C. Cherryh - Goblinų veidrodis

— Berniūkščio vieta čia, — tarė Karolis.

— Ką turi galvoje sakydamas: „jo vieta čia?” — riktelėjo Nikolajus ir krūptelėjo, šiurpo nukrėstas. — Saule valdove, Karoli, tau protas pasimaišė.

— Mano protas veikia puikiausiai, meisteri medžiotojau. — Iš medžių glėbelio, kurį įmetė į laužą, meisteris Karolis ištraukė vytelę, nykščio nagu nusmaukė žievę. — Jei vaikiščias dabar grįžtų, būtų dar didesniame pavojuje. Visur esama tokių dalykų, kurie akimirksniu jį susektų.

— Mes nesame saugi kompanija, — pasakė Nikolajus.

— Ne. Nei jis, nei mano sesers mokinė, — Meisterio Karolio burna, jam perrišant kedro gabalėlį kryžiumi, virto siaura linija, ir jis pynė toliau. Išėjo žmogaus pavidalas, Juris staiga suprato.

Karolis švystelėjo jį į laužą.

— Kodėl taip padarėt? — paklausė Juris.

— Kas nors sumoka, — pasakė Karolis. — Kas nors bent jau pripažįsta pareigą mokėti. Būk mandagus su dievais. Esama pavojingų vietų.

— Jokių mįslių, — pareiškė Nikolajus. — Aš iki kaklo sotus tavo mįslių, meisteri gudruoli. Daugiau jokių plepalų. Kur Tamašas? Ką ta mokinė pasiėmė? Ir kur jie keliauja?

— Virš galvos įklimpęs, veidrodžio dalelę ir pragaro gūdumon. Dabar žinai, apie ką kalbu?

Du suaugę vyrai tuojau susiginčys, ir nieko nebus padaryta.

— Prašau, — paprašė Juris. — Apie veidrodžius, meisteri Karoli.

Karolis ilgam įsižiūrėjo jam į akis, Juris pajuto augančią tylą, bet Krukčis suurzgė:

— Goblinų karalienės veidrodis.

— Jo šukė, — tarė Karolis. Jis išsitraukė antrą vytelę ir, sukdamas tarp pirštų, nulupo. — Goblinų karalienės veidrodžio nuolauža. Ji turi galią apgaudinėti, galią žavėti… galią klaidinti ir gluminti, ir kitaip atrodyti.

— Kur ji?

— Būdavo čia. Kadangi nebėra, galiu tik tikėtis, kad ją turi ta mokinė. Galiu tik viltis, kad mano sesuo perspėjo mergaitę, kas tai per daiktas, ir tuo labiau, kuo nėra.

— Dėl dievo meilės, — pratarė Nikolajus, — trauk žodžius sau iš burnos! Ką ta nuolauža daro? Arba ko nedaro?

— Iš kvailio ji nepadaro protingo, negelbsti ėryčių iš skerdynių ir nepadeda pelei pagauti katės.

— Ką ji daro?

— Po galais, per daug, kad leistum jai klajoti po kraštą. Kai veidrodis suskilo, kažkoks goblinas vieną šukę išnešė į aukštutinį pasaulį, tai toks mano pasakojimas. Seniai tai nutiko, labai seniai.

— Jaunoji ponia ją gavo, — tarė Krukčis.

— Tikrai? Na? — Meisteris Karolis kilstelėjo antakius, įsistebeilijo į trolį.

— Jaunoji ponia paėmė ją iš goblino. Dovana. Seniai. Labai seniai.

— Ką jis nori tuo pasakyti? — paklausė Nikolajus.

— Tą, kad dabar aš žinau, kaip ji atiteko mano seseriai. Užula niekada nesakė. Po galais.

— Užulą niekada nesakė? — paklausė Nikolajus.

Senelė? Juris susidomėjo. Mūsų senelė? Tuo metu Karolis, atsakydamas į Nikolajaus klausimą, linktelėjo galva ir, spoksodamas į ugnį, įsikando žabelį.

— O kad mergiotė būtų palaukusi. Kad tik ji būtų palaukusi.

— Jaunoji ragana atėjo į mano tvirtovę, — šnekėjo Krukčis. — Surasti brolius. Vienas per uolas nukrenta prie upės. Atiduodu jai.

— Tai Tamašas, — pasakė Nikolajus. — Jis su arkliu nulėkė šlaitu.

Juris įkvėpė. Prisiminė kelią, besileidžiantį nuokalne link upokšnio, tekančio pro Krukči Strazą, ir aštrias uolas, kyšančias iš apačios šone. Bet Tamašas gyvas, dabar net Nikolajus tuo patikėjo! Viena Jurio ranka ilsėjosi ant kelio, o kita pridėta prie burnos, jis stengėsi kvailai neklausinėti, kol jo vyresnieji — išties tokie jie ir buvo — mąsto.

— Šitai man nepatinka, — tarė Karolis. — Išvis nieko palankaus nematau. Ta šukė juda.

— Kur juda? — paklausė Nikolajus.

