C. Cherryh - Goblinų veidrodis

— Palauk! — sušuko jis, ir jo balsas nuaidėjo per beribes sales, kurios staiga stojosi aplink jį — blyškiausio žalio akmens ir tamsiausio juodumo statinys — jis matė aplink jį stovinčius goblinus, aukštus ir nuožmius, skliautuotoje menėje, kur goblinų karalienė skelbė savo įsakymus. Jis matė jos tamsingą veidą, siaubingą ir nuostabų tuo pat metu, su niaukaus aukso akimis. Jos kasos buvo perpintos sidabru, jos vėriniai — sidabras ir auksas, jos pirštai ilgais nagais — apmaustyti žiedais su brangakmeniais, o rankos nuo riešų iki alkūnių — apyrankėmis.

— Ką gi, — tarė ji su tuo švagždėsiu balse, kurį kėlė iltys, ir įsižiūrėjo tiesiog jam į sielą. — Na, na, prieš mane pasišovei. Kaip gražu.

— Ne! — sušuko jis, kai ji pakėlė ranką ilgais nagais ir magiška galia pamojo jam prisiartinti arčiau, arčiau. Jo kūnas troško eiti. Jis matė, kad Bogdanas jau stovi ten, tarp dvariškių negyvastingomis akimis.

— Viskas gerai, — tarė Bogdanas. — Tau nėra ko bijoti.

Akimirką jis žvelgė į Bogdaną, beviltiškai norėjo patikėti, kad jis saugus, tačiau tai buvo gėdinga, baisu, Bogdanas netikėjo niekieno pažadais, ir Bogdanas sakė pasitikėti bei tikėti, kad karalienė neturi piktų kėslų.

— Tai tik pradžia, — sakė girios ragana, stovėdama šalia jo. — Ar ten kas nors, ką tu myli? Ji suras juos, kiekvieną iš jų. Ji visus juos atims iš tavęs, jeigu stosi jai skersai kelio. Tikėk tuo, ką sakau, tikėk, ką aš sakau, ir paskolink man savo jėgos, vaikine, ir nebeliks nieko, ko mes negalėtume padaryti.

Tačiau daugiau niekas nepatvirtino to, ką privalėjo patvirtinti. Ir jis pajuto jos prisilietime šaltį, pamatė šešėlį aplink save, ir jis atsitraukė.

— Neišmintinga, — tarė ji.

Jis nusisuko ir žūtbūt metėsi prie menės durų, kurios užsitrenkė jam priešais — leidosi bėgti ir atsitokėjo vėl raganos miško trobelėje, pagautas glėbyje, bauginančios jėgos tvirtai suspaustas, rankose — jokio švelnumo ir jokios mėsos palink kaulus. Viskas buvo melas: jis nematė toje vietoje savo brolio, tai negalėjo būti Bogdanas, ne tikriau nei tai, kad jis, štai, ką tik stovėjo goblinų menėje. Jis iš visų jėgų ėmė stumtis, ištrūko iš raganos glėbio, užkliuvo už stalo, atsitrenkė į sieną, į drapiruotes. Durys buvo uždarytos. Skląstis užšautas. Kada tai nutiko?

— Tamašai, — paprieštaravo jam ragana, kai šalti jo pirštai grūmėsi su skląsčiu. Už savęs jis išgirdo jos apdaro šlamesį, jis gi galėjo judėti tik košmaro lėtumu.

— Ar tu bijai, Tamašai? Pažvelk į mane. Pažvelk į mane , Tamašai. Parodžiau tau simbolinį tikrų dalykų vaizdą. Bet negi tu dabar pabėgsi ir būsi aklas tam, kas dar bus? Ar nori tiesos, Tamašai? Ar tau neužtenka drąsos išgirsti tiesą?

Jis atšovė skląstį. Durys priešinosi lyg sunki geležis. Jis prasispraudė pro menką tarpelį, kur pravėrė, ir bėgdamas įkvėpė šalto, švaraus oro, parklupo ant nelygios žemės, ant kojų, sustingusių tarsi žiemos šaltis. Jam pasitaikė šešėlio uždengtas medžio kamienas, įsikibo į jį ir metėsi prie tolimesnio, jo gi kojos — lyg vandeniu bristų. Lvi stovėjo, kur jis buvo jį palikęs, ir jis metėsi ta kryptimi, tačiau tuščias protarpis buvo per platus. Jo kėliai sulinko po juo ir patiesė jį tarp drėgnų lapų.

— Na, na, — tarė žemas balsas, balsas, privertęs jo širdį pašokti, tačiau Tamašui nepavyko prisiminti, ar šis balsas buvo šios vietos dalis, kartu su šios girios ragana. Jis pakėlė nuo lapų veidą ir nusibraukė sau nuo akių smėlį… pamatė tarp medžių stovintį Azdra’ikį.

Jie — sąjungininkai, pamanė jis. Ragana ir goblinai — visi jie…

Su sausu traškesiu ir drabužių bei lapų šlamesiu prie jo atvyko ragana, jos apdaro pakraščiai buvo nudriskę, jos pėdos po tais palankais — blyškių kaulų rinkinys, kuris judėjo tarsi būtų kūne.

