kiekvieną jo akių mirksnį ši vieta lūkuriavo ir kaskart, jo valiai silptelėjus, tas šmėkliškas prisilietimas brūkšteldavo jam per petį.

Pro medžius suspindo šviesa, o jos šaltinis buvo už kitos kalvos. Ir vėl ragana, pamanė Tamašas, aklai svirduliuodamas per tamsą. Dėl jo nevilties jam atrodė, kad jie tikriausiai ėjo ratais, o gal ragana laimėjo ir galiausiai, lemtingai jiems abiems, sutriuškino Azdra’ikį.

Tačiau jam einant toliau, miškas retėjo. Vis rečiau augo erškėčiai ir gervuogės. Ten rytai, ėmė bent jau tikėtis, rytai ir miško pakraštys, ir blankiausias saulėtekis.

Per savo troškimą pasiekti jį Tamašas parpuolė, paslydo ir krito — antrąkart, trečiąkart, nebuvo tuo tikras — čiūžt sausais bei pūvančiais lapais. Girdėdamas už savęs Azdra’ikį jis pasikėlė ant kelių, triukšmas ir sveikas protas susisuko ir sūkuriu nuūžė per jo sąmonę. Jis atsitiesė, ir Azdra’ikis jam nebesudavė. Kiti painūs jo žingsniai nunešė jį prie masyvios uolos, nuo kur jis galėjo pamatyti tamsiai pilką žarą, patį medžių pakraštį, beribį ir atvirą slėnį, dėl tos šviesos jis metėsi žemyn nuokalne į tą šviesą ir šlovingą dangų, pirmą kartą iš tikrųjų tikėdamas, kad gal ištrūks gyvas.

Geležinis gniaužtas apsuko jį aplink ir vėl pritrenkė prie akmens. Azdra’ikio ranka užgniaužė jo riksmą, visas Azdra’ikio šarvuotas svoris prislėgė jį prie akmens, ir vieną beviltišką suglumimo akimirką jis kovėsi, kad išsilaisvintų, įtardamas, vienas dievas težino, kokią išdavystę.

Tada akies krašteliu jis užmatė tamsių figūrų grandinę, kertančią atvirą nuokalnę žemiau jų.

Azdra’ikio priešai tikrai galėjo būti jo sąjungininkais — tokia buvo pirmoji jo mintis. Jei tik jis galėtų išsilaisvinti, nors vienai sekundei, gal jis ir patrauktų jų dėmesį, tačiau menkiausia abejonė laikė jį nutildytą ir ramų. Jis pajuto trumpą, staigų krustelėjimą, kai Azdra’ikis trūktelėjo Lvi už pavadžio, perspėdamas arklį, kad tas nurimtų — ir per šį trumpą laiko tarpą tose žengiančiose nuokalne figūrose jis pamatė vis daugiau ir daugiau blogio, svetimybę eisenoje ir šarvuose.

Nežmonės, dabar jis jau ėmė neabejoti — jie buvo goblinų padermės: stambesni ir mažesni už Azdra’ikį, panašūs į lokius, vaikščiojančius ant dviejų kojų, šarvuotus ir pasišiaušusius ginklais.

— Tie, — sušnabždėjo Azdra’ikis, menkiausias dvelktelėjimas, kepštelėjęs jo ausį. — Tie — itra’hiai, žmogau. Ar dabar matai skirtumą?

Tamašas pabandė atsakyti. Azdra’ikis šiek tiek pakėlė savo delną.

— Jokio triukšmo, — jam pavyko šnabžtelti.

— Protinga.

— Kur jie eina?

— Visada šunybių krėsti. Nurimk.

Tamašas nekrutėjo. Jis žiūrėjo, kol goblinai, apsukę uolą, dingo iš akiračio, ir dar po to kurį laiką. Tada Azdra’ikis suėmė jį už rankos, Lvi pavadys buvo kitoje goblino rankoje, ir nusivedė žemyn, kažkur už tako, kurį kirto goblinai, ir pirmą kartą po atviru dangumi.

Jiems iš visų pusių kilo miškingos kalvos, didžiuliai akmens luitai krypo ant padrikai želiančios žolės ir svaiginančio vaizdo virš slėnio, užkloto aušros šešėliais. Tamašui pasirodė, kad dangų nudažė dūmai. Tuose dūmuose raudonavo ugnis, šimtai gaisrų taip toli, kad akys nesugebėjo nustatyti nuotolio.

— Burdigenas, — pasakė Azdra’ikis. — Albazas.

— Ten gaisras, — tyliai tarė Tamašas. — Kodėl?

— Ar kada esi matęs karą, žmogau? Štai karas.

— Prieš ką? Kodėl?

— Ar reikia kokios nors priežasties? Todėl, kad egzistuoja žmonės. Kad karalienė nori žemės. Kad tokia buvo išdavystė, kuri Girios raganų dėka tapo neišvengiama.

— Kodėl?

— Tu labai mėgsti šį klausimą. Iš kurgi aš galiu žinoti, kaip mąsto žmonės. Godumas tikriausiai. Arba tik užgaida. Kvaiša ragana panoro visko, ką turėjo karalienė, ir pabandė pasiimti. Aš gi…

Ilgai trunkanti tyla.

— O ką tu? — paklausė Tamašas.

— Norėjau to, kas buvo mūsų, — atkirto Azdra’ikis. — Kas nuo senovės mums priklausė. Maniau, kad iš žmonijos dar galima šio to tikėtis.

— Ko?

— Sveiko proto.

Azdra’ikis suėmė jam už rankos ir pastūmė jį tolyn, Tamašui neliko nieko kito, tik eiti — per vietas, paruoštas pasaloms, bet ne tam, kad tyliai praeitų kaustytas arklys. Kylanti saulė paryškino blankiausius atspalvius perspėdama, kad jie pažeidžiami; tačiau jei šią akimirką Tamašas būtų laisvas, jis nebegalėtų regėti tos girios arba pakęsti jos šešėlio. Ragana ėmė panėšėti į neseną sapną, košmarą, kuriame elgėsi taip, kad niekaip garbingai ir jokia prasme negalėjo savęs pateisinti… tačiau to pasekmės buvo su juo: įsipjautas pirštas, šaltis kauluose ir, vos tik jis sumerkdavo akis, tamsos bei trobelės vaizdinys.