C. Cherryh - Goblinų veidrodis

Nikolajus stebėjo, kaip Karolis įmetė į laužą rąstigalį, kaip priglaudė ausį prie židinio akmens ir papurtė galvą, tarsi jam nebūtų patikę, ką išgirdo. Karolis paplekšnojo per akmenį, lyg tas būtų gyvas, tada ėmė krapštytis apie kitus daiktus, krauti jų rykus į ryšulius. Galiausiai priėjo ir atsisėdo ant suolelio šalia guolio. Laužas apšvietė senąjį aureole, o Nikolajui ant veido krito šešėlis, versdamas jį kažkodėl pasijusti įvarytu į kampą.

— Kaip ranka? — paklausė Karolis.

— Gerai, — atsakė. — Sudiegia, — tai buvo tiesa. Senojo kerai netobuli. — … Taigi ką darome su berniūkščiu?

— Nieko negalime padaryti, — Karolis vis dar kramtė tą vytelės gabaliuką, apvertė jį burnoje. — Kai veikia magija, ji traukia. Jei kažkas eina ten, kur ir daugelis jo dalių, atskiram kažkam yra saugiau, ar supranti?

— Nori pasakyti, vaikis eina su mumis.

— Noriu pasakyti, kad tu eini su mumis. Palik mus, ir rytą tapsi goblinų masalu. Berniukas turi traukti ten, kur eina visi kiti: šiame krašte būtų neįmanoma išsaugoti jį nuo veikiančios magijos.

— Neįmanoma! Ar man sakai? — Nikolajus prisiminė, kad berniukas miega, ir pritildė balsą. — Aš galiu jį parvesti namo. Patikėk manimi!

— Jokios galimybės. Jis sugrįžtų namo, nes tu tikriausiai jau būtum žuvęs. Dabar tu jo dėka gyvas, ir neklausk kodėl. Aš ne viską žinau.

— Bet šitai tu žinai, tiesa? Tu, po šimts, taip įsitikinęs? Vienas iš Stanio sūnų klajoja po miškus…

— Vienas Stanio sūnų tikrame pavojuje. Užsičiaupk ir klausyk, meisteri medžiotojau. Noriu, kad rytoj ryte, vos saulei prašvitus arba anksčiau, tu paimtum berniuką, arklį bei šunį ir nešdintumeis už vartų. Aš pasivysiu jus. Jeigu ne ir jei tau kas nors nepatiks, sukit į rytus ir laikykitės palei sieną. Krukčis eis su jumis.

Kažkas apie garbingą kovą, kaukoles kieme ir nelaidojamą jo seserį.

— Ką ketini daryti? Kas per „paimk berniuką”. Kur tu būsi?

— Rytojus parodys, argi ne? Būsiu jums iš paskos, viena ar kita prasme.

Nikolajui taip pat nepatiko šita kalba keliais žodžiais.

— Paimk berniuką ir ką daryk?

— Surask Tamašą. Aš surasiu jus, jei galėsiu. Manau , sesuo man atleido. Sužinosime rytoj.

— Ką turi galvoje — „sužinosime”? Ar ji nemirusi?

— O ne, ji mirusi. Mirusi be jokio kirčio ar dėl to nukentėjusio goblino: ne jos stilius, ne Izabelės, — Karolis išsiėmė iš burnos virbelį ir dalį jo išspjovė ant grindų. — Iššaukdamas dvasią niekada nežinai, ko sulauksi, tai bėda.

— Ar ji kur nors netoliese? — Kambarys atrodė perpildytas šešėlių. — Ar ji klausosi mūsų? — Nikolajus buvo daug giliau tarp kerų ir kerėtojų reikalų, nei jis kada norėjo knaisiotis, tačiau Karolis atsakė — taip tyliai, kad atrodė, jog žarijų spragtelėjimas nuaidi per menę:

— Nejaučiu šito. Štai todėl nežinau, kiek jos galėčiau sugrąžinti. Kartais tai tik viena dalis arba dvi. Tai pavojinga.

— Kas pavojinga?

— Kad vien tik pyktis nesugrįžtų.

Spragtelėjo žarijos. Nikolajus pašoko, petys perspėjančiai nudiegė. Karolis apsidairė išsiblaškiusiu žvilgsniu ir išspjovė kitą vytelės trupinį.

— Ar tai ji?

— Tai kita dvasių problema. Izabelė, Itresė… Negaliu dėl jų garantuoti.

— Dėl ko? Ką garantuoti?

— Dėl raganų. Kad ko nors nepadarytų. Persikėliau anapus kalnų. Po šito mano sesuo nebenorėjo su manimi bendrauti, bet ji išeikvojo visas savo jėgas, kad parkviestų mane namo. Ji nusipelnė savo keršto. Nė vienas neturėtų taip mirti.

— Ir tu į visa šitai įtraukei berniukus? Tu vedei mus tuo prakeiktu keliu ir žinojai viską, kas čia vyksta?

— Pritildyk savo balsą. Ne, aš nežinojau, kas čia dedasi. Aš sapnavau, bet tai kas kita.

— Kas kita? Tu matei tą ženklą!

