C. Cherryh - Goblinų veidrodis

— Į rūsius.

— Meisteri Karoli? — Juris, trindamas akis, paknopstom šoko iš kampo, jo plaukai buvo suvelti. — Meisteri Nikolajau?

— Cit, — sudraudė Karolis, nuėjo, atkėlė į duris įremtą baslį. Nikolajus stengėsi pasikelti, grabinėjo aplinkui savo kalavijo. Juris rankose laikė lanką, įtempė jį.

— Cit! — pakartojo Karolis, ir Zadnis suinkštė tyloje. Galėjai išgirsti kažką velkantis — lėtai lėtai, kaskart po žingsnį.

— Tai trolis, — sušnabždėjo Juris. — Krukčis!

— Krukčis, tiesa?

— Kur mano kalavijas? — sušnypštė Nikolajus, tačiau Karolis atšovė skląstį ir plačiai atstūmė duris.

Trolis, be abejonės. Atrodė, tarsi kas ant laiptukų būtų prikrovęs krūmošakių krūvą: stovėjo apkibęs šakelėmis, dvi didžiulės akys tarp kudlotų gaurų. O Zadnis, nors ir ištikimas šuo, liuoktelėjo jam į rankas, laižė jį, vizgino uodegą.

— Tikrai Krukčis, — pasakė Juris.

— O, po velnių, — iškvėpė Nikolajus, vėl nugrimzdo prie kampo atramos ir žiūrėjo, kaip trolis ir šuo įeina vidun.

Saulė — žalia šviesybė dangaus skliaute.

— Niekada nemačiau tokių aukštų medžių, — pasakė Tamašas ir pridėjo: — Niekada negirdėjau tokio tylaus miško, — nes be jų slinkties nesigirdėjo nė menkiausio garselio, nei paukščio ar vamzdžio, nei triušio šuolių per lapus.

— Ar tu vis dar matai taką? Aš nematau.

— Galiu jį įžiūrėti, — laikydamasi kažkokio kelio, kurio iki šiol laikėsi, atsakė Ela.

O dėl visų jos tvirtinimų, kad jis pats turi kerėjimo galią, šioji vietovė jam atrodė tik vis klaikesnė ir klaikesnė, vietovė, kuri vertė jį jausti — jam nepavyko to suvokimo išreikšti mintimis, — kad nuo čia miškas neturi tikslių kraštų. Savotiška tai buvo jausena — tarsi tas miškas iš vidaus kitoks nei iš išorės. Tačiau taip jis suprato. Ir miškas priešais rodėsi tamsesnis nei bet kur kairėn ar dešinėn, ogi Ela pastoviai tvirtino žinanti kelią ir tai, kad kai jie nusigaus į reikiamą vietą, ji pažins ją bei panaudos veidrodį, ir visi girios burtai bus jos valioje. Arkliai mindė rudai margą kilimą, daugelio vasarų lapus, ir medžių kamienai buvo daug aukštesni už kada nors matytus — tarsi jie ir arkliai būtų susitraukę arba pasaulio matai būtų pasikeitę. Tik negyvi lapai buvo įprastinio dydžio ir labai storai sugulę, lyg vėjas čia retai teužklystų. Vietomis, kur sukritę lapai slėpė duobėtas nuokalnes ar medžių šaknis, arkliai žengė atsargiai — žemė buvo pilna klastų ir žabangų. O žalumoje viršum jų, per ankstyvose sutemose, kurios įtikinėjo akis, kad saulė leidžiasi, rodės, pamažu daugėja brūzgynų ir pinklių.

Bet taip negali būti. Ką tik buvo pusiaudienis, o jie štai joja tokioje prieblandoje, kad atrodo, jog pati saulė išblėso arba valandos, slapta skubėdamos, nuslydo į tamsą ir naktį. Akys tikėjo. Kūnas irgi. Tamašas pajuto besigalinėjąs su žiovuliu, įtikinėjo save, kad dar nėra taip vėlu, kad yra mieguistas, nes vakar per naktį per ilgai sergėjo gobliną. Tuo metu, kai šioje raizgioje pamiškėje Lvi ramiai turseno paskui Skorės uodegą, o Ela buvo paskendusi mintyse ar burtuose, jis juto, kad darosi vis sunkiau ir sunkiau išlaikyti akis atviras. Jo kūnas lingavo į švelnių Lvi judesių taktą. „Kam priešintis?” — rodos, kuždėjo lapai.

— Kiek dar, tavo nuomone, iki saulės laidos? — paklausė tarsi tik dėl savo balso skambesio per mieguistą lapų ošimą. — Negaliu patikėti, kad jau taip vėlu.

— Nebežinau, — murmtelėjo Ela.

Tamašas regėjo tik jos nugarą, bet nuokalnė suteikė Lvi drąsos aplenkti Skorę, lėtas žingsnis po lėto žingsnio, tad valandėlę jie jojo greta. Pati Ela numaldė žiovulį, plaštaka prie burnos, ir jis krestelėjo savo galvą, nes tai, kas matyta, vertė žiotis.

