C. Cherryh - Goblinų veidrodis

— Tajni Girioje aš esu kerėtoja. Ar nesu, Azdra’iki ng’Saeiche?

— Tu. Esi.

Tyla po to. Tamašas neišdrįso pasisukti žvilgtelt. Juto skruzdės žemyn ir aukštyn ropinėjančias jam per nugarą, per rankas, jautė, kaip daužosi širdis, pasiruošusi iššokti. Tas padaras puls; Tamašas pakėlė lanką, įvertino gūsingą vėją.

Tačiau goblinas gūžtelėjo vienu pečiu, pasisuko ir pašaipiai spragtelėjo pirštais.

— O taip, Tajni Girioje nauja ragana atsirado bei sudaužyto stiklo šukė. Ir ką jūs siūlote su ja daryti, meldžiu, pasakykit. Gal įsakysite man apsisukti? Ar jus tai linksmina?

Bjaurus jausmas. Tamašas įtempė lanką.

— Padėk jį šalin! — sušuko Azdra’ikis, jo balsas drebėjo, jis apsisuko aplink, laikydamas iškeltą ranką. — Padėk šitą šalin, kvailas daikte! Ar tu iš viso žinai, su kuo turi reikalų?

Goblinas turėjo omeny veidrodį. Padaras nežengė nė žingsnio artyn — iš tiesų per du atsitraukė ir, antrą kartą apsisukęs aplink, bedė ranka su tamsiais nagais.

— Ši nuolauža — ne žaisliukas tau, mergiote, pasilinksminti. Ji ne žmogaus vaikagaliams, neišmanėliams, rankose laikyti! Atiduok ją man! Atiduok man, kol dar savęs nesunaikinai!

— Palikit mus vienus!

— Žmogau, Tamašai… šį daiktą, kurį ji laiko, Tajni Girios raganos bijojo naudoti, o šitas silpnas kūdikėlis ketina su juo sau galią susikurti.

— Atrodo, kad jums tai nepatinka.

— Paklausyk manęs, kvailas padare! Po ežeru, karalienės menėje, stovi veidrodis. Jis aukštesnis ir už karalienę. Jame ji mato, kas vyksta ir kas galėtų vykti, ir ji formuoja tai, ką nori, ir klaidina tuos, kurie patikės. Si yra to veidrodžio šukė ir jo magija, viena atskala iš veidrodžio pakraščio, nukreipta prieš veidrodį ir prieš karalienę. Ši yra jėga, prieš kurią tavo jaunoji ponia siūlo stoti. Uodelis, žmogau, uodelis ketina pulti pragaro karalienę, o jos dešinėje — štai žiūrėk! — Tamašas, su savo lanku ir baisingu peiliu! Pasakyk man, ką pirmiausia darysi, jaunoji ragana?

Jis juokėsi iš jų — tas padaras išdidus lėtai traukė šalin, link sienos, tamson, link krūmų. Jis dingo.

— Nemanau, kad jis išėjo, — tarė Tamašas.

— Jis neišėjo, — atsakė Ela. Tamašas pasižiūrėjo į ją, pamatė pyktį ir baimę. Jos pirštai, dengią ugnį, švietė lyg žvakės vaškas.

— Bet jis nieko nedarys. Jis nedrįsta. Negali.

Tamašas atleido lanką, vienu pirštu pasigavo į delną strėlę.

— Jis nedrįsta eiti pro vartus. Man labiau patiktų, jei šiąnakt persikeltume tenai.

Ji su įniršiu papurtė galvą:

— Mes ten negrįšime. Ne šiąnakt. Ne.

— Tuomet kodėl pirma tenai ėjome? Ką mes čia darome?

Jos akys nuslydo šalin į tamsą, į niekur.

— Ar tai dėl veidrodžio? Ar jis gali tau ką nors pasakyti? O gal tu nenori kažko susitikti?

Jos kaktą išvagojo raukšlės, tarytum jis būtų pasakęs kažką keista.

— Veidrodis pavadino mane kerėtoju, — Tamašas ėjo prie esmės. — Ir jis suklydo. Ar veidrodis tau parodė gobliną?

— Ne, — pasakė ji ir nuėjo šalin, tyčia atsuko nugarą. — O kodėl turėtų? — atsklido iki jo; šaltų šalčiausiai, be jokio dėmesio jo abejonei.

Galbūt kokie nors kerai neleido jai jo išgirsti. Gal grynas pasipūtimas. Dabar jis buvo linkęs taip manyti, pagalvojo: „Tegul ji skradžiai”, — ir nuėjo pažiūrėti, ar arkliai sugrįžo sveiki ir gyvi.

Ela jį pavadino melagiu. Mergina su goblinų akivaizdžiai dėl šito sutarė.

Na, ką gi, žinoma, jis nebuvo pernelyg skrupulingas su tiesa, su raganomis ar goblinais. Arba su troliais. Jis nemanė esąs įsipareigojęs duotis, kad jam kas gerklę perrėžtų arba kad jo šalį užpultų ir jo gentainius goblinai išžudytų. Arba kad dėl niekų mirtų, nes kažkokia savim patenkinta mergiūkštė kaip višta buvo per daug pasipūtusi, kad paklausytų kieno nors patarimo.