— Ir ką tada mes būtume padarę? Grįžę atgal per perėją be jokių maisto atsargų? Būtume laukę, kol goblinai įsiverš į Magijarą? Buvome arčiau nei galbūt kada nors prisigavę prie jų ištakų — prie pat vienintelės vietos, kur kas nors pajėgtų juos sustabdyti, taip pat prie tos, kuri, mano padedama, būtų galėjusi tai padaryti. Bet aš pavėlavau.

— Pavėlavai pas seserį? Ką būtumėt padarę?

— Pamatysim. Vis dar pamatysim. Papasakosiu tau, meisteri medžiotojau, istoriją, jei nori pasiklausyti. Kas nors, be manęs, turi žinoti tiesą.

Nikolajus suraukė kaktą, lukterėjo. Jis norėjo išgirsti bet ką, kas siejosi su jų žygiu, tačiau ne per labiausiai tikėjo, kad senasis bent ką supranta.

— Prieš keletą šimtų metų, — pasakojo Karolis, — prieš daugelį šimtų metų, iš tiesų netgi prieš Magijarai atsirandant, kitapus kalnų buvo karalienė ir Hazelio tvirtovė. Hazelyje karalienė turėjo dukrą, vardu Ilena. Ne bet kas Ilenai tiko. Savo namuose ji turėjo auksinių stalų ir sidabrinių lėkščių. Netgi jos lova buvo iš sidabro, o praustuvas — iš aukso, nusėto brangakmeniais…

— Skamba kaip viena iš tų pasakų, — suniurzgė Nikolajus.

— Žinoma, bet tai Ilena, apie kurią sekamos pasakos. Žmonės nežino, kad ji — Ilena, tačiau užtikrinu tave, tai ji. Visa — tik geriausia. O būdama princesė ir ragana…

— Ar visos jos buvo raganos? — Nikolajui atrodė, kad praleidžiami esminiai dalykai. Karolis nebuvo dainius. — O gal ji buvo tik Ilena?

— O, dauguma jų buvo raganos. Visos karalienės kitapus kalnų daugiau ar mažiau mokėjo burtų meną. Šiaip ar taip, vieną dieną karalienė suprato, kokia iš tikrųjų tuščiagarbė ir nedėkinga yra princesė Ilena, ji labai dėl to nerimavo.

— Per vėlai, — įterpė Nikolajus. — Mažai reikėjo rykštę paimti.

— Per vėlu su žabu. Tapusi karaliene, Ilena būtų sugriovusi šalį, ir karalienė Mirela, tą žinodama… ėmė ieškoti kokio nors magiško sprendimo: tokia jau tingių raganų silpnoji vieta. Ji nuėjo pas goblinus.

— Taip paprastai. Priėjo prie paradinių durų ir pasibeldė?

— O, būdama ragana, Mirela naktį pabarbeno į kelias tamsias duris, į kelias, kurių išmintingesnė ragana nebūtų lietusi. Atmink, ji nebuvo ypač išmintinga ragana. Ji išauklėjo Ileną. Tačiau ji buvo bebaimė ir geraširdė. Ir goblinų karalienė už pažadą, kad vieną kartą metuose jie galės pasiekti žmonių pasaulį, davė karalienei Mirelai vaistų, užtikrinančių jai jaunystę ir grožį. Įprastas sandėris. Tad karalienė Mirela grįžo namo jauna ir graži bei visai dar stipri, kad valdytų mažiausiai dar keliasdešimt metų. Ilena tiesiog pašėlo.

— Žinia, Ilena paleido prieš ją burtus.

— Ne, ne iš karto. Jos motiną supo labai galingi kerai, ir jeigu imi kovoti prieš ką nors tokio stiprumo, tiksliai nežinodamas, kas tai per burtai, gali pats sau pakenkti. Taigi Ilena išlaukė visus metus iki pat tos nakties, kai goblinai atėjo į kraštą, ir ji kreipėsi į jų karalienę, norėdama paklausti jos, kaip jai užimti sostą. Kas čia tokio — nedidelė klasta prieš savo motiną? Ir žmogžudystė — kas čia tokio? Kadangi Mirela paprašė jaunystės ir grožio, bet ne apžavėto gyvenimo. Ilena gi už tą patarimą goblinų karalienei pažadėjo vienerius metus, kai ji pati valdys — ištisus metus leisti pasiekti žmonių žemes. Ir ta sutartis vėl įleido goblinus į žmonių pasaulį.

— Vėl?

— O, jie nuo ten tik pradėjo. Štai kaip karalienė Mirela pirmą kartą surado būdą, kaip juos pasišaukti. Ant senų akmenų jie paliko savo ženklus, magijoje paliko savo burtus — keliauji pro juos tarsi pro senuosius riboženklius. Žinoma, goblinai turėjo savų sumetimų dėl tokių, kai jais buvo atsikratyta, šiame pasaulyje paliktų ženklų, bet tai jau kita istorija. Šiaip ar taip, Mirela žuvo įtartiniausiomis aplinkybėmis, Ilena tapo karaliene ir į pasaulį su vėliavomis ir ceremonijomis atsidangino goblinai. Jie elgėsi kuo pavyzdingiausiai. Jokių suktybių. Buvo mandagūs, meilikavo karalienei ir vis aikčiojo aplink naująją princesę…