— Link jos savininkės. Visą šį laiką šukė buvo saugioje vietoje. Goblinai dar nebuvo šitokia grėsmė. Gi mergiotė manęs nepastebėjo ir gavo Tamašą, jie pasiėmė šukę ir patraukė į rytus, be abejonės, tik kas rytuose…

— Goblinas seka juos, — tarė Krukčis. — Užuodžiu jį šiame kambaryje.

— Ng’Saeichas, — sumurmėjo Karolis, gal kažką panašaus į tai, o jo burna taip ir liko pravira, visa — su žabaru. — Dieve. Tas niekšas. Na, žinoma!

— Kas? — paklausė Juris, jis nebesusilaikė.

— Vagis, žinoma, vagis, kad jis skradžiai prasmegtų! Kvaišeliai ją nužudė, tikriausiai jie net nežinojo, kas ji tokia. Jiems buvo vis tiek. Bet jis žinojo. Jis žinojo, po galais jį, jautė tą atskalą lygiai taip, kaip ir aš, ir čia mane pralenkė!

— Man reikia su tavimi pasikalbėti, — Nikolajus pasakė Karoliui. Taip suaugusieji kalba, kai nori išprašyti berniūkščius lauk, kad tie negirdėtų.

Karolis pasakė:

— Berniukas keliauja kartu. Dabar nebėra pasirinkimo.

— Ar ilgai jis eis su mumis? Į goblinų irštvą? Į tai, kuo virto kiti mūsiškiai? Ką jie padarė tavo seseriai ir jos tarnui… Dieve, jie tikriausiai suėdė juos. Žmogau, tai ne priešas, kuris kovoja garbingai.

— Kaip ir aš, — atsakė Karolis ir išspjovė vytelės gabaliuką, kuris sušnypštė ugnyje. — Kaip ir mano sesuo. Štai kodėl jos nelaidosiu. Eik gulti. Jūs abudu. Šiąnakt nesapnuosit.

— Maniau, kad einame ieškoti brolių! — paprieštaravo Juris. Jis nesuprato, dėl ko Nikolajus ir Karolis ginčijosi. Jis suprato, kad Tamašas ir raganos mokinė yra kažkur miške, ir kažkas, vadinamas ng’Saeichu, tikisi gauti veidrodžio šukę, kurią jie nešasi. Geriausiai jis suprato tai, ką buvo matęs kieme, ir kad goblinai tai padarė. — O kaip Bogdanas? Kaip Ježis ir Zevas, Filipas? O kaip…?

— Rytą, — pasakė Karolis. — Rytą išeisime ir judėsime greitai. Nepabusk, kad ir ką išgirsi… Meisteri Krukči, saugokit giliuosius takus. Ir pasiimkite šunį. Šiąnakt jam geriau pabūti su jumis.

— Meisteri Karoli, — Juris priešginiavo, buvo nuliūdęs ir piktas.

Tačiau Karolis pakilo, užklodamas jį šešėliu, ir viena ranka skaudžiai suėmė jo veidą, po to Juris pajuto, kaip merkiasi jo akys.

— Per daug, per daug visko aiškinti. Miegok, vaike.

Juris jautė darąs tai net nežinodamas kodėl ir visai neprisimindamas, apie ką jie kalbėjo. Įsirangęs į meisterio Karolio jam padarytą guolį tarp menės šipulių, jis prisiminė tik Zadnį.

Tik vieną kartą tą naktį jis pramerkė akis manydamas, kad šalia jo stovi kažkas svetimas. Jis negalėjo pasakyti kodėl. Jis tik suprato, kad ir kas tai bebūtų, buvo pikta ir ieškojo kažko kito, bet ne jo.

Kad ir kas tai bebūtų — tas sava ranka perbraukė jam per plaukus ir pasitraukė. Po to jis ėmė drebėti. Nesuprato, kodėl tai jį išgąsdino, juk nė kiek to pykčio nebuvo taikyta jam. Tačiau vis tiek jis bijojo.

Berniūkštis buvo ramutėlis — pervargęs, galėjo pamanyti Nikolajus, o su kiekvienu kvėptelėjimu jis juto savyje akivaizdžią magiją. Jis vis laukė, kad skausmas grįš. Prisiminimas apie skausmą buvo toks gyvas, kad jis tikėjosi, jog tai sugrįš, jei tik jis vos pasistums nugara arčiau prie apklotų, įspraustų tarp jo ir kampo. Ir jis niekada labai nepasitikėjo senojo galimybėmis, tas tiesa, tačiau jis niekada nepamiršo ir ponios. Visą gyvenimą Nikolajus bandė save įtikinti, kad tai, kas tą naktį nubėgo drebuliu per jo kaulus ir nubaidė jį žemyn laiptais, buvo vien tik vaikiščio vaizduotė — o tai, kad jo rankoje lygiai maišo skausmas, labai nuostabu, manė jis, bet niekas jam nieko dėl šito nebuvo pataręs. Tai buvo jo skausmas ir vis dar jo ranka, ir sėdėjo jis čia, sugriautoje raganos menėje, skaudžiai jausdamas, kad jam padarė kažką visiškai nemalonaus, bet jis negalėjo prisiekti, kam būtent, ir lygiai toks pat skaudus buvo jausmas, kad jis kartu ir pažįsta, ir niekada taip ir nepažino to seno žmogaus kitapus kambario.