C. Cherryh - Goblinų veidrodis

„Šaunuolis, — kandžiai, Bogdano maniera, pagalvojo jis. — Šaunuolis, broliuk. Ir tik dabar svarstai, kokie tavo ginklai? Tu ištikimai mane stebini…”

Tamašas pabandė bent apskaičiuoti, kiek nukeliavo. Atviresnėje vietoje pažvelgė atgalios, pasidairė kalnų, tačiau ten dunksojo dar aukštesni medžiai: aplink juos vien miškas, blankus, bespalvis dangus — aukšta jo padangė patį laiką darė nepatikimą. Tamašas buvo pernelyg budrus toje tamsoje, kur gyveno miškuose, kur prietema buvo ankstyva ir šešėliuota dėl lapijos. Ištisas pasaulis svyravo ties sveiko proto riba, vaizduotė vedė į niekur, o jis štai neturi jokio protingo pasirinkimo, tik tai, ką pasirinko.

— Iki tamsos pabaigsime, — pranešė Ela, vieninteliai žodžiai nuo vidurdienio, kuriuos jam pasiūlė. — Privalom.

Tamašas pakartojo savo klausimą:

— Ko mes šiame miške bijome?

— Visų visokiausių dalykų, — atsakė ir pridėjo: — Visko.

Lvi krestelėjo prakaituotą galvą, Tamašas patapšnojo jam per sprandą po krentančiais karčiais, jis nemėgo neaiškių atsakymų, o per šią valandą ėmė dar labiau bodėtis raganomis. Galbūt ji ir galėjo palengvinti jo skausmus, tačiau ramybė netruko ilgai. Galbūt ji galėjo priversti padarus eiti, kur ji nori, bet aišku, kad jos įtaka nesiekia goblinų, o gal ir lokių — tai kas iš to gera?

Be to, kas žino, ką moterys galvoja, ką gali padaryti arba kodėl? Štai jis joja šešėliuotu, goblinų mėgstamu mišku jau nebe pirmą kartą savęs klausdamas, kaip Ela išsisuko nuo goblinų pasalos, kaip paslėpė arklius arba kaip susitarė su troliais, kad jį išgelbėtų.

Sienos dar nakčiai neužslinkus — jo popiečio viltis, jis tikėjosi, kad jie suras kokią nors įtvirtintą žmonių gyvenamą valdą, neįveikiamą vietovę, kurios kilmingoji ponia atsitiktinai bus ragana, tačiau — meldžiu, dieve — pasirodys, kad ji labai primena Karolį, kurį jis mylėjo: sena moteris, kurios darbo kambaryje tokia pat netvarka, kuri lygiai taip pat geranoriškai atsakys į jo klausimus, apsakys, kas gera ir kas bloga iš to, su kuo susidūrė, bei išburs išmintingą ir paveikų atsakymą, kurį jis galėtų parnešti į Magijarą.

Tačiau saulei ėmus leistis, jis nepamatė laukų, kokių reiktų dideliam dvarui, vien tik šią po nusiaubimo skurdžiai želiančią girią ir akmenuotas nuokalnes. Jis nebesitikėjo kitos tvirtovės kaip Krukči Strazas. (Ir kito trolio, kuris šliurpšėtų po menes patarnaudamas Elos poniai? Tamašas buvo už Magijaros ribų, ir, aišku, čia viskas kitaip.)

„Ponia, — jis pasakytų Karolio seseriai: Tamašas bent įsivaizdavo, kad taip tiktų kreiptis į raganą. — Aš buvau kartu su meisteriu Karoliu, kurį, bijau, goblinai bus…”

… suėdę? Nužudę. „Nužudę” — daug geriau, ir jis tuojau pat pratęstų: „Meisteris Karolis atvyko prašyti Jūsų pagalbos, mano tėvas jos prašo…”

Tuomet ragana paklaus: „Ko tiksliai jūs norite, kad padaryčiau?” O jo galvoje — jokios minties: jis nežinojo, ką ragana galėtų padaryti ir ko iš jo paprašytų.

Nes raganos prašydavo užmokesčio: taip būdavo senelės pasakojimuose kartu su troliais ir stebuklingais kriokliais, kurie atjaunindavo tūkstantį metų, ir su nemirtingomis būtybėmis, kurios vaidendavosi savo mirties vietose, buvo kitokios nei šmėklos ir kraugeriškesnės…

„Ponia, — jis pasakytų, — jei padėtumėte mano tėvui ir mano žmonėms… ir mano broliui, jei jis dar gyvas…”

Ką jis už tai padarytų? Bet ką, pasakė sau. Bet ką. Jam Bogdanas paliko šią pareigą, ir meisteris Karolis. Jis — paskutinysis iš jų kompanijos ir dabar, kai taip toli nukeliavo, nebeturi pasirinkimo.

„Ponia, visiškai bet ką, jei tik ką nors padarysite… jei galėsite ką nors padaryti…”

O raganiūkštė stūmė abu arklius iki jų išgalių ribos ir kalbėjo apie nusigavimą ten jau su tamsa — nekoks jos valdovės galių pristatymas.

— Man tai nepatinka, — pasakė kartą Ela; šitai visiškai nesuteikė pasitikėjimo.

