C. Cherryh - Goblinų veidrodis

— Dar kartą.

— Prakeiktas veidrodis, meisteri Karoli. Kas apie jį? Kodėl ji nepasiėmė jo į Magijarą? Kas vyksta?

Karolis atrodė… staiga išsigandęs, jo akys bėgiojo po kambarį. Jis išprotėjo, su skausmu pamanė Nikolajus. Senasis išsikraustė iš proto…

Nes Nikolajus niekada nebuvo matęs, kad kas tai darytų per pokalbio vidurį, niekada nematė, kad kas imtų stebėti kažką nematerialaus, kas skrajotų, lakiotų, sukiotųsi po kambarį.

— Karoli? — Nikolajus reikalavo dėmesio.

Karolis atsistojo ir pasisuko, šešėlis tarp jo ir laužo — tai Karolis žvelgė į jį.

— Eik miegot, — pasakė Karolis, ir netikėtai Nikolajus pajuto, kad jo akys tokios pavargusios, o ugnis taip stipriai traška, ir tai taip užvaldo dėmesį, kad jis nebepajėgė išlikt susikaupęs.

— Po šimts, sustabdyk tai, — protestavo jis, bet jo mintys ir jo pyktis išbėgiojo į visas puses, į prisiminimus apie kelią, kalnus, mišką ir ponę…

— Berniukas pavojuje, — sapnavo, kad Karolis sako. Karolis dar kažką sakė, kažką apie vietą, vadinamą Hazeliu, arba apie vietą, kur Hazelis kažkada stovėjo, tačiau Nikolajus nebepajėgė sekti minties netgi tiek, kad pasakytų seniui, ką apie jį galvoja…

Gi Karolį dėl daugybės priežasčių vertėjo prakeikti.

Lvi, žengęs mažais žingsneliais, sustojo amžinojo miško sutemose, ir būtų buvę daug lengviau pasiduoti, o grumtynės tegul eina sau; Lvi nepaisė jokių protingų raginimų eiti toliau. Turėjo išaušti rytas, Tamašas buvo sutrikęs ir nuvargęs, tačiau lengvas kelias pavojingas, lengvas kelias visada turi būti įtartinas, meisteris Karolis visada sakydavo: dukart, triskart pagalvok prieš pasirinkdamas lengvą kelią.

Šiame miške tiek kaulų, kad jie bet ką priverstų rimtai pagalvoti, pamanė apkvaitęs; jis timptelėjo pavadį ir nukreipė nelygius Lvi žingsnius tiesiausiu keliu tarp medžių, kokiu tik galėjo paeiti. Vienas žingsnis po kito, dingo nuovoka, kokiu keliu jis traukia, liko tik suvokimas, kad viskas baigiasi ir kad ši naktis, kaip ir miškas, tikrai turi kitą kraštą, jeigu tik jis užsispyręs ilgai trauks viena kryptimi, pasirinkęs vieną, o ne tuziną krypčių, kuriomis jo protas norėjo išlakstyti…

Pagaliau jam pasirodė, kad priekyje miškas šviesėja — tarsi mėnuo pamiškėje. Tada jis įgavo vilties, kad surado ieškotą kelią, o medžiai ėmė panėšėti į tamsias kažkokios didžiulės menės kolonas, tačiau už jų jis matė daugiau medžių ir tą šviesą — vis arčiau ir tarp jų, tarsi pats mėnulis būtų atvykęs pailsėti į pačią medžių tankmę.

— Čionai, — švelniai tarė balsas — tuo pat metu iš visur. Ela, jis pamanė pirmiausia, Elos kerai kalba su juo, ji surado magiškąją vietą, kurios ieškojo, ir šaukiasi jį pas save. Ir tada jis pamanė, kad kalbančioji atrodo senesnė už Elą: taip lengvai kerų apsuptas protas ėmė paprasčiausiai samprotauti, tarsi tokie dalykai vyktų pagal žemiškas taisykles.

— Kas tu? — paklausė jis anos.

— Nagi, šios girios valdovė, jaunikaiti. O kas tu toks? Ar turi vardą? Atrodo, turėčiau tave pažinoti.

Šįkart balsas, iki šiol, rodos, sklidęs iš visur aplink jį, pasigirdo jam iš kairės, ir jis pažvelgė tapus, pamatė tik masyvius medžių kamienus.

— Tamašas, — sušvokštė jis.

— Ką tu čia darai? — dabar jos balsas atsklido jam iš už nugaros, tas pats balsas, tarsi kas sėlintų paskui jį, tačiau, kai jis svyruodamas atsisuko ir pasižiūrėjo, niekur nieko nebuvo.

— Ko tu čia ieškai, Tamašai?

— Ar tu ragana? — paklausė jis, tikėjosi, kad jo balsas nedreba.

— Žinoma, — atsakė. Ir vėl ji buvo už jo. Tamašas vėl atsisuko į tą pusę, kur link anksčiau žiūrėta, ir tarp medžių pamatė šešėlį — moterį, pamanė jis, su ankštai aptemptu apsiaustu.

