C. Cherryh - Goblinų veidrodis

Nikolajus gi žiūrėjo j tą tvarinį, jis net nepakėlė savo kalavijo. Nikolajus pasakė: „Šunsnuki tu”, — ir nuslydo nuo Gracijos nugaros.

Tada anas tarė:

— Kur berniukai? — paklausė meisterio Karolio balsu…

Juris tvirtai laikė strėlę. Magiški padarai — vien iš apgaulės; jie galėjo panėšėti į tai, kuo nebuvo, tą jis buvo girdėjęs. Tačiau jis neiššovė, netgi kai meisteris Nikolajus parkrito, ir kalavijas žvangtelėjo į purvu padengtus grindinio akmenis.

Tariamasis meisteris Karolis nuskubėjo prie jo. Po gobtuvu Juris matė baltus plaukus ir susenusias meisterio Karolio rankas, net Karolio veidą su suraukta kakta. Bet jis nepatikėjo, kol nepamatė, kaip senasis stengiasi padėti Nikolajui, ir tada jis sužinojo, jog tai Karolis. Po to nuleido lanką ir priėjo padėti.

Meisteris Karolis apstulbęs apsidairė aplink.

— Kad tave kur! Ką, po velnių, čia darai?

— Goblinas jį pašovė. Manau, gali būti užnuodyta.

— Nebūtinai, — tarė Karolis ir vėl nukreipė savo dėmesį į Nikolajų, keikėsi apčiuopdamas Nikolajaus kaklą ir petį. Juris tylėjo, stovėjo taip pat rankose laikydamas lanką, kol meisteris Karolis atsegė Nikolajaus apykaklę ir patikrino širdį bei galvą.

— Po galais, goblinai tik menką nieką mums tepaliko, — pasakė meisteris Karolis — jam, Juris pamanė; jis susijaudinęs laukė įsakymų. — Nemanau, kad turi paklodžių arba kokį katiliuką.

— Taip, pone.

Juris nuėjo ir nuėmė tuos nuo Gracijos. Ir likusias vaistažoles. Krukčio rastąsias.

— Šitas trolis mums davė. Jis iš jų virė arbatą.

— Trolis, tiesa? — Karolio veidas persikreipė, pasidarė keistas, kai Karolis sugriebė Jurio atneštuosius daiktus. — Teprasmenga trolis skradžiai. Nikolajus — laimingasis, jei dar išgyvens šią dieną.

— Nesakykite taip!

— Laimingas jis, jei iki šiol dar gyvas.

Meisteris Karolis ėmė tampyti Nikolajaus sagtis, stengėsi nuimti šarvus, darė tai pernelyg šiurkščiai.

— Leiskite man, — tarė Juris ir suėmė virveles, prilaikiusias rankovę, tuo tarpu Karolis išsitraukė peilį ir nupjovė tvarsčius, kuriuos Nikolajus buvo aplink aprišęs.

— Prakeikimas, jie prikepę. Imk tą puodą, gauk vandens.

— Turiu balzamo.

— Ne, ne šitam atvejui, — pasakė. — Judinkis, kvaišeli. Mums reikia ugnies, ir dievai žino, ką ji prišauks, bet, po galais, nėra iš ko rinktis. Nestovėk išsižiojęs ir negaudyk burna musių! Judinkis!

— Taip, pone, — iškvėpė ir pasičiupo katiliuką. Vėl lojo Zadnis, viduje pakėlė aidą. — Kur vanduo, pone?

— Kiemo gale, — atšovė jam Karolis. — Kur kitur, manai, jam būti? Ir, vaiki…

Jis stabtelėjo ir pasisuko ant vienos kojos.

— Pone?

— Nutildyk tą prakeiktą šunį, gerai?

Goblinas stebėjo, kaip jie įkūrė ugnį, kaip pasitiekė pusryčius, kaip valgė, Tamašas piktai į jį dėbtelėdavo. Jam skėlė galvą, akys — lyg smėlio būtų pribertos, ir tik judėjimas neleido mintims vėl klaidžioti tais pačiais nemaloniais ir beprasmiais takais, kuriais visą naktį sekiojo.

— Ką su juo darysime? — paklausė jis.

Ela tik pečiais gūžtelėjo.

— Tegul būna.

— Ar mes čia pasiliksime?

Ela papurtė galvą.

Jis susitvardė ir pateikė kitą klausimą:

— Ar dabar išvykstame?

Na, ką gi, tuomet Ela nebekalbės. Jis nebekalbės. Tamašas pakilo ant, rodėsi, medinių kojų, supykęs nuklibinkščiavo prie arklių ir ėmėsi juos balnoti, norėdamas palikti šią vietą; Ela neprieštaravo.

Šalia jo, pamiškėje, išdygo goblinas, arklius sunervino, stebėjo jį, tarsi jis būtų ano tikslas.

— Norėjot ją pamatyti, — tempdamas Lvi balno pavaržą, pasakė jam Tamašas. — Ką gi, pamatėte. Ji nenori su jumis kalbėtis. Kodėl neišvykstate?

