C. Cherryh - Goblinų veidrodis

— O dabartinė mūsų kelionė? Nežinome kur arba kodėl, tiesiog jojame?

— Surasti miško vidurį, — tarė ji. — Tačiau aš nežinau, kieno burtai mus veda. Nežinau, kieno kerai stipresni.

Tokį dalyką išgirsti — visiškai jokia paguoda.

— Mes einame prieš visų goblinų karalienę, o tu abejoji, kieno burtai stipresni. Ela, tu… — „Tu ne tokia jau, po šimts, gudruolė, kaip apie save manai”, — pagalvojo jis sau Nikolajui būdingais žodžiais.

Bet ar jis neina ten, kur ji veda? Ar daugybę kartų nemąstė, kad, jei tik būtų turėjęs nors kiek sveiko proto, būtų išvykęs namo? Ir kurgi jis dabar?

Besižvalgydamas aplink save į medžius, po mišką, jo akimis žiūrint — be kelio, be takelio… iš tiesų, kur jis?

— Ne tik aš abejoju, — tyliai tarė ji. — Visos Girios raganos. Gal aš — vienintelė jų turima galimybė. Galvoju, turėtume eiti ir pamėginti todėl, kad aš taip manau, štai ir viskas. Jos viską padarėli viską padarė. Aš esu ta, kuri palikta ateiti. Taigi aš esu didžioji Tajni Girios ragana, ar supranti? Ir aš nežinau, kieno burtai tave atvedė, nė karalienė negali žinoti. Nė viena iš mūsų negali žinoti, kieno burtai veikia.

— Tai kas iš to gera, jei niekas nesugeba pasakyti, kas atsitiks?

— Bet viskas keičiasi. Ir jei tu darai ką nors mažo, taip gali atsitikti dėl kažko didelio, o jei tu darai ką nors labai didelio, lengviau sužinosi, ką darai, kalbėjo mano ponia.

Kaip tu darai ką nors labai didelio? — klausimas, kuris liuoktelėjo jam į galvą. Jei jis būtų Karolio mokinys, jei tik visa, ką ji sakė, iš viso yra tiesa, o ne beprotybė, tada Tamašas norėtų mesti iššūkį šiai jų padėčiai ir padaryti kažką magiško — meldžiu, dieve, kažką, kad tai galėtų baigtis visiems laikams arba kad jis išbandytų, ar iš viso turi savy magiškos galios. Jeigu jis kerėtojas, galėtų išburti nepaneigiamą įrodymą, argi ne?

Bet tuomet, jei magija veikia taip, kaip ji sakė — niekas negali žinoti. Ar ne tai visais savo aiškinimais ką tik pasakė Ela: niekada niekaip nesužinosi.

Kur dingo tas prakeiktas goblinas ir ką jis buvo pasišovęs daryti? Neša žinią karalienei?

Ir kodėl Karolis jam niekada nesakė, ar jis kerėtojas? Kodėl Ela pasakė tai, ką pasakė, kai visą šį laiką… gi nekalbėdavo ar negalėdavo kalbėti?

Ar atsitiko kas nors? — svarstė jis. Ar kažkur kažkas pasikeitė? Ir ar tai mūsų, o gal jų burtai mus į šią vietovę atvedė?

Pabudimo pragaras. Tamsa ir laužas, ir kažkas džerškiąs jo ausyse. Šešėliai ant akmeninių lubų. Bukas skausmas. Ir, po šimts, tas šuo. Nikolajus pakėlė savo sveikąją ranką ir atstūmė skaliką. Virš jo palinko Karolis. Jis trumpam turėjo vargo atrinkdamas, kas čia. Tačiau tie vaizdai užsibuvo jo regėjimo lauke.

— Ką gi, ką gi, — tarė Karolis. — Laba diena, meisteri medžiotojau.

— Kad tave po šimts, — sumurmėjo jis. — Kur tu buvai?

— Ant savų kojų, pasirodo. Tu gi turėjai arklį, ant ko joti. Bent jau ponę. Jaunėlis Juris sakosi išsekęs paskui šunį. Ir nežino, kur jo broliai, tikisi, nebent, kad jie išsisuko. Jis kartu su troliu sekė paskui juos, be to, viliasi, kad tos kaukolės kieme — ne jų. — Karolis pabruko ranką jam po galva ir už jo užkišo susuktą apklotą, tada nuėjo prie laužo ir kažko pripylęs atnešė. — Išgerk šitą.

— Dvokia kaip arklidžių sąšlavos.

— Šiek tiek sudrėko. Tiesiog išgerk ir liaukis skųstis. Gyvas esi. Tai geriau, nei kai kurie iš mūsų gali pasigirti, ar ne?

Jis išgėrė, išsiurbčiojo šleikštulį keliančiais gurkšneliais. Šuo kažkur išdūmė — ten, kur ir berniūkštis, su viltimi pamanė.

— Kur Juris?