— Kur tu eini, Tamašai?

— Lauk iš šio miško, — atsakė jis ir nusprendė, kad jeigu miškas priklauso jai, tai nepagarba jos valdoms jam nepadės. — Aš tik keliauju per jį, geroji ponia. Būsiu dėkingas, jei jūs žinote kelią, vedantį iš šio miško.

— Kodėl taip nerimauji? Ar bijai?

— Tam nėra priežasties. Nieko neėmiau ir nieko neliečiau, — tokios buvo magiškos taisyklės, nes senelės pasakojimai turėjo tokias taisykles. Jis trūktelėjo Lvi šonan ir leidosi kita kryptimi. Arba galbūt sapnavo, kad pasuko. Ji ir vėl pasirodė priešais jį sakydama:

— Bet kas gi ten tau prie šono, Tamašai? Ar tai tavo?

Per jį perbėgo šaltukas. Jis aklai siektelėjo goblino kardo ir į jo spyglius įsidūrė pirštą.

— Nemaniau, kad tai vagystė.

— Bet čia mano giria, Tamašai. Visa joje yra mano.

— Meldžiu atleisti, — paprašė jis. Jam pritrūko kvapo; gėdinga panika. — Nemaniau, kad yra kas nors… — jis timptelėjo Lvi kita kryptimi ir skaudžiai užkliuvo už medžio šaknies. Tamašas atgavo pusiausvyrą, o ji vis dar stovėjo prieš jį.

— … kas nors, kam parūptų? — ji pasijuokė iš jo.

— Ar jūs ne goblinas?

— Ar aš panaši į tokį?

— Tik vieną tesu matęs akis į akį. Neatrodote panaši į jį. Bet kaip man sužinoti?

Ji švelniai nusijuokė ir pamojo jam prisiartinti.

— Užeik vidun. Nesu tokia šykšti. O ir tu nepanašus į gobliną. Atrodai kaip jaunuolis, atsidūręs toli nuo savų namų.

Pirmą kartą už jos jis pamatė neryškius durų angos kontūrus. Tačiau senelės pasakojimai niekada jo neskatino priimti tokius pasiūlymus, ir jis nesutikdamas papurtė galvą.

— Ne, ponia, dėkoju jums. Aš kitko ieškau.

— Ar pasimetei su kuo? Galiu tau padėti. Mažai kas girioje nutinka be mano žinios… O, užeik, užeik vidun, nėra prasmės stovėti lauke. Arkliui nieko neatsitiks. Nieko bloga čia nenutinka.

Tamsu buvo už tų durų. Visa aplinkui rodės nepatikima.

— Galėtumėte paprasčiausiai pasakyti man trumpiausią kelią, — tarė jis, tačiau ji pasilenkė ir nirtelėjo vidun — turbūt, jis mąstė pats sau, tik tam, kad uždegtų žibintą ar pažarstytų priblėsusią ugnį, o jis gal kvailys, kad prieštarauja. Tačiau Ela nieko jam nesakė apie šio miško namus arba pirkias, ypač mėnulio apšviestas, juk, pagal jo skaičiavimą, mėnuo dar neturėtų būti pasiekęs dangaus skliauto vidurio, ogi dabar — blanki delčia, ir netokia ryški kaip ta šviesa, kur užliejo šią giraitę.

Jam nesinorėjo eiti į šitokią vietą, bet ką daugiau jis gali padaryti, jei ne klaidžioti tamsoje? — klausė savęs. Jos pakvietimas— viena ir geriausia, ką matė.

Gerokai prieš savo sveiką protą Tamašas apvyniojo Lvi pavadį aplink žemai augančią šaką ir priėjo prie įėjimo, jokiu būdu neketindamas žengti vidun, kol nebus uždegtas žibintas arba židinys, parodysiantis jam, kur jis eina. Oras, plūstelėjęs lauk iki jo, turėjo urvo vėsos ir drėgmės, bet išorė panėšėjo į valstiečio gryčią. Tamašas palietė šiurkštų mūrą, pačiupinėti jis buvo gana tvirtas, net kaip seno statybinio skiedinio žvyras.

— Gal padėtum man? — ji paklausė iš tamsos.

— Ponia, mielai, bet esu tikras, jūs geriau už mane pažįstate savas lentynas. Aš tik trukdyčiau.

— Atsargus vaikinas, — jis ir toliau girdėjo, kaip viduje po truputį Judama. — Bijai manęs, ar ne?

Vis labiau ir labiau nepatikima.

— Ponia, — tarė jis, nesmagiai jausdamasis. — Visame šitame krašte nemačiau nieko kito, tik bėdas, — jis girdėjo, kaip Lvi už jo plėšia lapus, ir pamanė, kad jeigu turėtų sveiko proto, kokio jo tėvas tikėjosi iš savo sūnų, eitų dabar šalin, įsikibtų Lvi ir nesiliautų lėtai bei užtikrintai žengęs savo keliu tikėdamasis, kad saulė galų gale patekės.