C. Cherryh - Goblinų veidrodis

Kai Juris vėl išvydo meisterį, Nikolajus jau buvo sugrąžinęs Graciją prie žinginės. Krukčio nelikę nė kvapo.

— Prakeiktas trolis, — iškvėpė Nikolajus, kai Juris jį pasivijo. Tačiau Nikolajus nestabdė Gracijos, tad vaikiui neliko nieko kito, tik, susiėmus nuo pasiutusio bėgimo diegiantį šoną, traukti kartu su Zadniu jiems iš paskos.

Po to jis pamatė laisvai nukrentantį pavadį ir Nikolajų, pavojingai virstelintį balne. Juris staiga šoko pirmyn, kad sulaikytų slystantį Nikolajų, visai nesisaugodamas dygliuotų krūmynų, pro kuriuos jį nusivedė į priekį judanti Gracija. Juris prasispraudė prie meisterio Nikolajaus, pačiupo pavadį ir sustabdė ponę. Gracija sutriko, išsigando, o aplink jos kojas šokinėjantis Zadnis — jokia pagalba.

— Ramiau, ramiau, — šnopavo Juris, viena ranka bandydamas nuraminti ponę, o antrą laikydamas paruoštą suturėti Nikolajų, kad nenuvirstų. Meisteris susilaikė už balno gugos, tačiau jo veido baltis bei sukąsti dantys rodė, kad jis kenčia siaubingą skausmą.

— Geriau vesk, — persimainiusiu, nepanašiu į savąjį balsu tarė Nikolajus. — Vaiki, ar žinai kelią atgal?

— Ne, pone, — tylutėliai pratarė jis. Ta pati saulės šviesa pro medžius atrodė šalta. — Nemanau, kad žinočiau. Tiek daug kalvų kilome ir leidomės.

— Aš irgi, — pasakė Nikolajus, bet Juris nepatikėjo. Nikolajus niekada nepasiklysta.

Juris apsižvalgė, pažvelgė į saulę, kaip kad pats Nikolajus jį išmokė. Tačiau medžiai slėpė Saulę valdovą. Jis tikėjosi, kad bent žino, kur vakarai, bet vakarai — ilga kalnų virtinė bei kalvų labirintas. Nieko, nieko tikra. Jis šiek tiek pavedėjo Graciją tapus, kur, rodės, teisinga. O kai žvilgtelėjo atgalios, Nikolajus buvo užsimerkęs ir vėl sviro.

— Prašau neiškristi, — prašė Juris. Jį dar purtė nuo bėgimo, skaudėjo šoną, jis negalėjo gerai įkvėpti. — Manau, mums reiktų ką nors surasti, mums reikia vietos, kur būtų žmonių, ir kuo greičiau.

— Karolio sesuo, — kalbėjo Nikolajus. — Tie, kuriuos sekame… mačiau kanopų žymes… prieš kiek laiko. Arklio šeriai… balti… ant šakų.

Juris sumišo. Jis buvo aklas. Vedė Graciją, stebėjo trolį, ir viskas. Jis nieko panašaus nematė. Nikolajus, būdamas sužeistas, didžiumą laiko gulėdamas prie Gracijos sprando, akylai žiūrėjo. Tada Juriui dingtelėjo baisi mintis:

— Ar goblinai joja arkliais?

— Ėda juos, kiek aš žinau, — Nikolajus vėl užvėrė akis, prasimerkė. — Nereikėjo bėgti. Nereikėjo bėgti. Po šimts, vaiki.

— Taip, pone, — atsakė jis. — Ką mums daryti?

Nikolajus kurį laiką sėdėjo, aukštėliau nei Juris, atviromis akimis, tačiau nieko nepasakė, visai be priežasties perkėlė svorį ant balnakilpės ir ėmė ropštis žemyn, o jei taip padarytų…

Juris metėsi jo stabdyti, pripuolė prie jo, kad tas nebeturėtų kur nuleisti kojos.

— Jums negalima nulipti, — pasakė Nikolajui. — Nelipkit…

— Vaiki, noriu, kad paimtum arklį.

— Ne! — pasakė. — Ne. Jei nulipsit, aš liksiu čia. Mudu liksim čia. Ar jūs to norite?

— Trolis mus paliko, — kalbėjo Nikolajus. — Jis paliko mus vidury prakeiktų miškų, užuodė goblinus ir pabėgo.

— Tada nesielkite taip, kad būtų dar blogiau! Jei nukrisit, aš negalėsiu jūsų vėl užsodinti ant ponės, be to, net nežinau, kur namai.

— Galėtum parvesti mus atgal. Atgal prie tvirtovės…

— Ne, pone! Nevesiu, nedarysiu to. Jūs liekate ant ponės, ar girdit mane? Jei nulipsit, aš lieku su jumis, kol vėl galėsit užsilipti. Ar girdite mane? Aš taip ir padarysiu!

