C. Cherryh - Goblinų veidrodis

Tamašas supykęs nuskubėjo laiptais žemyn, nepaisydamas pavojaus, apakęs nuo apačioje besisukančios tamsos, jis kiekviename posūkyje tikėjosi stačia galva įlėkti į dar daugiau goblinų. Tarpduryje pamatė silpną vakaro žarą, nubėgo paskutiniais posūkiais į prieangį, kur šešėlyje prie tamsos pripratusios jo akys pastebėjo rūbus, apsisiautusį pavidalą, kuris jį užkalbino:

— Ššš!

Elos šnabždesys — ogi jo kumštis buvo sugniaužtas smūgiui, o kojos drebėjo.

— Ką tu ten veikei viršuje?

— Ten goblinas, — sumiksėjo jis. Įtūžis apleido Tamašą, ir jis, kad lengviau būtų jo kretantiems keliams, petim atsišliejo į sieną. Varganas iš jo didvyris: nuskuodė laiptais kur ranka, kur koja; juk goblinas gali sugrįžti žemyn ar bet kurią akimirką šūktelti pro langą draugams.

— Tuomet nešdinkis iš čia. Yra viena vieta, kurios dar neapžiūrėjau…

— Ela, liaukis! Visi negyvi! Lauke — arkliai. Goblinai žino, kad mes dviese! Jie suras mus… Saule valdove…

— Privalau, — sušnabždėjo ji ir metėsi nuo jo šalin.

— Ela! — įsiutęs sušnypštė, tačiau ji tebuvo šešėlių ir drabužių gniužulas, pasileidęs link durų, kitų laiptų — jokio žalio supratimo. Tamašas pasinaudojo jos patarimu ir išbėgo pro atviras duris kieman, kur arkliai rupšnojo žolę, išdygusią iš beveik visiškai žemėmis apnešto grindinio.

— Aha! — nusirito iš kažkurio lango, iš pastogės, Tamašas nesuprato iš kur nei, siekdamas Lvi balno, laukė, kad pamatytų. Šalia jo kojos ant žemės dunkstelėjo peilis, įsmigo į piktžoles prie pat grindinio. Tamašas pašoko — negalėjo nieko padaryti, — vos tik sugriebė už pavadžio, Lvi metėsi šonan. Niekas neįtempė lanko. Tamašas pastvėręs iškėlė peilį, bent toks buvo jo iššūkio mostas, ir pažvelgė į bokštą.

— O! Ar priimi mano dovaną? — žemyn šūktelėjo karys.

— Mano dovaną, mano dovaną, mano dovaną, — garsiai, kaip ir Lvi kanopų kaukšėjimas į grindinį, aidėjo nuo visų sienų. Skorė pasišokėdama išsisuko nuo jo rankos, o jis regėjo, kaip goblinas nulekia laiptais ir užkerta kelią atsitraukti.

— Ar tu irgi vagis?

— Vagis, vagis, vagis, — atkirto aidas.

— Ką bloga mes tau padarėme? — Tamašas perrėkė aidesį. — Ko tu nori?

— Nori, nori, nori, — grąžino aidas, Elai išskriejant pro duris.

— Oho! — šūktelėjo goblinas. — Raganiūkštė!

Bet Ela net nestabtelėjo. Goblinui pranykus nuo lango — be abejo, jis šuoliuoja žemyn — ji pasičiupo besivelkantį Skorės pavadį. Tamašas sau iš paskos atsitempė Lvi, palaikė kumelės pavadį, kol Ela užsilipo į balną, ir, antrąkart nežvilgtelėjęs sau per petį, užšoko į Lvi balną.

— Raganiūkštė, raganiūkštė, raganiūkštė, — aidas vis dar šūkavo, kai jie jojo pro šiurpų perspėjimą ant baslių, pro vartus vėl į girios raizgynę, kur arkliai buvo priversti bėgti lėčiau.

Tada Tamašas dirstelėjo susirūpinęs per petį, pamatė Elos veidą, kai ji pažvelgė į vijoklių įkapėmis apdengtus vartus. Tai nebuvo širdgėla nei vaikiškas sumišimas, bet šaltas, jos lūpas nubalinęs įniršis.

— Ką mes galime padaryti? — paklausė jis. — Kaip būtų galima juos nugalėti? — Jis troško išgirsti bet ką, tik ne apie beprasmišką pralaimėjimą: nieko nepadaryta, nieko net nesužinota apie savus priešus, o jų priešai valdo vietovę, kurios ieškot jie atvyko, ir niekina visa, ką jie gali padaryti.

Ji padėjo ranką sau ant krūtinės ir tepasakė:

— Tai mano, mano, ir jis tai žino.

— Kas tavo? Tvirtovė?

— Šitas, — jos ranka spaudė kažką žemiau jos apykaklės. Jodama jam iš paskos, Ela žvelgė į Tamašą ryžtingu veidu, su iššūkiu, kuriuo šaukė jį kartu su goblinų į dvikovą.

Taigi ne savo ponios ji ieškojo po bokštą. Karolio sesuo — žuvusi, jei tik šios kaukolės galėtų papasakoti. O jis…

— Kur mes traukiame? — paklausė jis.

