— Tamašai! — jis manė išgirdęs, kaip ji jam atsako. Bet tada kibirkštys išnyko, ir miške, kuriame jis buvo, nebepaliko jokių pėdsakų. Lvi apatiškai sustojo, Tamašas iš nevilties nuslydo žemėn, paėmė už pavadžio ir ėmė jį vestis, atkakliai versdamas nuolat judintis aukštyn ir aukštyn į kalvą.
Tačiau ant kalvos jis turbūt pasuko šonan ir suklydo dėl krypties — kalvos turi tiek daug veidų ir taip lengvai paklaidina. Jis nukėblino per visą plačią pašlaitę ir visur rado šiurpiai žuvusių, tarsi būtų užklydęs į kokį užmirštą mūšio lauką iš kronikose neužfiksuoto karo. Elos — nė ženklo, nė mažiausios jo ieškomos šviesos švystelėjimo, vien tik krentančių kaulų, tarškančių šarvų barškesys, nežmogiškų kaukolių reginys — Azdra’ikio padermės, panašia ginkluote. Nuo vieno žuvusiojo jis pakėlė kardą — bauginantį daiktą su spygliais, kurių paskirtis gal nuginkluoti… dievas žino, kokia dar.
Su šituo jis toliau ėjo aplink kalvos viršūnę. Ela negalėjo turėt tiek daug laiko, kad dingtų. Skorė galėjo užsiožiuoti ir staiga patraukti savais keliais ar net, sergėk, dieve, numesti ją ir palikti paslėptą brūzgynuose. Jei taip bus nutikę, gal jis pamatys ją iš aukščiau.
Tačiau kai jis apkeliavo aplink visą kalvą, surado tik daugiau baltų, beakių žuvusiųjų ir begalinius miško takus. Leidosi ta kryptimi, kur link manė, kad iki tol jie keliavo; kardas buvo užbruktas už diržo ir Lvi pavadys rankoje, vis trūkčiojąs jį, kad net ranką diegė. Karts nuo karto jis šūkteldavo Elos vardą, bet lyg sapne miškas užgoždavo jo balsą. Per stingdantį lapų šnaresį Tamašas tarė Lvi:
— Mes ją surasim. Ji negulės čia. Kvaila mergiotė sako, kad galiu kerėti. Tai pabandysim, ar ne? Sakykim, kad mes turime ją surasti. Galvokim apie tai, na, geras arklys…
Lengva užmigti. Pernelyg lengva užmerkti akis, netgi žingsniuojant; jis vis dar užeidavo išblaškytus šiurpios armijos kovotojus, tarsi kai kurie iš tos daugybės bandė pasprukti nuo kažko, kad ir kas tai bebūtų, kas paliko visą laiką laukti — tik leiskite savo akims užsimerkti, pralaimėdami karą prieš švelnųjį priešą. Jei jis turi kerėjimo galią, šaukėsi jos, kad save ir Elą apsaugotų nuo šios vietos. Jei dievai jam maloningi, maldavo jų, bet nebuvo tikras, ar jie galės pasiekti šią karalystę, nebuvo tikras, ar buvo toks pamaldus, kaip kunigai norėtų.
— Čionai, — rodės, lapai šnabžda. — Čionai, Tamašai.
* * *
Virš laužo kepė žuvis, buvo daržovių, kokių Krukčis rado nesugedusių darže, ir nedaug maisto atsargų iš virtuvės, visa kita goblinai pasiglemžė. Keista tai buvo naktis, laužo šilumoje džiūvo priplėkęs Krukčio kailis. Zadnis — paguldęs Juriui ant kelių galvą, ir šiurpus perspėjimas, vis dar stirksantis kieme. Juriui nepatiko apie tai galvoti, ir pats meisteris Nikolajus paklausė Karolio, ar jis nenorėtų, kad jie pasistengtų palaidoti palaikus, tokius, kokių esama, tačiau Karolis pasakė „ne”; jis atsakė taip šiurkščiai, lyg nepageidautų kito klausimo tuo pačiu reikalu.
Taigi jie sėdėjo čia, tarp jaukalo, kurį goblinai paliko iš pilies, apgriuvusioje menėje kepė žuvį. Nikolajus pajėgė atsisėsti ir pavakarieniauti viena ranka, be to, jie surado meisterį Karolį, šiąnakt virš galvų turėjo stogą ir sienas aplinkui, bet nepaisant to, Juriui nesinorėjo valgyti: jis galvojo apie Karolio seserį ir apie tarną ten kieme — Karolis taip manė, — o labiausiai galvą suko, kaip taip atsitiko, kad Zadnis galų gale sekė ne jo brolio, bet Karolio pėdsakais. Gal tai pabaiga, už kurios — už kurios — nieko kita, tik grįžtuvės namo, bent jau su Nikolajumi ir Karoliu, tačiau…
Sau ant kelių jis juto Zadnio galvą, išsiblaškęs kasė minkštas gauruotas ausis. Šuo suėdė savo žuvį ir tikriausiai norėjo jo žuvies, kuri vėso ant sudužusios lėkštės, tad Juris ėmė laužyti maistą gabalėliais, rankioti iš jų kaulus ir duoti jam.