— Negaliu ištverti nesnaudęs, — tarė jis. — Tai ši vieta. Šis miškas. Po galais! — Trečias žiovulys. Kvailiau negu kvaila. Papurtė galvą.

— Jis labai senas, — pasakė Ela. — Tai ir viskas. Sena vieta. Ponia sakė…

Ji sulaikė žiovulį, o jis nebegalėjo atsispirti. Buvo juokinga ir kartu baugino. Sutemos tarsi antklodė leidosi ant jų, ogi oras po šimtamečiais medžiais nuo tokios tamsos turėjo būti šaltas, tačiau išvis nieko nejutai. Ir štai Tamašas nebesugebėjo prisiminti, koks buvo artimiausias jų tikslas, tačiau atsiminė, kad jis svarbus ir kad jie nedrįso stabtelėti — buvo per daug elnių ir per daug vilkų, ir jis kiemo gale broliui atidavė savo lanką. Viena mergaitė padavė jam pyragą, ir jie suvalgė jį aną naktį prie laužo — staiga Lvi suknapsėjo, užkliuvo už nukritusios šakos ar savos kojos, krestelėjo Tamašą iš pusiausvyros.

— Po galais! — Jo sąmonė klydinėjo. Arklių žingsniai buvo sunkūs, lėtesni, vis lėtesni, ir tai negerai. Jis palinko ir sudavė Skorei. Skorė pašoko, Lvi irgi krūptelėjo iš snaudulio, tačiau, kol prijojo kalvos papėdę, arkliai ir vėl vos žengė, antrąkart tokiam pokštui nebepasidavė: tik akimirką žengė greitesnį žingsnį ir vėl aptingo.

— Negerai, — tarė jis. — Visai negerai.

Ela pakėlė prie lūpų amuletą ir laikė jį aukštyn iškeltą, jos akys buvo užmerktos, siaubingas susikaupimas veide.

— Ką tu darai? — pradėjo klausti Tamašas, bet kaip tik tada blykstelėjo šviesos kibirkštis, tarytum veidrodis būtų sugavęs saulę, po to kita kibirkštis ir kita, ir kita. Jos akys atsimerkė, ji leido veidrodžiui nuslysti kadaruoti ant grandinėlės, ir šviesos kibirkštys ėmė šokinėti aplink juos ant žemės, ant jų.

— Tęsk! — jis šūktelėjo ir, iki sąstingio priblokštas bei atitolęs, pamatė saulės šviesą, žėrinčią iš veidrodžio ant medžių ir nutvieskiančią žemę. Dabar jis nebesuprato, ar teisingu keliu jie traukia. Galėjo tik joti kartu su šviesos blyksniais, kurie, rodės, šoka ir moja tolyn, tolyn į gūdumą.

Ilgą laiką atrodė, kad jie eina ta kryptimi, arkliai gyviau jojo, jų kelias buvo nušviestas nesančios saulės spindesio, svaiginantis, sūkuringas šviesos šokis, kuriame, Tamašas ėmė tikėtis, buvo saugu…

Kol jie priėjo statų nuolydį, ir ta šviesa žybtelėjo į metalą.

— Ela! — sušnabždėjo jis užtraukdamas atgal žąslus. Jis matė goblinus, šimtų šimtus goblinų, išsirikiavusių kautynėms pasaloje tarp lapų.

Bet jo paties balsas, rodės, atsklinda iš tolo, ir Lvi suklupo, kai jis ėmė jį sukti ant šlaito. Jis matė Elą, jojančią toliau, vėl pabandė ant lapais nuklotos nuokalnės apsukti Lvi, pasiekti ją ir nukreipt į šalį, bet, kol jam pavyko įtikinti Lvi, kad ją pavytų, buvo per vėlu: ji įjojo tarp goblinų rikiuotės eilių ir tos gretos puolė, viena greta ir kita, ir dar kita virto į metalo, suirusių odų, nubalusių kaulų krūvas.

Jis spoksojo nustebęs, užvaldytas regėjimo keistumo, klausė savęs, ar jis įsivaizduoja, o gal mato, ką mano matąs. Lvi su juo sustojo, ir Tamašas bandė paraginti jį pasivyti raganiūkštę, tačiau nuo tos akimirkos, kai jis truktelėjo pavadį atgal, Ela vis tolo ir tolo. Dabar veidrodžio blyksniai tvisko ant žemės priekyje ir šoko tarp medžių, bet ne ten, kur jis. Visas miškas, atrodo, pritemo, o Ela ir šviesa rodėsi toli, labai toli.

— Ela! — jis šūktelėjo jai iš paskos. — Ela!

Miškas, atrodė, praryja garsus. Jis stipriai sudavė Lvi jų abiejų labui, tačiau Lvi greičiau nėjo ir net nesibaidė daugybės kaulų, besivoliojančių ir barškančių ten, kur jie jojo. Matė, kaip Ela tarsi iš labai toli pasižiūrėjo atgal. Ji buvo beveik pasiekusi kitos kalvos viršūnę, po to ant kalvos viršaus.