— Priverst juos atgailauti, — ji tiek tepasakė.

Jų kelionė — skubi tamsos ir žvaigždžių nušviestų šakų maišatis. Arkliams puolant pakalnėn ir vėl aukštyn, lapai grobstė Tamašui už pečių — pasijodinėjimas, per kurį bet koks krūmokšnio krustelėjimas — galbūt goblinų pasala, bet koks arklio ausų trūktelėjimas — galbūt vienintelis jiems duotas pavojaus ženklas. Ragana nieko jam nesakė, bet, Tamašas galvojo, bokšte jis nieko nepadarė, kad užsitarnautų jos pasitikėjimą. Goblinas paleido jį: gal ji, kiek jam žinoma, apkerėjo tą tvarinį arba ne, ji galėjo nežinoti, kas atsitiko aukštai ant laiptų, ir galbūt klausia savęs, kaip jis, būdamas beginklis, ištrūko.

Tačiau buvo netinkamas laikas maldauti pasitikėjimo. O atsižvelgdamas į jos uždarumą bei įtūžį, kurį pajuto jos žvilgsnyje, jis ėmė svarstyti, ar tikrai ji geroji ragana, gal iš tikrųjų jai reikėjo pagalbos, kur kvailelis būtų labai tinkamas — apie tokius burtininkus Tamašas buvo girdėjęs iš senelės pasakojimų.

Tačiau kaip atskirti gerąją raganą nuo blogosios? Tamsoje šešėliais mėnuliui šviečiant keliavo Ela, ir jeigu ne tas užkeikimas, kurį ji susilpnino dėl goblino, Tamašas niekada nebūtų tikėjęsis jį užtikti. Beprotiškas arklių pastovumas, kratantis jo išvargintą, raizgią sąmonę, goblinas sakantis: „Bėk”, — tarsi jis turėtų kokį pasirinkimą… to padaro akys žvelgia jam į akis, jos beprotiškos ir piktos, ir džiūgaujančios dėl jo siaubingos padėties, juokaujančios su juo…

Lvi kluptelėjo, visai galimas kritimas ir šlaitas, visai šalia, sukėlė Tamašui drebulį.

— Daugiau arkliai joti nebegali! — užprotestavo jis, buvo per išdidus, kad pridėtų: „Aš irgi nebegaliu”. Tamašas buvo pamišęs bandydamas perprasti goblino žaidimus ir raganas, o labiausiai dėl to, kad liko su ja, jis ėmė galvoti, kad jo paties pasilikimas — gal labiau burtai nei protingas sprendimas.

— Dabar nebetoli, — jam pažadėjo Ela.

Bet tas „nebetoli” nusinešė juos žemyn nuo kalvos, per kitą ir dar per kitą kalvą, galbūt dar per trečią: Tamašas plaukė pasroviui košmaro koridoriais, kažkur ant antros kalvos, miške, juodesniame už nakties dangų, prisiminė goblino žingsnius; Lvi šniokštavo lėkdamas.

Tada iš tamsos išgirdo vandenį — ir vėl jų upokšnis, pamanė, o gal dar sapnuoja. Girdėjo jį vis arčiau ir arčiau, kol pamatė, kaip Skorė į jį įsibrenda, Skorė pirma, po to Lvi eidami panarina savo galvas, kad atsigertų; Tamašas paleido pavadį ir nedraudė Lvi atsigerti, kiek tas gali nė kiek nestabteldamas, netgi dabar — jis apkerėtas, kaip ir anksčiau.

— Pasigailėk, — meldė Tamašas. — Tai kvaila. Nužudysi arklius, kas iš to gera? Nuo goblinų pabėgome. Jie nebeseka mūsų. Ela, dėl dievo meilės…

Jie buvo ant kranto. Ela pajojo su Skore tolėliau aukštyn, kol sustojo, tačiau Lvi, kerų jau nebesaistomas, kaip jam pasirodė, liko pakrantėje atsigerti.

Taigi jie turėtų būti atvykę, pamanė Tamašas ir nuslydo žemyn nuo Lvi nugaros; jam skaudėjo, jis buvo apsvaigęs, ir staiga nakties apsuptų medžių tamsoje pastebėjo akmenų sieną bei vartus. Vieną akies mirksnį išsigando, kad nujojo visą ratą atgalios prie pilies į spąstus, tačiau antrą kartą mirktelėjęs pamatė tik atvirus vartus į apžėlusius, kaip jam pasirodė, griuvėsius.

— Ela? — tarė jis, tačiau ji spoksojo į vartus, paprasčiausiai spoksojo.

Vandens arkliui buvo gana, ir Tamašas patapšnojo jam per prakaitu išpiltą sprandą, švelniai nuvedė jį prie žolės, kuri augo palei pakrantę, kumelė gi klaidžiojo, kur jai patinka. Šįkart Tamašas nuo balno atrišo lanką bei strėlinę ir apsižvalgė aplink norėdamas tiksliai sužinoti, kokią vietą Ela savo įsaku paskyrė jiems apsistoti.