C. Cherryh - Goblinų veidrodis

— Ilena turėjo vyrą.

— Mažų mažiausiai dukrą. Ją pavadino Itrese. Ji buvo tikra gražuolė, net būdama kūdikiu. Tačiau Ilena niekada neplanavo turėti įpėdinės, tačiau niekaip nepavyko sutrukdyti jai gimti, jei supranti, ką noriu pasakyti. Niekas neveikė. Ji įtarė goblinų klastą ir susipyko su goblinų karaliene, pykosi iki pat tos dienos, kai metai baigėsi ir goblinai ruošėsi išvykti. Jie pareiškė apgailestaują, kad netenka tokios didelės malonės ir ištaigos, o goblinų karalienė pridūrė Ilenai, kad norėtų pratęsti sutartį.

— Kvailė.

— Ilena? Žinoma. Ilena jautė tame kūdikyje magijos galią. Galingą magišką jėgą. Nujautė goblinų rankų darbą, juk kūdikis, Itresė, išgyveno per labai ryžtingas pastangas. Taigi Ilena norėjo burtų — stipresnių už kūdikio ryžtą gyventi. Ir goblinų karalienė pasakė, kad esama ežero, ypatingai gražaus ežero, kurio garbinti jie atvyko…

— Ar goblinai ką nors garbina?

— Tų goblinų yra visokiausių. Kai kurie, matyt, taip, garbina. Šitas ežeras puikiai atspindi. Jis gana seklus, labai ramus, ir tai — jėgos vieta šiame pasaulyje, kurio norėjo goblinai. Taigi goblinų karalienė prisiekė, kad Ilena galės gyventi tol, kol jie valdys tą mažą ežerėlį. Pasakymas buvo gana apgaulingas, kad Ilena patikėtų. Ir ji susitarė dėl vietovės.

— Protinga moteris.

— Ai, su velniu susidėsi, balon atsisėsi.

— Dėl jaunystės ir grožio?

— Būtent. Bet… žinoma, goblinai buvo mielai pasiruošę suteikti Ilenai burtus, atitolinančius senatvę, žinia, savais stebuklais. Tad Ilena pakliuvo į savo pačios sandėrio spąstus. Bet… bet… — Karolis išspjovė kitą žabelio trupinį. — Ilena nebenorėjo turėti nieko bendra su goblinais ir ėmė stiprinti save… ką gi, sakykim, jos valdžia vis silpo. Ji, žinoma, žinojo esanti išduota. Tada pas ją atėjo kažkoks goblinas ir pasiūlė jai paslaptį — vieną paslaptį, pasakė jis, už kurią jis paprašė išpildyti tris norus.

— Juokauji?

— Trys — galingas skaičius. Ir jis išnaudojo du norus, bet trečiojo — tiek, kiek žinau, dar ne. Tačiau nežinia kokiais sumetimais jis pasakė jai, kokiu būdu goblinų karalienės galia slypi veidrodyje, stebuklingo lygumo ir tikslumo kūrinyje, ir tai, kad jei Ilena nori galios, prilygstančios goblinų karalienės kerams, ji turi sunaikinti tą veidrodį. Taigi Ilena iš pasidabruoto stiklo pasidirbdino veidrodį — kuo lygiausią ir geriausią, kokį tik pajėgė įsitaisyti, sudėjo į jo gaminimą visus burtus, kokius žinojo. Žinia, visa tai buvo pranešta į ežero apylinkes. Tad vieną snieguotą viduržiemio vakarą, kai visi jau turėjo miegoti, ir tiesiog taip nutiko likus vienai nakčiai, iki Ilena būtų beveik pasiruošusi stoti į kovą, goblinų karalienė pasiuntė savo kariuomenę ir nukreipė savo burtus prieš Ilenos veidrodį. Kai viskas buvo atlikta, iš Ilenos maža kas beliko — tik šmėkla, iš Hazelio — vien pastatų griaučiai, o iš Ilenos veidrodžio — sidabro milteliai. Taip žmonės kalba.

— O goblinų karalienės veidrodis?

— Perskilo pusiau, maža šukė iškrito. Tokią kainą ji sumokėjo už pergalę prieš Ileną. Tačiau tas pats goblinas — jis taip tvirtino — būtent tas, kur lygosi su Ilena, pavogė tą dalelę ir nunešė tiesiog pas — tu atspėjai — pas Ilenos įpėdinę Itresę, kuri užaugo piktų pikčiausia moterimi. Tačiau Itresė ne mažiau už savo motiną nepasitikėjo goblinų karaliene. Ji pasirūpino sava įpėdine — be jokios goblinų karalienės pagalbos, — ragana, vardu Ilysė. O Ilysė po ilgo ilgo gyvenimo perdavė savo galią Izabelei…

— Tavo seseriai.

— Mano seseriai.

— Bet ta nuolauža — goblino pinklės. Nuo pat pradžios. Ar ne?

— Atsižvelgiant į istoriją. Gal vagis goblinas meluoja, o gal ne? Ir kodėl jis pirma pamokė Ileną, kodėl tie trys norai ir nesėkminga Ilenai baigtis? Tikrai, yra ko paklausti…

— Po to… — Nikolajui kilo tam tikri besiprašą lauk klausimai, jie neatrodė visiškai kvaili, atsižvelgiant į istoriją.

— Po to…? — paklausė Karolis.

— Kada tu ateini į šią istoriją?