Tačiau jis išgirdo, kaip Karolis sako Nikolajui kažką apie rytdieną. Po to buvo persimesta žodžiais, kurių Juriui nepavyko nugirsti, jiedu kalbėjosi tyliai, tad jis geriau įsiklausė ir išgirdo:
— … tegul eina iš čia.
— Vienas? — Nikolajus paklausė, po to Karolis kažką pasakė, bet kaip tik tada Krukčis pliaukštelėjo uodega, laužavietėje spragtelėjo anglys ir Zadnis dėl to pašoko.
Juris dar labiau sukluso. Ir netikėtai jis pamatė du nuožmius veidus, sutartinai žvelgiančius jo pusėn.
Jis sukando dantis ir paklausė:
— Meisteri Karoli, ar jūs kalbate apie tai, kaip surasti mano brolius? Jeigu taip, aš neinu namo.
— Po šimts, kaip tik taip, eini namo, — pasakė Nikolajus. — Darysi taip, kaip kartą tau sakyta, mano ponaiti, ir jeigu nors kiek gerbi savo brolių atminimą, neatitrauksi manąs nuo Karolio, kad prižiūrėčiau, ar tikrai ten parsigavai.
— Jie gyvi.
— Mano manymu, vienas gyvas, — tarė Karolis, ir Jurio širdis sutvinksėjo vis greičiau ir greičiau. — Esu visiškai tikras, kad Tamašas čia buvo, ir ne taip seniai.
— Tai kur jis? — Jurio balsas išgąsdino Zadnį, kuris pašoko, metėsi nuo jo prie Krukčio, susikūprinusio prie ugnies, ir atgalios, ir vėl atgal.
— Jis žino, — suurzgė Krukčis ir perbraukė Zadniui per galvą.
— Šuo, jis žino. Brolis. Šuo, jis žino.
— Jis kalba su juo? — paklausė Nikolajus, bet meisteris Karolis pakėlė ranką ir tarė:
— Sakykit, meisteri Krukči. Ką dar jūs žinote?
Trolio uodega susuko nervingą, raitytą pėdsaką ir baigė kelionę jo stambiose rankose, atrodė, kad būtų saugi.
— Ragana.
— Kas per ragana?
— Jauna ragana. Ji iš čia.
— Jos mokinė, — pasakė Karolis, pakilo ir nužingsniavo iki pat laukujų durų. — Po galais! Jos mokinė… štai kas. Štai kas! Aš negalėjau jos numatyti!
Ko? Juris troško sužinoti, bet tik Nikolajus išdrįso paklausti:
— Apie ką tu kalbi?
Meisteris Karolis apsisuko, ir tai nebebuvo mielas meisteris Karolis, parodęs jam orų stiklą, o bauginančiai kitoks senis, piktas žmogus, kurio nužudyta sesuo buvo lauke, jis buvo matęs iš pasalos užpultus draugus ir kelias dienas ėjo, kad patektų čia.
— Jauna ir beviltiška kvailė, — pasakė jis ir vėl šastelėjo ant žemės prie ugnies. — Dieve, dieve — ji galėjo pasiimti jį. Visai buvau apie ją pamiršęs.
— Ką pasiimti? — paklausė Nikolajus.
— Ką nieku gyvu neturėjo teisės laikyti rankose. Bet jei tik būčiau čia buvęs, jei ji būtų likusi gyva…
— Ką? — paklausė Nikolajus, bet Karolis jį nutildė ir įsispoksojo į ugnį, mąstė, mąstė.
Juris suvalgė gabalėlį šaltos žuvies. Kitą. Trolis pasakė, kad vienas jo brolių gyvas. O pagal tai, kad Zadnis sekė pėdsakais, tai galėjo būti Tamašas, Juris vylėsi, kad tai jis. Jis nežinojo, ar tai blogai, o gal ne, bet jis labiau mėgo Tamašą.
Tačiau jeigu tai Bogdanas, jis visgi negrįš be jo. Juris stebėjo Karolį ir laukė, kaip ir Nikolajus, nepaprastai kantrus dėl Karolio.
Juris švariai nulaižė žuviuotus pirštus, kaulus laikė servetėlėje ant kelių, palaukė, galiausiai pamatė, kaip meisteris Nikolajus atšlijo į sieną, atrodė, kad jam skauda, ir tarė — labai jau tyliai:
— Tuomet eikite miegoti, pone. Aš palūkėsiu. Bet kuriuo atveju man reikia pasikalbėti su meisteriu Karoliu. Namo aš negrįšiu.
Nikolajus dėbtelėjo į jį piktai suraukęs antakius, liūliavo savo sužeistąją ranką.
— Mano brolis, pone.
— Dieve mano, tavo tėvas turėtų tau lazdą paimti.
Читать дальше