C. Cherryh - Goblinų veidrodis

Tačiau tą pat neatidumo akimirką ji dingo — pro vartus į griuvėsius.

— Ela? — jis paklausė tuščios nakties, buvo išsekęs, pasimetęs ir netikėtai paniekintas. Jis paėjėjo iki tamsaus vartų tarpo, jos nerado nė ženklo, įsiklausė, neišgirdo nė krestelėjimo, tik šaltas nakties vėjas dūsauja ir staiga žvangteli pakinktai: Skorė papurtė galvą.

Taigi mergiotė, jojusi ištisą dieną, suradusi nužudytą savo ponią, pabėgusi nuo goblinų su kažkuo, ko tie ieškojo, norėjo vienut viena pasprukt į griuvėsius. Na, ir puiku. Galbūt raganoms nereikia miego nei gynėjų, ir maitinasi jos mėnulio spinduliais. Pagautas pykčio jis įtempė lanką, paskui jį su strėline atrėmė į žmogaus dydžio akmens luitą, nubalnojo arklius, pavedžiojo ir ištrynė juos sausai, šitie padarai bent jau buvo dėkingi.

Po to apsiraminęs, kad ir ne ramesne sąžine, pasilenkė prie vandens krašto, atvėsino savo skruostus vandenyje, kuris persmelkė šalčiu iki pat kaulų — geras vanduo, šaltas vanduo, kol Tamašas nusiprausė ir atsigėrė, vertęs jį drebėti, tačiau šis darbas buvo vertas darbas, kurį Tamašas padarė, — tai ne tas, kurį galėjo prisiminti — vertas darbas ir vertas prakaitas, ir bandymas padaryti, kas teisinga.

Tamašas peržvarbo. Jis pasiėmė savo lanką ir susirado, kur prisėsti šalia sienos, nuo naktinio vėjo apsisupo savo apsiaustu ir pagalvojo, kad dabar, kai jo skrandis ramėlesnis, privalo pabandyt užvalgyt, įlįsti į ryšulius ir susirasti ką nors valgomo, jei jau mergiotė nesiteikė pranešti jam, kur esanti ar ką ketinanti daryti, arba kada sugrįš, jei tik ji iš viso sugrįš.

Bet jis nebeturėjo tikro apetito, ir nereikėjo jo laikyti kažkur užspaudus arba nukišus ar per kitą pasijodinėjimą užkerėti — tai buvo visa, ko jis norėjo. Užteko žinoti, jog maistas ir vanduo — ranka pasiekiami, netgi jei jis ir per daug išsekęs, kad valgytų. Nusprendė, kad gali trumpai numigti. Juk tik jo sprandas rizikuoja. Jam tereikėjo užmerkti akis ir pasiklausyti vėjuje šlamančio miško.

— Naktį žmonės prastai mato, — nuo sienos jam virš galvos sušvebeldžiavo goblino balsas. Tamašas stryktelėjo ant vieno kelio, siektelėjo peilio.

Goblinas, vos žvangtelėdamas metalu, liuoktelėjo žemėn, kol Tamašas sverdėjo pašokęs ant kojų ir išsitraukė peilį — padaras buvo taip netoli. Tamašas išgirdo, kaip nubėgo nulėkė arkliai.

— Na, na. Štai ir vėl mes, o jūs grasinate man manąja dovana.

— Tai tu, — pratarė žengdamas žingsnį atgal, bandė išsklaidyti jį užplūdusį kliedesį. — Ela!

— O, ša, ša, žmogau. Ji manęs nebijo. Turėtų, bet nebijo. Ji — galinga stebukladarė, kaip ir jos ponia, ar žinai? Be abejonės, galingesnė. Izabelė neliesdavo to, ką ji paėmė. Dabar Izabelė negyva, ir jos vargšas, kvaišelis tarnas kartu su ja. Įdomu, kaip jai seksis.

— E-la!

— Sakau tau, ji neišgirs tavęs. Ji negali tavęs girdėti.

Tas padaras artinosi. Tamašas vėl atsitraukė, svaigstančia galva, laikydamas peilį tarp savęs ir jo savininko — nelabi ašmenys su atgal atsikišusiu spygliu, jis galėjo tik spėlioti, kaip juo naudotis, bet šis tvarinys, labai tikėtina, žino ir turi prie peilio tinkantį kardą.

— Vargšeli nedėkingasai. Štai.

Žvaigždžių šviesoje rankoje su juodais nagais sublizgo brangakmeniai. Kažkas dunkstelėjo ant žemės prie Tamašo kojų.

Jis turėjo pažvelgti žemyn, bet nepanoro atitraukti akių nuo to tvarinio, kuris šypsojosi jam rodydamas iltis ir nerūpestingai atsirėmė į sieną, ilgais voro pirštais lietė pašonėje kabančio kardo rankeną.

— O mes visiškai nepatiklūs. Argi ne, vagie? Man melavote, visą laiką buvote su ragana. Gėda. Gėda.

— Kur likusi jūsų dalis?