Bent jau arkliams, jis matė, nieko nenutikę. Vėl pagalvojo, kad ryte pasiims Lvi ir išjos vakarų pusėn, tiesiog aklai į vakarus, kol pasieks kalnus, kuriems šios kalvos — tik priekalnė, jis galvojo ir apie tai, kad Karolis nepajėgė padaryti to, kas buvo teisinga arba protinga. Galbūt jo paties neryžtingumas buvo kerai, o gal tik gera karinė jo nuovoka ir išsiauklėjimas, kur sakoma, kad merginoms nesaugu vienoms klaidžioti po laukines vietoves, mergiotė gi, žinoma, neabejotinai būtų jį sulaikiusi kerais ar bet kokiais kitais šlykščiais triukais, nes ji nepasibalnotų arklių. Ji per daili, kad purvintųsi rankas, ir per trapi, kad pakeltų smeigtuką, tačiau ji pamiršta, kam dar jis naudingas — ji buvo pernelyg išmintinga, kad jai prisireiktų to, ką jis žino.

Tamašas patapšnojo Skorei per sprandą ir užsuko už jos, tik staiga akies krašteliu, numanydamas nemaloniausią, kažką pamatė. Jis užėjo už kumelės ir aplink ją prie Lvi, kad vogčia žvilgteltų sienos link neišduodamas, kad ką nors pamatė.

Goblinas buvo sugrįžęs, sėdėjo šešėlyje, paprasčiausiai žiūrėjo.

Po galais, pagalvojo ir atsuko jam nugarą, nebežinojo ką daryti, buvo išsekęs, jautėsi goblino apiplėštas: paliktas be apetito ir, labai tikėtina, šiąnakt be miego — iš to padaro ne daugiau naudos negu iš Elos. Krukči Straze Tamašas žinojo, kur link namai. Net trolis nebuvo toks blogiukas, kad leistų arba atimtų norą valgyti įprastu laiku…

Tačiau tvirtovės stogo prisiminimas tarp jo ir pasaulio išskleidė miglą, o Tamašas buvo per daug pavargęs, kad ilgai galvotų apie siaubingus dalykus. Jo galvoje jie persipynė ir tapo įprasti — toks neišvengiamas šio krašto būvis. Tamašas susirado sau vietą prie medžio kamieno, lankas gulėjo ant kelių, ir jo akys buvo užmerktos, jis atsisakė rūpintis tuo, ką galvoja ragana. Ji nemiegojo. Tegul pabudi, tegul ji nerimauja.

Tačiau jam nepavyko numigti, mat sugrįžo Ela ir, įsirausdama netoliese į ryšulius, sukėlė maišatį. Jis pabandė ją ignoruoti, bet tai, ką ji išvyniojo, kvepėjo prieskoniais ir dešra, juk neįmanoma ilsėtis, kai pro nosį dvelkia tokie kvapsniai. Tamašas pasiėmė lanką ir, užmetęs akį į šešėlyje vis dar tebesėdintį gobliną, pasitiekė sau sužiedėjusį sausainį bei dešros gabalėlį ir prisėdo.

— Ar Karolis buvo tavo tėvas? — tuoj pat paklausė ji.

— Ne.

Pasibaisėtinas klausimas. Su jo motina? Iš kur ji ištraukė? Per daug visko raganavimui ir aiškiaregystei.

— Kažkas jūsų namuose buvo kerėtojas.

— Karolis, tik Karolis. Bet jis — ne giminė.

— Arba ragana, — pasakė Ela.

— Ne.

Bet senelė stryktelėjo jam į galvą. Senelė, kurios kapas…

— Turėjo būt kas nors, — atkakliai tvirtino Ela. — Pusbrolis? Dėdė?

— Nebuvo tokio, — jis melavo. Dieve, jis vis labiau įpranta meluoti. Melas jį apsupo. Tamašas jautė ypatingą nerimą. Jei šią akimirką žvilgteltų sienos link, išvystų į jį spoksantį gobliną…

… veidrodinis atvaizdas; jis nukreipė akis žemyn į ranką ant kelio. Tamašas pakeitė savo kūno padėtį, įtarė, kad tas padaras visa povyza juokiasi, staiga išsigando, jog jautrios ano ausys galėjo išgirsti kiekvieną jų pasakytą žodį.

— Nesu kerėtojas, — pritildęs balsą iki girdimumo ribos, sušnabždėjo jis. — Meisteris Karolis mokė mane tik paprasčiausių dalykų. Turbūt išmokė per daug, gal tą ir matei…

Tačiau senelė buvo kilusi iš už kalnų, būtent nuo šių kalvų.

Senelė parodė jiems mažų gudrybių: kaip pajudinti lukštą, surasti monetą — oi, kokie patiklūs kažkada buvo du berniūkščiai, o senelė juokėsi jai būdingu rimtu juoku ir sakė, kad visada esama apgaulės, senelė taip vadino. Visada ieškok apgaulės, net tikroje magijoje.