Azdra’ikis prislinko artėliau.

— Trys norai, ponia, ar ne tokia buvo sutartis? Manau, kad aš prisimenu, kaip kartą labai seniai jūs prisiekėte tai, atsilygindama už mano patarnavimus, — trys pirštai su ilgais nagais žymėjo trejetą dalykų. — Mano pirmasis noras, pamenu, kad jūs man daugiau nebeturėsite galios. Mano antrasis… kad niekada netrukdysite mano ketinimams. Ir trečiasis… trečiasis, bijau, turi būti šis apgailėtinas, kvailas vaikiščias.

— Kad tu prasmegtum, — sušnibždėjo ragana.

— O, aš tarnavau jums daug ištikimiau, negu jūs žinote — tai jau tikrai ištikimiau, negu jūs nusipelnėte. Dabar jis mano. Pagal sutartį, kurią jūs pati pasiūlėte, jis yra mano. Tad nešdinkis, Ilena!

Pasigirdo atodūsis, o gal piktas vėjas. Tylus, kandus juokas.

— Pigiai pardavei tą savo trečią norą. Tiek daug blogesnių dalykų bijojau. Bet baigta. Jau niekada nebegalėsi manęs pavaryti šalin, ng’Saeiche. Man niekada nebereiks tavęs bijoti!

— Nešdinkis, sakau! — Goblinas išsitiesė visu ūgiu ir švystelėjo aukštyn ranką, akimirką ore pasijuto kažkas baisaus. Lvi sužvengė, vėjo gūsis Tamašui į veidą sviedė apipuvusius lapus ir smėlį, iki pačių kaulų persmelkdamas šalčiu. Jis nunarino galvą, prisidengė ją rankomis ir tesitikėjo, kad vėjas, sustingdęs jo kūną į ledą, paliaus pūtęs.

Tačiau kai tas stiprus vėjas ėmė slūgti, šarvuotas batas netoli jo galvos suardė žemę. Stipri ranka trūktelėjo jį ant kelių, aukštyn ir aukštyn link pačio Azdra’ikio snukio. Tamašas pabandė atsistoti ant savų kojų, Azdra’ikis gi sudavė jam per žabtus, leisdamas pajusti kraujo skonį.

— Esi brangi našta, žmogau. Gal man pradėti nuo to, kad sulaužysiu mažiausią tavo pirštelį, ir taip darbuotis iki tavo sprando. Su kokiu malonumu taip padaryčiau, — antras smūgis, stipresnis už paskutinįjį. — Kelkis , kad tave kur!

Jis stengėsi. Azdra’ikis sugriebė jam už plaukų, šitaip, bei pačiupęs už diržo, pusiau vilkdamas, pusiau nešdamas nutempė jį iki Lvi. Tamašas sverdėdamas atsišliejo į minkštą Lvi kūną ir ėmė grabalioti balno su žūtbūtiniu troškimu ištrūkti laisvėn, jei tik jam pavyktų įkelti koją į balnakilpę, jei tik pavyktų surasti pavadį, jei Lvi galėtų daugiau nei svirduliuoti tolyn nuo šios prakeiktos vietos.

Azdra’ikis sugriebė už jo peties ir atsuko veidu į save, Tamašo nugara atšlijo į Lvi petj.

— Tu, — pasakė Azdra’ikis. — Žmogau, tu gali eiti. Tu visiškai užsitarnavai pasivaikščiojimą.

— Kur Ela?

— O, kur Ela? Kur Ela? Štai, dabar mums parūpo, ar ne? — Goblinas nustūmė jį šalin, ir kol tas svirduliavo atgaudamas pusiausvyrą, paėmė Lvi pavadį.

— Kvailys, — jam iš paskos šūktelėjo Azdra’ikis, ir Tamašas kažkaip surado jėgų eiti, nors jo kulkšnys ir drebėjo. Azdra’ikis per neapsižiūrėjimą jo net nenuginklavo. Kaip ir ragana — štai kokia jis jiems grėsmė. Galėtų dabar išsitraukti kardą ir pasiūlyti dvikovą. Gal žūtų nedelsiant, o ne vėliau, kai mirs daug lėčiau. Jis neprilygo Azdra’ikiui, Tamašas įtarė, kad, net ir būdamas geriausios formos, nebūtų prilygęs goblinų lordui — kvailelis Tamašas, Tamašas, kuris neturėjo įgimto talento kautis su kalaviju, Tamašas, kuris šiuo metu vargu ar pajėgia pastovėti ant savų kojų, kuriam prireikia visų jo jėgų, kad vieną pėdą pastatytų prieš kitą — jam buvo šalta, tarsi jau niekad saulė jo nebesušildytų. Bet kada tik Azdra’ikis jį pasivydavo, goblinas jam kumštelėdavo ir priversdavo eiti, tačiau šitaip jis pajuto, kad jam jau iš viso niekas nebemiela — nebėra nieko, kas verstų jį nemiegoti, judintis ir laikytis ant kojų.