— Mano? Kodėl? Viskas čia, žmogau, viskas, kur raganiūkštė, ir kur jos nėra. Bet raganos jau tokios: daugiausia laiko — nei čia, nei ten. Jūs gi, — dar kartą šyptelėjo sučiaupęs lūpas, tačiau iltys vis dar kyšojo, — jūs gi kuo aiškiausiai čia, jaunasis ponaiti. Turit mano peilį ir iš mano malonės jo dėklą bei savo galvą. O štai ir aš, laukiąs maloningo jūsų priėmimo. Ką pasakysit?

Voratinklių aptrauktam protui buvo sunku sekti paskui to padaro kalbos vingius ir posūkius, tačiau pulti jį ir žūti kaunantis ginklais, kuriuos anas pažįsta, atrodė kvaila, dar kvailiau, kai goblinas atrodė ypatingai susižavėjęs savo protu, o jis nežino, kiek to proto esama. Tamašas įkvėpė, pasirinko nerūpestingą laikyseną.

— Ką aš pasakysiu? Kad jūs esate paprasčiausias plėšikas.

— O, nepaprastas. Lordas tarp saviškių. O šita mergiotė, šita jauniklė, šita tariama burtininkė nepaprastai man trukdo. Na, štai ir mes: vagis ir melagis, ir abu — plėšikai.

— Aš ne plėšikas.

— Tačiau sutikit: vagis ir melagis.

— Ne.

Ir vėl aštriadantis juokas:

— Mano vardas Azdra’ikis. O jūsų, žmogau?

— Tamašas, — jis neužsiminė apie savo šeimą arba draugus, nieko daugiau, nei reikėjo. Pasakyti vardai siūlė draugiškus santykius, kokių su šiuo padaru vaikinas netroško. Jis tikėjosi, kad Ela girdėjo jo šūksnį ir kažką keri, kad jį išvaduotų, tuo tarpu jis negali nieko, tik vilkinti laiką, galvojo Tamašas, kažin kiek kitų goblinų kariūnų šmižinėja aplinkui po miško tamsybę. Lvi ir Skorė daugiau nežvingavo, o jis nemanė, kad goblinai pajėgtų sučiupti arklius, nesukeldami bent kokio sąmyšio.

— Ką gi, Tamašai, ar jūs irgi kerėtojas?

— Pats galingiausias.

Padaras nusikvatojo:

— Drąsus žmogus. Kodėl neinat ieškoti raganiūkštės? Aš čia jūsų palauksiu.

— Žinoma, palauksit.

— Ne, ne. Mano garbės žodis. Eikit, jūs laisvas.

Tas padaras buvo sumąstęs sekti jam iš paskos pas Elą, Tamašui aišku. Tačiau jis nežinojo, ką dar jis galėtų padaryti, ką nors, kas galėtų suteikti jam kokią nors galimybę arba net sulaikytų šį padarą ilgėliau nei vienas goblino kardo švystelėjimas, ir tuo labiau, jis ne geriau už gobliną žinojo, kur Ela. Galbūt Tamašui pavyktų atbėgti pirmam ir sukelti tokį triukšmą, kad Ela žinotų, kur jis yra. O gal jie jau sugavo ją, ir goblinas tik žiaurius pokštus krečia. Bet Tamašo gyvybei nebuvo geresnio pasiūlymo.

Jis pasičiupo lanką bei strėlinę, nėrė pro tarpuvartę į apgriuvusios sienos šešėlį ir atsidūrė krūmų bei sudaužytų sienų labirinte. Jo žingsniai ant neužverstų grindinio akmens plotų dunksėjo garsiau, nei jis norėjo. Stengėsi būti tylus, karts nuo karto žvilgtelėdavo atgalios, bijojo, kad visą tą laiką padaras juokiasi ir seka iš paskos.

Tamašas nedrįso sušukti. Bijojo, kad ji, nenujausdama pavojaus, gali atsiliepti. Surasti ją — visai ne jo noras, tik sukelti tiek triukšmo, kad ji imtųsi kokių nors magiškų apsisaugojimo priemonių, o jis, jei tas padaras turi bendrų, šmižinėjančių po šiuos miškus, kad užtiktų taikinius iš toliau nei per rankos ilgį. Strėlė buvo įremta lanke, o jis — pasiruošęs klastai.

Kai už žmogaus ūgio krūmų uždangos Tamašas pastebėjo blyškius Elos plaukus ir sustojo, suprato atsidūręs prieš sieną nurėžtu viršumi, pabandė sugalvoti, ką daryti toliau, gal eiti pas ją…

Ji gi stovėjo taip ramiai, taip nenatūraliai ramiai, nekreipdama jokio dėmesio į jo žingsnius, dunksinčius per akmenis, į jo brovimąsi per krūmus. Ji stebeilijo žemyn, į saujon sudėtas savo rankas. Buria, tarė sau Tamašas, bet nebuvo nieko jam akivaizdaus, nieko, ką jis pastebėtų, kas galėtų išblaškyti tą grėsmę anapus sienų.

Tamašas žvilgtelėjo atgalios į kelią, kuriuo atėjo, jis dvejojo, gal geriau grįžti ir pabandyti nusivesti tą padarą kur kitur, nei trukdyti jai kerėti, tačiau tai atrodė didžiausia beprotystė. Ir, nežiūrint visko, ką pajėgė padaryti, vis tik jį sekė, jie jau surado Elą.