— Miega, — Karolis maišan krovė indelius, daugybė mažų puodynyčių per visą stalą. Pridrabstyta miltelių ir lapų, ir žolių.

Nikolajus pabaigė ištuštinti puodelį ir pasistatė jį sau ant krūtinės; žvelgė į lubas, jis manė, kad į menės lubas pilyje, prieš kurią neteko sąmonės, o laužas — ne per geriausia mintis, jei aplink esama goblinų.

— Ar čia tavo sesers pilis? — paklausė jis, kai Karolis paėmė puodelį.

— Buvo.

Jis prisiminė kieme stirksojusias kaukoles ir atleido senajam už grubumą. Pasistengė iš anksto pagalvoti apie ateitį, pabandė pažiūrėti, ar krutės sužeistosios rankos pirštai, ir tie judėjo, visai pakenčiamai, kad būtų naudingi. Tačiau kak ir kokia bebūtų Karolio neseniai paruoštoji arbata, jo galvelė galėjo liudyti, kad ji tokios pat rūšies, kaip ir trolio: jis galėjo skaičiuoti savo širdies dūžius — dunks, dunks, dunks, garsiau už laužo traškesį, garsiau už senąjį, kuris sėdėdamas, rankas tarp kelių nuleidęs, iš verpalų kuodelio pynė raizgalynę.

Jis pagalvojo apie laibus pirštus — tas pats žaidimas, tas pats duslus ūžimas… galvojo apie senąją ponią prie židinio, senoji ponia pasižiūri į jį tamsiomis tamsiomis akimis ir sako:

— Ar mes tik ne smalsuoliai? Šnipinėjame? Ar žinai, kas nutinka berniukams, kurie šnipinėja?

— Stanio ieškojau, — pasakė jis, — pamedžioti, — kiek atminė. Jie su Staniu medžiodavo anais laikais, kai Stanis buvo nerangus vaikėzas ir jis toks…

Ir jis…

— Tu dažnai su mano sūnumi lakstai, — sakė senoji ponia. — Ką jūs miške darot, a? Į paukštelius spoksot?

— Taip, — atsakė jis.

— Pažvelk į mane, — ponia sugavo jo akis, ir jis nebegalėjo jų nusukti. Gerokai vėliau ji liovėsi raukiusi kaktą, o jis vėl galėjo kvėpuoti. — Tu nemeluoji. Neįprasta. Nemanau, kad kada būčiau sutikusi berniūkštį, kuris nemeluotų. Ar esi ištikimas Staniui?

— Taip, ponia, — atsakė jis.

Ji tarė:

— Esi protingas berniukas. Pernelyg protingas, kad pagautum meluojant. Manęs daugiau nešnipinėk. Ar girdi?

— Taip, ponia, — atsakė jis ir visą tą laiką spoksojo į jos pinamus raštus.

Karolis pasakė:

— Paleisk vaikį, Užula.

Užula buvo jos vardas, bet niekas niekada jos taip nevadino. Nuo tos dienos, kai Senasis Lordas žuvo, iki jos mirties dienos ji buvo Ponia, ir tik po to Stanis tapo valdovu, o jo žmona Agnieška tapo Magijaros ledi, tuomet Stanis jau buvo vyras, turintis tris sūnus.

Tas pats pynimas kaip senosios ponios. Metų metais jis nematė, kad Karolis tai darytų.

— Kas tai? — paklausė apdujęs. Klausimas, kurį troško pateikti poniai, bet ji buvo mirusi. Mirė ji per audrą, lijo be perstojo, kol ji atsidūrė savam kape — šaltas ir nejaukus lietus su žaibais ir griausmu…

— O tu ką galvoji, kas tai? — paklausė Karolis.

Laužo šviesa užklupo Karolį nepatogioje padėtyje, nušvietė žiauriai perkreiptą veidą, o plaukai — ugnies spalvos. Pirštai užgriebė kitą kilpą. Narvas, visai be priežasties pamanė Nikolajus. Spąstai.

— Aš nežinau, — metai išmokė jį meluoti, kai reikia. — Kur berniūkštis?

— Miega. Pervargęs.

— O kaip Bogdanas ir Tamašas?

— Nežinau.

— Na, o tu kur buvai? Kur buvai per paskutines dvi dienas?

— Tris. Dabar trečiosios popietė.

— Kur, po velnių, buvai?

— Mano arklys metėsi šuoliais, — atrėžė Karolis. — Nukritau. Išėjau pagalbos. Jei dėl vakar — čia nieko nebuvo. Ar pakaks? — Zadnis vėl pratrūko loti ir nusirito per kambarį, ant stalo parversdamas butelaitį. — Kad tave kur!

Zadnis lyg pašėlęs nagais braižė duris. Nikolajus prisiminė savo kalaviją ir ėmė jo grabalioti, Karolis gi pametė savo raizginį ir atsistojo.

— Kur veda tos durys? — paklausė Nikolajus.