— Ji nėra protinga, — pasakė tas. — Nė išmintinga.

Tamašas palinko ant balno, pažvelgė per jį ten link, kur stovėjo goblinas: rankos sukryžiuotos, viena koja palenkta, atsišliejęs į medį.

— Neišmintinga, nes nesiklausys jūsų? — jam nepavyko pajuokauti. — Ko jūs norite? Kodėl viską griaunat? Ar tai tiesiog jūsų prigimtis?

— Tu mus painioji.

— Painioju? Ar painioju tai, ką mačiau pilies kieme? Arba ant Krukči Strazo stogo?

— Aš esu i’bu okhthis. Tai itra’hių darbas.

Jo ausims — goblinų vepalionės. Įniršęs dėbtelėjo per Lvi pasturgalį, uždėjo ant jo ranką. Bet tik kvailys atsisako žinių. Meisteris Karolis taip sakydavo. Tad Tamašas nugalėjo savo galvos skausmą bei savo pyktį ir šiurkščiai mestelėjo:

— Na, ir?

— Itra’hiai r ne mano padermės, žmogau.

— Neabejoju, mano broliui šitai buvo svarbu. Ir jos poniai, neabejoju, buvo ne tas pats. Jie neprisistatė. Nepasikeitė mandagybėmis.

— Jie ne iš sumaniųjų.

— O jūs — iš tokių.

— Ar tu arklys? Nemanau. Anie turi keturias kojas. Lengva nusakyti jūsų giminių skirtumus. Ir mūsuose lengva, jei turi kiek proto.

— Jūs sakot, kad esate kažkuo kitokie nei anie, kaip juos ten bepavadintumėte?

— Žmogau nuobodžiu liežuviu. Išties mes skirtingi, kaip tu kad skiriesi nuo savo gyvulių. Jie siunčiami, ir jie vykdo. Su jais nekalbama. Nieko su jais neturima bendro. Jie — šunys. Gi i’bu okhthys — aiškiai kultūringi.

— Dieve, — Tamašas atsuko padarui nugarą, pasisuko į Elą, besėdinčią ant upokšnio krašto, pasakė: — Mes pasiruošę.

Bet kai vėl pažvelgė goblino link — ten vien tik medžiai tebuvo, ir jokio judančio lapelio, rodančio, kur ano būta.

— Skerdikai, — jam iš paskos pasakė Tamašas tikėdamasis, kad tas išgirdo. — Žmogžudžiai. Paleidžiate savo šunis, kad už jus jūsų darbą padarytų, koks gi skirtumas? Koks gi, po šimts, skirtumas, pasakykit man?

— Ne, — tarė Ela, ji stovėjo už jo, nors Tamašas negirdėjo jos judant. Jo širdis pašoko.

— Ką „ne”? — Jis vis dar pyko — ant jos pyko, Azdra’ikiui dingus iš akiračio. — Neklausti, kas nutiko mano broliui? Neklausti, kur mes einame?

— Tenai, — ji kryptelėjo galva vartų pusėn, pro kuriuos praeitą naktį nenorėjo antrąkart eiti. Ji nešė ryšulius, kuriais jie naudojosi; praktiška mergiotė — jis buvo pritrenktas.

— Ačiū, — pasakė jis. Neypač maloniai. Pabandė dar kartą nežymiai linktelėdamas padėkoti po to, kai paėmė ryšulius. — Dėkoju.

— Čia nesaugi vieta, — tarė ji. — Už antrų vartų — miškas. Žmonės įeina ir nebeišeina. Manoji ponia sakė, kad nežino, ar tikrai yra kitas miško kraštas, o gal jo pamiškė ne visada ta pati, jei negali įžiūrėti takelio.

Trys mintys iš eilės. Nuostabu ir nepaprasta.

— O tu gali?

Ji nežymiai kilstelėjo smakrą, antakiai suraukti, pasakė:

— Žinoma. Tu ne?

Akimirką jis nesuprato arba nenorėjo suprasti: buvo nepaprastai pavargęs nuo jos nuotaikų ir įžeidinėjimų. Po to suprato, kad tai ir vėl tie kerėtojo reikalai, be to , kaltinimas melagyste.

— Ne, — atsakė jis ir tada (Tamašas nepajėgė pasipriešinti) pažvelgė į vartus norėdamas sužinoti, ar galės ką nors pamatyti. — Nieko ten nėra.

Jam berišant prie Skorės balno ryšulius, paduodant Elai ranką, ji dar labiau suraukė antakius.

Lipdamas į Lvi balną, Tamašas antrąkart žvilgtelėjo miško pusėn. Ir vis dar, tiek, kiek galėjo matyti nuo tos pakilumos, ten nieko nebuvo.

Ji paragino Skorę, jis pasekė ja galvodamas, kad dar kartą pasirinko, kad, nors ir kaip pavojinga būtų buvę bandyt iš čia grįžti, ateityje bus dar blogiau.