— Aš? Niekada. Arba tik pačioje pabaigoje. Mes su Izabele nesame kilę iš Itresės. Nei iš jos mokinių. Užula — taip.

Nikolajaus širdis smarkiai dunkstelėjo.

— Senoji ponia?

— Būtent.

Nikolajus iškvėpė ir vėl įkvėpė begalvodamas. Dieve mano. Kas dar yra ne tai, kuo tikėjome?

— Tu ir tavo sesuo? Kada jūs įsivėlėte į visa šitai?

— Mudu — Užulos mokiniai.

Mokiniai , dėl dievo meilės.

— O kas atvedė ponią į Magijarą? Ir nesakyk man „ji dievino Ladislavą”. Aš buvau tose laidotuvėse.

Karolis bjauriai nusijuokė.

— To dievinimo ne per daugiausia. Bet garbingas iš abiejų pusių sandėris. Ladislavas gavo paveldėtoją ir, drįstu pasakyti — jei kas tikisi panaikinti burtus, jam tenka peržengti savo įtakos ribas, padaryti tai, kas netikėta, kerėti, kur niekas jo nesusektų, — tokias sąlygas, kurių nerasi šiapus kalnų.

— Tačiau ji niekada nieko neperspėjo: nei mano valdovo Stanio, nei…

— Žinau.

— Po šimts, kiek daug gero tai visiems padarė. Tu žinojai, tu supratai, kai pamatei, kad prasideda bėdos, jau nekalbu apie tą nutikimą kelyje.

— Galėjo būti troliai.

— Galėjo būti troliai! Trolis nekaltas, meisteri kerėtojau; tas trolis slėpėsi Krukči Strazo rūsyje, drebėdamas dėl savo gyvybės; nepasakok man, kad negavai iš sapnų aiškesnių žinių, nei kad sakai, jei jau visi laukiniai žvėrys iš už kalnų ėmė plūsti į Magijarą.

— Galėjo būti kitos priežastys. Tikėjausi, kad kitos. Tokia jau magijos savybė, meisteri medžiotojau. Argi paukščiai tiksliai pasako, koks bus oras? Dar geriau, ar jie pasako kur? Arba dar: argi nebūna apgaulingų ženklų? Štai jau šimtus metų goblinai čia ir bus čia, kol galioja susitarimas su Ilena.

— Nebegalioja.

— Ai, bet iki šiol Ilena dar neparodė savo galios — galios bauginti, žudyti. Ji vis dar šiame pasaulyje.

— Sakai, ji nemirusi.

— Taip tai apibūdinama, nemirusi. Ir negyva irgi. Tad goblinai valdo savo žemes, o veidrodis — sutaisytas, tik vienos šukės trūksta. Gi Užula — ką ji darė ir kiek padarė dėl šito — tai karalienės reikalai; Viešpats žino, bet ne aš, ir negaliu žinoti, labai seniai tą supratau. Išduosiu tau kitą paslaptį. Užulos tikrasis vardas buvo Izabelė.

— Tavo sesuo? — kaskart vis didesnė beprotystė.

— Abidvi buvo pavadintos Izabelėmis. Mūsų motina tarnavo šioje tvirtovėje, buvo pati menkiausia ragana, tolima pusseserė. Ilysė atidavė Izabelę mūsų motinai auginti ir skelbė, kad mes jos vaikai. Be abejo, šitai įstūmė mus į pavojų. Bet Užula…

— Tavo sesuo?

Karolis papurtė galvą.

— Vadinkime jas vardais, su kuriais jos nugyveno gyvenimą. Mažiau painiavos. Ir paklausyk. Užula norėjo, kad vykčiau su ja, nes aš nebuvau toks gabus, kad palikčiau ją pavojuje — šita ir dar kitos priežastys…

— Buvo ir kitų priežasčių?

— Ar mes buvome meilužiai? — dar vienas išspjautas žabaras ir negeras, tylus juokas. — Taip. Mes su Izabele — mano seserimi Izabele — dėl šito susivaidijome. Buvome dvyniai. Izabelė tikėjosi mano ištikimybės, nes įvykiai artėjo prie pabaigos ir jai grėsė didžiausias pavojus. Izabelė mokslo troško labiau nei gyvenimo ar oro, o aš troškau Užulos — tokia liūdna tiesa. Nebuvau nei tiek gabus, nei taip atsidavęs kaip Izabelė. Magija man nevirsdavo ugnimi, taip kaip jai. Niekada ja nepasitikėjau. Iki šiol nepasitikiu. Izabelė gėrė magiją, kvėpavo ja — ir ji niekada negalėjo turėti tiek magiškos galios, kiek iš tiesų troško, ji niekada negalėjo būti tokia ragana, kokia tvirtino esanti. Gi Užula — Užula… dėl to, kaip ji jautė magiją: žinai, niekada nesupratau, ar ji viduje buvo tokia kaip Izabelė, įsimylėjusi magiją, o gal labiau kaip aš. Užula viską slėpė savyje, ir tu niekada nieko nežinojai. Tačiau su savo prigimtine teise, vien dievas težino, ką ji galėjo padaryti, jei tik būtų ja naudojusis taip laisvai kaip Izabelė — jei būtų kaip Izabelė leidusi magijai ją naudotis. Visada maniau, kad palikti Izabelę čia sargyboje — lygiai tas pats, kas palikti lapę vištidės saugoti. Ji mėgo kurti planus. Mėgo kerėjimą ir intrigas.