Atrodė, kad Nikolajus susimąstė. Arba jam pernelyg skaudėjo, kad iš viso galvotų. Jis sunkiai parimo ant balno gugos, kol Juris atstatė jo pusiausvyrą — tai buvo viskas, ką Juris galėjo padaryti. Juris suprato, kad užgavo sužeistąją Nikolajaus ranką, bet tik šitaip jam pavyko. Vėl ėmė vesti Graciją, kiek galėdamas skubino, vis žvilgčiojo atgal, kad įsitikintų, ar Nikolajus vis dar tvirtai laikosi.

Tačiau žemyn per Nikolajaus ranką bėgo kraujo gija, ji nudažė Gracijos šoną.

Jis miršta, su siaubu pamanė Juris. Jis numirs, jei negausime pagalbos, o judėti greičiau nei dabar nebepavyks.

Pirm jų išbėgo Zadnis.

— Surask žmones, — pasakė jam Juris. — Zadni, surask žmones. Ar girdi mane?

Nebuvo kaip sužinoti, ar Zadnis suprato bent žodį, bet šuo laikėsi pirma jų, kartais pradingdavo brūzgynuose, tada Juris išsigąsdavo, kad jie pames ir šuns pėdsakus ir liks vieni.

— Gal pavyks ką nors surasti, kas bus dar, be Nikolajaus, ištrūkęs, — tarė sau Juris. — Viskas bus gerai, tai tik troliai nežino, ko reikia žmonėms; jis paprasčiausiai išsigando, tikriausiai Nikolajus, jį besivydamas, išgąsdino; jis sugrįš, nereikėjo Nikolajui raginti arklio bėgte, ir viskas; kraujas liausis bėgęs.

— Karolio sesuo, — vieną kartą neaiškiai murmtelėjo Nikolajus, ir Juris sustabdė Graciją, sugrįžo prie jo pažiūrėti, ar jam viskas gerai. Bet Nikolajus tepaklausė: — Ar mes vis dar sekame pėdomis?

O jis atsakė:

— Taip, pone. Manau, kad taip… — suprato, kad Nikolajui apsisuko galva, ir jis pasimetė.

Juris privertė Nikolajų eiti kartu. Juris buvo nepagarbus, atsisakė klausyti Nikolajaus patarimų ir tuo puikavosi, nepaliko Nikolajui jokio pasirinkimo, vien traukti drauge, nes Juris savos širdies gilumoje suprato, kad Nikolajus niekada nepasiims Gracijos ir nejos be jo namo. Šįryt Juris norėjo, kad Nikolajus užsiropštų ant Gracijos nugaros ir eitų kartu; jis gi net neabejojo, kad daro teisingai, ir nors praeitą naktį Nikolajus sakė jam, kad niekada nebepajėgs eiti, Juris neabejojo tuo, kad Nikolajus pakankamai stiprus.

Juris nesiklausė, jis nenorėjo klausyti — štai karti tiesa. Nikolajus sakė, eik namo, ir tegul jo tėvas pasiunčia vyrus, kurie galėtų padaryti daugiau negu vienas kvaišelis. Nė karto Nikolajus nepaprašė nugabenti jį į saugią vietą, jis pernelyg išdidus, kad prašytųsi. Nikolajus turėjo likti su juo, kad jam patartų — štai taip viskas turėjo būti.

Juriui tiesiog prieš akis temo giria. Jis ėjo, sekė Zadnį, ieškojo kanopų žymių, kurias Nikolajus sakėsi matęs, nes nebeliko laiko, kada klysti — ačiū jo proteliui ir jo nepaklusnumui, — meisteris Nikolajus nebeturėjo laiko.

Saulė sėdo jiems besileidžiant paskui vandens tėkmę nuokalnėn, kartais tarp uolų, štai dabar — šešėlyje aukštų, nevisai apsilapojusių bukų ir ankstyvųjų gluosnių bei belapių krūmynų, kaip ir tieji anapus kalnų. Čia irgi pralėkė žvėrių maras, galvojo Tamašas; nuo tada, kai pavalgė ir atsigėrė vandens, stojo stulbinanti minčių skaidra. Belapiai vijokliai pynėsi po arklių kojomis ir trūkinėjo, po jų kanopomis lūžo sausos šakelės. Arkliai, aukštesni už elnius, pakeliui rasdavo jaunų atžalų, lapų grybšnį, o atvirose vietose — po nuniokojimo išdygusių paupinių pipirnių lopinėlių. Ela jojo priekyje, ji nebuvo raitininke, tačiau Ježio kumelė risnojo pirmyn tarsi galvotų apie namus ir arklides.

Taip pat ir Lvi — jo neraginamas, o kai jis paprieštaravo, kad arkliai netvers amžinai tokio lėkimo, ji pareiškė, jog nieko nenutiksią — tai jos žodžiai, — jiems viskas bus gerai.

— Ar už mūsų goblinai? — paklausė Tamašas. Negavo jokio atsakymo.

Po tokio ilgo ir nelygaus jojimo jo sumušti kaulai skaudėjo, bet per šias paskutines valandas Tamašas mąstė gana blaiviai, kad suvoktų, jog pametė senelio kalaviją ir netgi balnapeilį kartu su savuoju arkliu. Nikolajaus lankas — visi jų ginklai, lankas ir sauja strėlių.