Tamašas daugiau nebeklausinėjo, bet ji ir vėl tarė:

— Jinai turėtų mane girdėti.

Ir Tamašas pamanė, turbūt Ela turėjo omenyje savo ponią.

— Kur mes? — paklausė jis. — Kiek dar liko?

Tačiau atsakydama mergiotė tik pavarė Ježio kumelę pastriuokom, kaulus kratančiais šuoliais, pavojingai slidinėdama nuo vieno balno šono ant kito. Jie jojo žemyn nuokalne palei vingiuotą kalvos šlaitą, ir netgi kirtimuose šviesa jau buvo blausesnė. Sveikas protas atrodė nusilpęs, menkas, sutriuškintas.

— Būk atsargi, — Tamašas buvo bepradedąs sakyti, tačiau takas rodės pernelyg siauras, kad ją pavytų, o Skorė jau buvo nykstanti tarp krūmokšnių. Lvi irgi leidosi bėgte vingiais bei zigzagais po medžiais ir nuo kalvos — stačia galva žemyn. Būdamas vienas Tamašas pažabotų Lvi, bet išdidumas, o gal baimė, sakė kad jokia kvaila raganiūkštė, kuri vargiai gali išsilaikyti balne, nepames jo pilname goblinų miške, ne dabar, kai naktis atslenka.

Žemyn kalvos dubuma ir vėl aukštyn, aukštyn ir aukštyn per kračias įkalnių grandines, tada — dėkui, dieve — į gerai ištryptą taką, žadantį, kad netoliese gyvenama. Po Lvi kanopomis lėkė žemė, persikryžiavusios šakos, iš paskos šmaukščiojo neseniai sulapojusios šakelės. Štai tada kažkokia arka įleido juos pro akmeninę, taip gausiai apaugusią vijokliais sieną, kad ji atrodė dunksanti tiesiog iš miško, buvo dalis visko, kas yra aplinkui.

Staiga Tamašas pamatė Skorę, jos raitelę ir priekyje kaukolėmis užmaustytus baslius, jis matė, kaip į mišką įsipynusios tvirtovės kieme Ela nuslydo nuo balno, o jo gerklėje įstrigo prieštaros šūksnis. Visu savo sukeltu bildesiu jie būtų ir negyvėlį prikėlę, tačiau nebebuvo prasmės atitaisinėti klaidų; jis išsispyrė iš abiejų balnakilpių ir, Lvi dar nesustojus, nuslydo nuo arklio nugaros, nusivijo išnykstantį šviesių plaukų švystelėjimą ir pro užtemdytą vijokliais apraizgytos pilies tarpdurį skriejantį apsiaustą. Kieme aiškiausiai matėsi goblinų darbai, durys tamsavo ir buvo visiems atvykėliams atviros, o Ela įbėgo vidun ir pasileido laiptais aukštyn, greitai ir tvirtai statydama kojas, tarsi gerai pažinotų tas pakopas.

Tamašui nesisekė. Tamsoje klupo, kiek galėdamas skubinosi pavyti artimųjų netekusią ir išgąsdintą mergaitę, ketino pasikalbėti ir atvesti ją į protą; po įvykių ant Krukči Strazo stogo jam širdis neleido jos kaltinti, bet aidas, siaubingas tuščio namo skambėjimas, ragino jos ieškoti, o išdavystė čia, kur dabar buvo, atrodė dviguba nesąmonė. Kieme jie turėjo du arklius, galbūt vienintelį būdą ištrūkti iš čia. Besiskubindamas pavyti Elą, Tamašas apačioje paliko lanką ir, jei dar esama kokių nors likusių kerų, tikėjosi jį išsaugoti, apsiginkluoti ir iš anksto apsisaugoti nuo netikėtumo, jei ji bėgte išbėgtų lauk…

Žemėliau ant akmens gurgžtelėjo kažkieno žingsnis, ir jo širdis praleido vieną tvinksnį. Apačioje, po sraigtinių laiptų tamsa, silpniausia saulėlydžio šviesa iš žemutinės menės vis dar apšvietė pakopų pakraščius ir išorinę laiptų sieną. Žingsnis pasikartojo.

„Ela, — pagalvojo Tamašas. — Mes ne vieni. Ar žinai tai?”

Jis karštai tikėjosi burtų, atsiminė, jog Ela keliavo goblinų nepastebėta ir gerai sutarė su troliais, tačiau čia ne troliška eigastis — tai apauta koja, su oda per akmenį brūkštelta, o po antrojo taptelėjimo — tyla; Ela tyli, jis tyli, tyli ir tas — kad ir kas jis bebūtų, — kuris kartu su jais tvirtovėje.

Tamašas atšlijo nugara į akmeninę sraigtinių laiptų šerdį, nekrutėjo, silpnai tikėdamasis, kad anas pasitrauks ir nelips laiptais aukštyn. Štai dabar, pridariusi rūpesčių, Ela tylutėlė. Kad ir kur ji bebūtų — kokiame nors koridoriuje aukštai, — kol jis čia stovi, saugodamas jos kelią atgalios, ji turėjo išgirsti tą padarą. Tamašui beliko tik tikėtis, kad Ela atgavo sveiką protą.